XII Lietuvių teatro festivaliui artėjant   

Nuotr. iš Detroit teatro grupės ,,Langas” archyvo.

Artėjant XII Lietuvių teatro festivaliui pristatome dar vieną jame ketinantį dalyvauti teatrą – Detroit teatro grupę ,,Langas”. Į ,,Draugo’’ klausimus atsakė jo režisierė Jūratė Mikulevičienė.

– Kada ir kaip susibūrėte į teatrą?

– Mūsų teatras susikūrė prieš 4 metus. Jo įkūrėja – Elena Žebertavičienė, gyvenanti Floridoje, o tik vasaras praleidžianti Michigan valstijoje. Repetuoti vasaromis visiems nebuvo lengva dėl atostogų, pamėginome kažką daryti žiemą, be Elenos, vadovaujant man, Jūratei Mikulevičienei.

– Kokie žmonės vaidina Jūsų teatre?

– Šiandieniniame mūsų teatre aktorių tik tiek, kiek užimti spektaklyje. Beveik visi vaidina nuo teatro įsikūrimo pradžios. Yra nemažai ir prijaučiančių, kurie mielai prisijungia, kai tik pasitaiko tokia proga.

– Papasakokite, kaip sekasi repetuoti, vaidinti.

– Tai pirmas mano pačios režisuotas spektaklis (Slavomir Mrožek ,,Serenada” – L. T.). Jį pradėjome repetuoti tuoj po šv. Kalėdų. Dirbome tikrai daug ir įtemptai. Pradžioje pjesę tik skaitėme ir nagrinėjome veikėjų charakterius, stengėmės juose apsigyventi. Tokios repeticijos vyko kurio nors vaidinančiojo namuose. Kai pramokome tekstą ir ėmėme kurti dekoracijas, repetavome Detroito lietuvių kultūros centre, prie Dievo Apvaizdos bažnyčios.

– Kiek spektaklių esate pastatę?

– Nuo teatro gyvavimo pradžios parodėme 4 vaidinimus. Pirmieji 3 jų buvo režisuoti Elenos Žebertavičienės. Ketvirtąjį režisavau pati. Norėjosi išmėginti savo kūrybinius sugebėjimus kaip režisierei ir dailininkei. Šioms svajonėms įgyvendinti padėjo kunigas Ričardas Repšys, maloniai kviesdamas prisidėti paremiant Dievo Apvaizdos lietuvių katalikų bažnyčios 100 metų jubiliejų. Tad buvo pakankamai laiko ir noro visiems norintiems vaidinti.

 – Kur teko pasirodyti?

– Šių metų premjerą – Slavomir Mrozek „Serenadą” parodėme praėjusių metų kovo 30 d. Dievo Apvaizdos lietuvių katalikų bažnyčios kultūros centre. Susirinko daugybė žiūrovų ir prijaučiančių mūsų teatrui. Buvome labai šiltai priimti ir apdovanoti gražiausiais pagyrimais.

– Į kokį teatro žanrą labiausiai linkstate? Kodėl?

– Negaliu atsakyti, į kokį žanrą mes konkrečiai linkstame. Gal priklauso nuo to, ką gražaus norime parodyti, kuo pradžiuginti ir pritraukti žiūrovą. Tikrai žinau, kad tragedijose nemėginsime savo jėgų. Labiau patinka linksmi, nuotaikingi kūriniai. Tokie, kurie prablaško mūsų emigrantišką kasdienybę.

– Ką jums ir kitiems aktoriams reiškia teatras?

 – Tai visų mūsų vaikystės svajonė. Kuris iš mūsų nesvajojo būti „artistu”?

– Koks šūkis geriausiai apibūdintų Jūsų teatro grupę?

– Geriau vėliau, nei niekada. O jeigu dar neblogai sekasi ir patinka kitiems – tai ko gi dar reikia? Vadinasi – pirmyn!

– Kokie ateities planai? Ar numatomos didesnės gastrolės?

– Didžiausias planas – dalyvauti XII Lietuvių teatrų festivalyje Čikagoje. O apie didesnes gastroles imsime galvoti tik tada, kai parodysime „Serenadą” ypač reikliam Čikagos žiūrovui.
 
 Kalbino Loreta Timukienė