Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia

Dokumentinį filmą apie dr. Petrą Kisielių pasitinkant

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

Petras Kisielius (gimė 1917 m. rugpjūčio 17 d. Marijampolėje, mirė 2008 m. gegužės 4 d. Elmhurste)  – gydytojas, visuomenės veikėjas, medicinos daktaras. Veikė skautų organizacijoje. 1937 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1939 – Karo mokyklą Kaune, 1943 – Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą. 1944-tais Petras Kisielius tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vidaus ligų katedros asistentu. Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją, ten dirbo Tuebingeno universiteto Medicinos fakulteto vidaus ligų katedroje. 1949 persikėlė į JAV. 1952-tais, įsigijęs Illinojaus valstijos praktikos teises, gydytojavo Čikagos  priemiestyje Cicero. Priklausė ateitininkams, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys, 1974 – 1979 Ateitininkų federacijos vadas. Ateitininkų kongreso (1970) rengimo komiteto pirmininkas. Visų Pasaulio  Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimų išeivijoje rinktas narys. PLB VI seimo (1983)  komiteto pirmininkas. IX lietuvių išeivijos tautinių šokių šventės rengimo komiteto pirmininkas. Lietuvių katalikų spaudos draugijos pirmininkas, vicepirmininkas. Apie dvidešimt metų dainavo lietuvių choruose. Priklausė Lietuvių fronto bičiuliams, buvo jų valdybos pirmininkas, tarybos  narys. Rėmė lietuvių kultūros renginius. „Draugo” laikraščio romano premijos mecenatas. 1996 Popiežiaus Jono Pauliaus II apdovanotas Šv. Silvestro riterio ordinu.

Keičiasi pasaulis, keičiasi ir seniausias išeivijoje leidžiamas laikraštis – „Draugas”. Tiesa, iš dienraščio jis tapo tridieniu, tačiau tai neapsakytas laimėjimas. Kai didieji amerikiečių dienraščiai užsidaro, bankrutuoja, mūsų jau 104 metus einantis laikraštis tebelieka išeivijos gyvenimo pamatu.

Prisimindamas ir atgaivindamas senas tradicijas, „Draugas” savo patalpose pradės ruošti kultūrinius renginius. Pirmasis skirtas pagerbti išeivijos patriarchą Petrą Kisielių – buvusį ilgametį „Draugo” tarybos ir valdybos pirmininką.

Jam buvo svetimas neveiklus gyvenimo būdas

Dr. Petrą Kisielių artimai pažinojau nuo pat savo paauglystės. Kaip ir daugelis jūsų, džiaugiuosi, kad žymus publicistas bei žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ryžosi įkąsti „kietą riešutėlį” ir sukurti dokumentinį filmą apie mūsų mylimą dr. Petrą. Vidmantas Valiušaitis kaip tik šiuo metu lankosi Čikagoje. Jis sutiko asmeniškai pristatyti filmą ,,Sielų daktaras” peržiūroje „Drauge” ir atsakyti į klausimus apie jo kūrimą.

–  Gerb. Vidmantai, kada pirmąsyk išgirdote apie dr. Petrą Kisielių?

– Manau, kad tai buvo 1989-aisiais, kai pirmąsyk viešėjau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tada lankiausi pas dr. Juozą Girnių Bostone, pas prof. Kęstutį Skrupskelį Pietų Carolinoje, su ponais Elona ir Rimu Vaišniais, automobiliu vykome iš New Yorko į Čikagą, kur Jaunimo centre vyko Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Čikagoje susipažinau su dr. Kaziu Ambrozaičiu.
Taigi, tos viešnagės metu turėjau progų ir laiko apie daugelį Lietuvą ir išeivijos lietuvius liečiančių dalykų išsikalbėti su daugeliu žmonių. Buvo minimi įvairūs vardai – man žinomi (iš skaitybos), ir nežinomi. Tada išgirdau ir dr. P. Kisieliaus pavardę, kaip vieno iš ateitininkijos vadų. Tačiau detalių atmintyje neišliko.

– O kada susitikote asmeniškai?

– Tai buvo mano antro apsilankymo Amerikoje metu 1990-ųjų gruodį. Drauge su Vaidotu Dauniu, Arvydu Juozaičiu, Mindaugu Blozneliu ir Liudu Dambrausku tą rudenį Lietuvoje buvome įkūrę „Į Laisvę” fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialą. Tada lankiausi kaip tos organizacijos valdybos pirmininkas. Labai sudėtingas laikotarpis buvo. Sausio 13-osios išvakarės. Visiems rūpėjo – išsilaikys Lietuva ar ne?
Man liko atmintyje labai gražus priėmimas Ateitininkų namuose. Tada skaičiau paskaitą apie literatūrologo ir menotyrininko dr. Jono Griniaus, kurio palikimą tyrinėjau, kūrybą. To susitikimo atminimui dr. K. Ambrozaitis po renginio organizatorių vardu įteikė man Kazio Škirpos knygą „Sukilimas”, su to susitikimo dalyvių parašais. Tarp jų yra ir dr. P. Kisieliaus parašas. Prasminga dovana. Kadangi mes, tuometiniai Sąjūdžio žmonės, irgi buvome savotiški „sukilėliai”.

– Kada supratote, kad ši asmenybė paklius į Jūsų kūrybinį akiratį?

– Artimiau su dr. P. Kisielium susipažinau trečio apsilankymo JAV metu. Tada buvau pakviestas į Lietuvių fronto bičiulių studijų savaitę Dainavoje. Mačiau dr. P. Kisielių kalbantį, diskutuojantį, keliantį klausimus. Turėjau užtektinai progų pasikalbėti ir  asmeniškai. Man darė įspūdį jo pozityvus nusiteikimas, visuomet viltinga perspektyva, nuosaiki, moderuojanti asmeninė pozicija. Nemėgo kraštutinumų. Jam buvo visiškai svetima pesimistinė, melancholiška nuotaika, abejingumo, neveiklumo smelkiamas gyvenimo būdas.

Tada buvo 1991 m. rugpjūtis. Irgi labai įdomus ir dramatiškas laikas. Į Ameriką buvau atvykęs jau ne su sovietiniu, bet su  vadinamuoju „Lozoraičio” pasu. Jį  buvau gavęs Lietuvos pasiuntinybėje Washingtone pirmojo apsilankymo Amerikoje metu, kolegos Romo Sakadolskio pavėžėtas ir palydėtas. Amerikiečiai tą pasą pripažino ir Hamburge man išdavė įvažiavimo vizą. Bet kai reikėjo grįžti namo ir konsulate Čikagoje bandžiau gauti Vokietijos vizą, turėjau rimtų problemų. „Litauen ist kein Staat!” – piktai pasakė konsulato tarnautojas ir meste numetė mano lietuvišką pasą. Sovietiniame užsienio pase turėjau galiojančią Vokietijos vizą, bet ten nebuvo Amerikos vizos. Tad vokiečiai jo nenorėjo imti. O lietuviško – nepripažino. Vargais negalais pavyko susitvarkyti. Bet kai nusileidau Hamburge – jau nebebuvo Gorbačiovo. Pučistai jį buvo nušalinę, o netrukus ir patys žlugo. Lietuvai atsivėrė kelias į nepriklausomybę.

Bet čia nukrypau nuo klausimo. Nuo tada su dr. P. Kisielium bendravom nuolatos. Nebuvo vasaros, kad jis neatvyktų į Lietuvą ir mes nesusitiktume – „Į Laisvę” fondo studijų savaitėse, renginiuose, privačiai. Susitikus, paprastai, jis kviesdavo pietų, ir mes kelias valandas „politikuodavom”. Apie politiką, žinoma, kalbėdavom daugiausia, bet ne tik. Apie sąjūdį, apie ateitininkiją, apie Bažnyčios ir religijos padėtį Lietuvoje, apie lietuvybės perspektyvas išeivijoje. Tie klausimai jam labai rūpėjo. O mane žavėjo jo asmenybė. Stebėtinas gebėjimas išlikti principingam, neišsižadėti savo įsitikinimų, bet tuo pat metu – nekelti labai aukštai savo vėliavos, nemosikuoti su ja kitaip galvojantiems po nosimi. Ne žodžiais, bet darbais jis liudijo savo įsitikinimus, įsipareigojimą savo tautai ir savo žemei.

Rodyti žmones, kurie to verti

– Ar Velionis žinojo, kad apie jį bus kuriamas filmas?

– Ne, tikrai nežinojo. Ir aš pats tada nebūčiau žinojęs, kad turėsiu tokios garbės ir malonumo.

– Kas sudarė šio dokumentinio filmo kūrybinę grupę?

– Filmą kūrė prodiuserinė kompanija „E2K”, vadovaujama Sauliaus Bartkaus. Filmo direktorė – Agnė Zalanskaitė. Režisierius – Algis Kuzmickas. Operatorius – Andrius Bartkus. Iš kūrybinės grupės aš vienintelis asmeniškai pažinojau dr. P. Kisielių. Todėl man nebuvo sunku kalbinti žmones ir rašyti filmo scenarijų, kurį kūrybingai papildė Algis Kuzmickas.

– Kuo Jus – publicistą, žurnalistą – traukia kinas? Kiek žinau, tai ne pirmas Jūsų kinematografinis projektas?

– Kaip scenaristui ir apklausinėtojui, man yra tekę anksčiau dalyvauti kuriant kelis kitus dokumentinius filmus. Tačiau paskutiniai treji metai buvo ypač produktyvūs. Su minėta kūrybine grupe sukūrėme tris dokumentinius filmus, susilaukusius gerų įvertinimų. 2011 metais, minint 1941 m. birželio sukilimo 70-ties metų sukaktį, sukūrėme 1,5 val. trukmės dokumentinį filmą „Pavergtųjų sukilimas”. 2012-aisiais, Juozo Brazaičio palaikų iškilmingo perlaidojimo Lietuvoje proga, 1 val. trukmės filmą „J. Brazaitis: Likau gyvenimo paraštėje”. O štai šiemet – „Sielų daktaras”, pažymint penkerių metų sukaktį nuo a. a. Petro Kisieliaus mirties.

Kino dokumentika – iš esmės tai ta pati žurnalistika, tik šiek tiek skiriasi forma, išraiška. Čia  daugiau komandinio darbo. Bet komandai ir džiaugsmo daugiau, jeigu susilauki palankių įvertinimų.

–Su kokiomis kliūtimis susidurta filmavimo eigoje? Ar viską padarėte kaip norėjote? Ar dabar keistumėte ką nors?

– Kinas turi vieną didelį trūkumą – tai brangus malonumas. Daug žmonių, istorinių įvykių yra verti įamžinti filmuose. Tačiau sunkiausia šio proceso dalis – lėšų telkimas. Biudžetai, su kurias mes dirbame, yra labai nedideli, lyginant su tuo, ko reikėtų profesionalius reikalavimus atitinkančiam kūriniui. Tuo viskas ir pasakyta. Galima daug norėti, bet galimybės yra galimybės.

– Tikimės, kad į peržiūrą ,,Drauge”  ateis daug Velionio bičiulių, bendraminčių, ateitininkų, galop ir buvusių pacientų. Atskleiskite, ką jie dokumentiniame filme pamatys? Kisielių – visuomenininką? Kisielių – filantropą? Ateitininkų veikėją? Vyrą, tėvą, senelį?

– Jums leidus, norėčiau čia palikti nedidelę intrigą...

– Girdėjau, kad ir po filmo ,,Sielų daktaras” nepaliksite Velionio ramybėje? Planuose – monografija apie dr. Petrą Kisielių. Kaip sekasi?

– Taip, bus ir knyga apie dr. P. Kisielių. Šalia kitų žurnalistinio tyrimo bei įvairios istorinės medžiagos rinkimo interesų, vienas iš mano atvykimo į Čikagą tikslų – šiek tiek padirbėti ir dr. P. Kisieliaus archyve. Jo šeima maloniai suteikė man šią teisę ir pakvietė su juo susipažinti. Bet apskritai medžiagą knygai jau esu surinkęs, tam tikras jos dalis parašęs. Šeimos archyve galbūt rasiu detalių, kai kurių gyvenimo smulkmenų, kurios gali būti įdomios skaitytojui. Tačiau įtakos asmenybės portretui, kuris yra išryškėjęs iš tos medžiagos, kurią jau esu surinkęs, vargu ar turės.

– Ar numatote vėl ką nors filmuoti?

– Norėčiau. Man patinka rašyti, kalbėti, rodyti apie žmones, kurie to verti, bet yra tarsi palikti šešėlyje, per mažai ir per retai prisimenami. Tokių asmenybių išeivijoje yra daug. Paminėsiu tik kelis: Vytautas Vygantas, Stasys Yla, Rožė Šomkaitė... Tai aukos žmonės, atidavę ir atiduodantys savo gyvenimus kitiems. Reikia apie tai kalbėti. Čia prisimenu lotynišką išsireiškimą Verba docent, exapla trahunt. (Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.) Bet lems ar pavyks rasti lėšų tiems projektams įgyvendinti.

Į dokumentinio filmo ,,Sielų daktaras” peržiūrą ,,Drauge” 4545 W. 63 st., Chicago, IL, kviečiame spalio 25 d., penktadienį, 7 val. v.