V. Navickas: ,,Kviečiu kuo greičiau grįžti į Lietuvą”

Apie Vytą Navicką:

Gimė 1952 m. kovo 14 d. Lazdijų rajono Degėsių kaime. 1970 metais baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Atgimimo” vidurinė mokykla). 1970-1975 metais studijavo Vilniaus valstybinio universitete Finansų ir apskaitos fakultete (dabar – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas), kur įgijo ekonomisto matematiko specialybę. 1983 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato (socialinių mokslų daktaro) disertaciją. Nuo 1999 metų – docentas. 1975-1989 m. Mokslų akademijos Ekonomikos institute dirbo kaip mokslinis bendradarbis.

1997–2004 ir 1983–1990 dirbo Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete. 1989 metais pradėjo dirbti LTSR Ministrų taryboje kaip Ekonomikos reformų padalinio vadovas. 1990–1991m. Pirmosios (XXII), antrosios (XXIII) ir trečiosios (XXIV) LR vyriausybių Ekonomikos ministras. 

1991–1995 m. ėjo LR Ekonomikos ministro pavaduotojo pareigas. 1995–1996 m. – šeštosios (XXVII) Vyriausybės ekonomikos ministras. 1996–2004 m. UAB „Draudos asistavimas” (anksčiau „Draudos autocentras”) direktorius. Nuo 2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, išrinktas pagal Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos sąrašą. Nuo 2006 m. liepos 19 d. pradėjo eiti Lietuvos Respublikos ūkio ministro pareigas.

2001–2005 m. buvo Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas. Lietuvos forumo dėl Europos Sąjungos ateities narys. Vedęs, turi dvi dukras Ievą ir Jolantą.

Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje, kurioje balsuoti jau pradėjo išeivijoje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, šiuose rinkimuose į LR Seimą kandidatuoja net du dabartiniai Lietuvos vyriausybės nariai: finansų ministras Rimantas Šadžius ir ūkio ministras Vytas Navickas. Su pirmuoju kandidatu ,,Draugo” skaitytojai galėjo susipažinti spalio 7 d. išspausdintame pokalbyje. Šįkart siūlome pokalbį su Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) kandidatu į LR Seimą, LR ūkio ministru Vytu Navicku.

– Kodėl savo kandidatūrą iškėlėte būtent šioje Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje?

– Čia gyvenau ir dirbau pastaruosius 15 metų, čia dirbu ir dabar, todėl gerai pažįstu šios apygardos gyvenimą ir realybę. Aš, kaip ir kiti Naujamiesčio apygardos gyventojai, susiduriu su tomis pačiomis transporto problemomis, įvairiais komunalinių paslaugų ir kitais šiai bendruomenei aktualiais klausimais. Maža to, žinau, kaip galima būtų išspręsti daugelį čia gyvenančių žmonių aktualius rūpesčius. Be to, šioje apygardoje susitelkęs didžiausiais verslo potencialas – ketvirtadalis Vilniaus įmonių – tad man, kaip ūkio ministrui, būtų įdomu dar kartą išgirsti įvairiausias nuomones apie verslo politiką, pristatyti savo mintis kaip galima būtų dar labiau pagerinti verslo sąlygas per ateinantį laikotarpį. Tai, manau, būtų naudinga ne tik verslininkams, bet ir jų įmonėse dirbantiems žmonėms, kad verslas galėtų mokėti didesnius atlyginimus, kad žmonės neprarastų darbo. Kartu dirbdami mes galėtume žmonės sukurti palankesnes gyvenimo sąlygas.

– Šioje apygardoje už būsimą Seimo narį balsuos ir užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Ar Jums yra žinomos jų problemos, nuostatos?

– Esu pakankamai daug kartų susitikęs su išeivijoje gyvenančiais lietuviais ir iš pokalbių su jais esu tikrai gerai įsigilinęs į jiems rūpimus klausimus, žinau, kas juos privertė išvažiuoti iš Lietuvos. Dauguma jų svarbiaisiais mini ekonominius motyvus, todėl aš, kaip ūkio ministras, suprantu ir žinau, kaip dar labiau pagerinti, lengvinti galimybes Lietuvoje steigti ir plėtoti verslą, t.y. sudaryti priimtinesnes darbo sąlygas, kad daugelis iš jų norėtų grįžti ir veikti Lietuvoje. Be to, Ūkio ministerijos darbas per užsienio valstybėse dirbančius komercijos atašė man sudarė galimybes puikiau pažinti tose šalyse gyvenančių lietuvių nuotaikas ir poreikius, kad jiems gyvenant kitose šalyse galima būtų neatitrūkti nuo Lietuvos. Taip pat ir mūsų partijos programoje skiriamas dėmesys išeivijai kaip vienai gerai žinomų visuomenės dalių. Visų pirma – palaikyti lietuvių bendruomenes, skatinti jų aktyvų dalyvavimą Lietuvos gyvenime, remti jų kultūrinę ir visuomeninę veiklą užsienyje. Be to, stiprinti diplomatinio atstovavimo pasaulyje tinklą ir konsulinį aptarnavimą. Padėti kuriantis lituanistiniam švietimui, skatinti steigti lituanistines mokyklas. Siekti, kad dirbančių švietėjišką darbą išeivijoje pedagogų kvalifikacijos lygis būtų keliamas.

Mums labai svarbūs visame pasaulyje gyvenantys lietuviai. Nepamirškime, kad turbūt sunku būtų pasaulyje surasti šalį, kurioje negyventų lietuvių. Esame pasklidę po visus žemynus. Tai turėtų būti didelis privalumas tiek pačiai valstybei, tiek atskiroms jos dalims, pvz., verslui. Juk kiekvienas lietuvis užsienyje yra ir Lietuvos atstovas toje šalyje. Mūsų manymu, būtina daugiau dirbti šia kryptimi bei skatinti kuo glaudesnį dialogą/partnerystę. Tačiau svarbiausia, kad mes užsibrėžę didinti užimtumą ir gerinti pragyvenimo lygį Lietuvoje, kas turėtų skatinti emigracijos mažinimą ir jau išvažiavusiųjų sugrįžimą į Tėvynę. Visame pasaulyje gyvenantys lietuviai yra neatsiejama Lietuvos dalis. Lietuvai svarbi jų patirtis, naujai įgytos žinios. Skatinsime nenutrūkstamą dialogą su išeivija ir lietuvių kalbos, kultūros bei tradicijų puoselėjimą. Rūpinsimės sugrįžtančių į Lietuvą sklandžiu įjungimu į šalies socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.

– Kokie valstiečių liaudininkų nuopelnai darant įtaką emigracijos ir reemigracijos procesams Lietuvoje?

– Ryškiausiai matomos LVLS veiklos sritys, kurių veiklą koordinuoja LVLS deleguoti ministrai: ūkis, žemės ūkis ir užsienio reikalai. Pažanga šiose srityse tikrai akivaizdi. Veiksmingai panaudojant ES paramos lėšas kaime buvo sukurta daug naujų darbo vietų, o ten jau dėl dirbę ūkininkai dėl įvairiausių papildomų išmokų gerokai sustiprino savo ekonominę padėtį. Tai, manau, nemažai nulėmė, kad emigracija iš kaimiškųjų vietovių akivaizdžiai sumažėjo. Daug nuveikta verslininkų labui, kas Lietuvos verslui leido sėkmingai plėtotis, auginti šalies BVP (bendras vidaus produktas – L. T.), didinti atlyginimus darbuotojams, o tai taip pat prisidėjo prie sąlygų, skatinančių ne emigruoti, o priešingai – sugrįžti iš užsienio ir dirbti Lietuvoje.

– Jūs esate valdžioje. Kodėl, Jūsų nuomone, tiek daug kalbama apie būdus ir priemones emigracijai mažinti, bet taip mažai keičiasi padėtis šioje srityje?

– Norėtumėme matyti kuo daugiau išeivių, sugrįžtančių į Tėvynę, tačiau tai ir vėl neįvyksta per vieną naktį. Žmonės per keletą metų susikūrė ten savo gyvenimą: įsigijo nekilnojamojo turto, vaikai pradėjo lankyti mokyklas ir pan. Mes jokiais būdais nežadame, kad tuoj pat visus susigrąžinsime, nes tai būtų populizmas. Mūsų tikslas yra užtikrinti, kad tos problemos, su kuriomis grįžę susiduria tautiečiai, būtų kuo mažesnės. Tačiau, reikia pripažinti, kad pasaulis tampa vis globalesnis ir laisvas piliečių judėjimas leidžia tiek mums, tiek kitų šalių žmonėms pasirinkti įvairias gyvenimo vietas. Tai irgi turi nemažai įtakos grįžtančiųjų srautams.

– 1991 metais Jums teko stažuotis JAV. Kokią patirtį, įspūdžius parsivežėte iš šios šalies?

– Į JAV atvykti buvau pakviestas Heritage Foundation, kurie Lietuvoje lankėsi 1991 m. sausį. Valstijose praleidau visą mėnesį, per kurį teko susipažinti ir su valdžios institucijų, ir su atskirų nevyriausybinių organizacijų darbu, ir, žinoma, su JAV gyvenančių lietuvių problemomis. Ypatingai didelę patirtį davė pokalbiai su Heritage Foundation atstovais, nes tuo metu Lietuvoje tik kūrėsi rinkos ekonomikos pradmenys ir buvo galimybė susipažinti su privataus verslo organizavimo formomis, didžiule JAV patirtimi ir, žinoma, iš šios dienos pozicijų žiūrint, elementarius, bet, tuo metu svarbius dalykus, kuriuos buvo galima pritaikyti reformuojant Lietuvos ekonomiką.

– Lietuvoje prasidėjus atgimimui ir pertvarkoms, buvote pakviestas dirbti į LTSR Ministrų tarybą, vadovavote ekonomikos reformų padaliniui. Žvelgiant atgal, kaip vertinate to laikotarpio savo ir visų prie valdžios vairo buvusių kolegų darbus?

– Kvietimas dirbti Ministrų taryboje buvo kiek netikėtas, nes tada jau 14 metų dirbau Mokslų akademijos Ekonomikos institute ir akad. A. Buračo bei prof. K. Antanavičiaus vadovaujami dar 1987-1989 m. buvome įsukę nemažai su Lietuvos ekonomikos reformavimu susijusių darbų: iniciatyvinėje grupėje subūrėme specializuotas darbo grupes, kurios rengė atskirų sričių įstatymus. Tuometė Ministrų taryba buvo priversta ieškoti sąlyčio taškų, dialogo su Persitvarkymo Sąjūdžio struktūromis, didelį dėmesį skiriant ekonomistams. Todėl turbūt norėdami užtikrinti tokį savo dialogą, paprašė prof. K. Antanavičiaus deleguoti vieną savo komandos narių į tuometinę valdžią ir profesorius pasirinko būtent mano kandidatūrą ir ją pasiūlė. Svarbu tai, kad perėjus į Ministrų tarybą man neteko įsijungti į tuometinės planinės ekonomikos reikalus, o tęsti tuos darbus, kurie buvo pradėti Mokslų akademijoje ir bandyti į tą darbą įtraukti ir tuometės valdžios struktūras, kurios, reikia pasakyti, iki pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. dirbo labai atsainiai ir skeptiškai. Pagrindinį krūvį tempė mokslininkai iš Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, su kuriais ir parengėme 16 įstatymų, atkūrus nepriklausomybę tapusių pirmųjų Lietuvos teisės aktų pagrindu.

– Kokius didžiausius savo darbo Vyriausybėje ir Seime nuopelnus ir klaidas galėtumėte išvardyti?

– Pabūsiu kuklus ir savo darbo nuopelnus paliksiu vertinti kitiems, o klaidos – tegul lieka dulkėtai istorijai.

– Jums teko dirbti ministru (1990-1991, 1995 m. buvote Ekonomikos ministras; o nuo 2006 m. – Ūkio ministras) jau ne vienoje Vyriausybėje. Kaip keitėsi Jūsų darbo pobūdis, tikslai, keičiantis politinei ir ekonominei padėčiai Lietuvoje ir pasaulyje?

– Be abejo, keitėsi besikeičiant Lietuvos gyvenimui, bet, galima drąsiai pasakyti, kad sunkiausias laikotarpis buvo nuo 1990 m., nes tuo metu buvo keičiama ir ekonominė, ir politinė santvarka. O kai tokio masto dvi reformos vyksta, visada nelengva surasti tuos sprendimus, kurie atitinka politiniams sprendimams. Būdavo tokių situacijų, kad vakar padiktuotas ekonominis sprendimas šiandien tapdavo neaktualus, kadangi pasikeitė politinės nuostatos arba buvo pakeistos principinės valstybės raidos nuostatos. Tas laikotarpis pasižymėjo aštriomis diskusijomis, paieška ir neturėjo aktyvios tarptautinės paramos – įvairūs konsultantai, kurie vėliau buvo sudėtinė Lietuvos gyvenimo dalis (Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir t.t.) iki 1992 m. pučo Maskvoje, kada Lietuva buvo oficialiai pripažinta nepriklausoma valstybe, mūsų šalyje dar nedirbo.

– Neseniai šalies ekonomistai ragino svarstyti, ar Lietuvai tikrai verta turėti beveik jokio valstybinio turto nebevaldančią Ūkio ministeriją, kuriai Jūs šiuo metu vadovaujate. Ar, Jūsų nuomone, nereikėtų Lietuvoje mažinti valdininkų skaičių?

– Galiu pasakyti, kad tai buvo spontaniški pasakymai, neįsigilinus į valdymo struktūrą ir į funkcijas. Be abejo, ministerija nėra turto valdytoja, nes jau beveik nebeliko valstybinių įmonių. Ministerija atlieka valstybines funkcijas, kurių viena, pvz., ne tik valstybinio, bet ir privataus energetikos ūkio formavimas. Ministerija, netgi nebūdama privačių įmonių tiesiogine steigėja, turi parengti ir priimti teisės aktus, kad šis ūkio sektorius veiksmingai veiktų. O kur visa pramonė ir verslas, viešieji pirkimai, ES struktūrinė parama ir kt. dalykai, kurie nieko bendro neturi su tiesioginiu valstybės turto valdymu. Manau, kad tie pareiškimai buvo labai neatsakingi. Žinoma, nieko gyvenime nekintamo nėra, bet darant pakeitimus valdymo struktūrose, reikėtų veikti kompleksiškai ir pasvertai, kad tai duotų naudos, o ne ardytų.

– Kaip vertinate Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą ir NATO? 

– Tik teigiamai ir tikiuosi, kad ateityje tas teigiamumas bus dar ryškesnis.

– Pabandykite kaip ekonomistas numatyti Lietuvos ateitį bent 10 metų į priekį. Kokias Lietuvos ūkio vystymosi galimybes ir trukdžius matote ateityje?

– Šviesi ir aiški su negrįžtama pažanga ir, tikiuosi, kad po 10 metų mes tikrai jau būsime pasiekę tokį ekonominį plėtros lygį, kad gyvensime bent jau kaip vidutiniai europiečiai, o tai, lyginant tarptautiniais mastais, yra tikrai nemažai. Tikiuosi, kad tokia ekonominė ir socialinė plėtra bus išlaikyta.

– Daugelis šiandienos Lietuvos politikų kalba apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Energetikoje, kaip ir bet kokioje kitoje ūkio srityje, visiškos nepriklausomybės nuo kitų šalių ar nuo kitų energetinių sistemų išvengti neįmanoma. Mes galime kalbėti tik apie Lietuvos energetikos dalyvavimą bendroje ES energetikos rinkoje. Tai uždavinys, kuris mums ir padėtų ateityje kalbėti apie stabilesnį ir patikimesnį apsirūpinimą energetiniais ištekliais. Toks pagrindinis mūsų tikslas, bet, žinoma, energetinės nepriklausomybės didinimas yra susijęs ir su alternatyviais tiekimais ir tokių tiekimų patikimumu. Visi projektai, kurie veda link Vakarų ir užtikrina alternatyvius apsirūpinimus energetiniais ištekliais, yra mūsų energetinės nepriklausomybės stiprinimas. Šioje srityje pastaruosius porą darbo ūkio ministru metų teko nemažai nuveikti. Tačiau dar yra ir daug nebaigtų darbų, kuriuos, tikiuosi, man pavyks įgyvendinti ateityje.

– Kaip Jums, kaip ministrui ir Seimo nariui, sekasi bendrauti su Rytų ir Vakarų kaimynų valdžios atstovais?

– Bendradarbiaujame puikiai, ypač su atstovais iš Vakarų, nes dalyvaudami ES esame sudėtinė ES valdžios struktūrų dalis. Man, kaip ministrui, tenka atstovauti Lietuvai dviejose – konkurencingumo ir energetikos – ES ministrų tarybose, kuriose su kolegomis susitinkame beveik kas antrą savaitę ir išgirstame įvairiausių minčių ne tik apie ES, bet ir apie kitas šalis ir būdus, kaip perimti gerąją tų šalių praktiką. Su Rytais bendraujama ne taip aktyviai, nes su Rytais bendrąjį dialogą veda ES visų narių vardu, tad mums nedaug erdvės lieka tuose dvišaliuose santy  kiuose. Vis dėlto mūsų šalies ekonominiai interesai nemenkai susiję su kaimynais iš Rytų, tad esame įkūrę net tarpvyriausybines komisijas, kurių keletui vadovauju ir aš, kad būtų papraščiau spręsti tarpusavio klausimus.

– Ką paguodžiančio galite pasakyti išeivijoje gyvenantiems lietuviams?

– Kviečiu kuo greičiau grįžti į Lietuvą, kur tikrai padarysite puikią karjerą verslo, mokslo, švietimo ar meno srityse. Visos galimybės tam Lietuvoje yra ir mes tikimės Jūsų aktyvaus dalyvavimo.

Kalbino Loreta Timukienė ir Dalia Cidzikaitė