Pakalbėkime su Mokytoja

Su gražia rudens švente – Mokytojo diena!

Audronė Sidaugienė

Spalio pirmąjį savaitgalį Lietuvoje šventėme Mokytojo dieną. Tą dieną ir čia gyvenantys pedagogai (ar tą darbą dirbę tėvynėje, ar tebedirbantys jį čia, o gal tik širdyje save belaikantys Mokytojais) prisimena, nes pamiršti jos neįmanoma. Spalvotų lapų ir lietaus lašų jūroje visada prisimeni dovanotus paskutiniuosius darželio astrų žiedus, ant stalo padėtą obuolį ar kriaušę, chrizantemų kvapą ir pirmoko ar dvyliktoko ta proga deklamuojamas eiles...

Kiek daug tų Mokytojų buvo, kiek daug iš jų paliko žymę mūsų gyvenimuose! Prie kai kurių glaustasi kaip prie mamos, nuo kai kurių bėgta, kai kuriems krėtėme juokus, o patys tapę mokytojais, tų juokų vengėme ir bijojome.

Nelengva Mokytojo duona. Bet gyvenimo patirtis rodo, kad vieną kartą pasirinkus šią profesiją, ji įauga į kraują, kartais padeda gyvenime, o kartais – trukdo. Į viską žiūri lyg per padidinamąjį stiklą, keli aukštesnius reikalavimus sau ir kitiems, ir visą gyvenimą mokini kitus klasėje, namuose, buityje. Taip taip, kartais nuo to kenčia net namiškiai.

Šios šventinės dienos proga norėjosi pakalbinti tikrą Mokytoją. Tokią, kuri sukuria grožį iš nieko, kurios kantrybės, nuoširdumo ir pasiaukojimo dėka ir specialių poreikių vaikas išmoksta tą grožį pamatyti, kuri kartu su juo fantazuoja, ieško ir randa. Nemažai problemų tokiose mokyklose, prisipažįsta mūsų herojė. Kai kurias problemas išsprendžia paprasti žmonės  – mokytojai, nes sistema jų nesugeba išspręsti.

Ačiū Dievui, Lietuvos ir išeivijos mokyklose dar yra tokių žmonių, kaip mūsų herojė. Mokytojų, kurie dovanoja dalelę savo širdies ir sveikatos, išdalija žinias ir kartu auga, ieško, mokosi. Visus juos sveikiname ir nuoširdžiai linkime ir toliau išlikti idealistais ir tikėti, kad Mokytojas išliks kelrode žvaigžde mažajai širdutei.

Sveikiname ir mokytoją Liną Miežinskaitę, kuri šią vasarą lankėsi Čikagoje, ir prašome jos prisistatyti.

Lina: ,,Dirbu Linkuvos specialiojoje mokykloje pradinių lavinamųjų (su vidutine ir žymia protine negalia) klasių specialiąja mokytojalogopede, Linkuvos lopšelyje-darželyje ,,Šalti-nėlis” – logopede. 1996 m. baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir įsigijau specialiosios pedagogikos ir logopedijos specialybę. 1999 m. baigusi Šiaulių universitetą įsigijau socialinių mokslų (edukologijos) magistro kvalifikacinį laipsnį. Tais pačiais metais apsigyniau mokykloje specialiosios pedagogės-logopedės metodininkės kvalifikacinę kategoriją.

– Papasakok apie mokyklą, jos specifiką, vaikų problemas, mokyklos problemas.

– Dirbu Linkuvos specialiojoje mokykloje 19 metų, nuo pat jos įsikūrimo. Joje mokosi vaikai, turintys nežymią, vidutinę ir žymią protinę negalią su įvairiais kompleksiniais sutrikimais. Baigia 10 klasių. Klasėje mokosi iki 12 mokinių. Tik kelios klasės turi mokytojo padėjėjas. Daugelis vaikų yra iš globos vaikų namų ir asocialių šeimų. Tėvai ir mokykla nepajėgi aprūpinti mokinių mokymo priemonėmis, todėl didžioji išlaidų dalis susijusi su mokymu gula ant mokytojos pečių, kuriai pačiai tenka remti klasėje besimokančius vaikus, kreiptis paramos į įvairias įstaigas, organizacijas, draugus, pažįstamus, miestelio gyventojus. Dar viena problema – tai mokymo priemonių įsigijimas. Mokykloje mokytojai vis dar tebekarpo ir klijuoja paveikslėlius iš įvairių knygelių ir žurnalų. Įdėjus daug pastangų ir lėšų vis tiek tos priemonės nėra tokios patrauklios, kaip iš leidyklų, ir trumpalaikės, greit susidėvinčios specialiųjų poreikių vaikų rankose. Mokykloje nėra psichologo, kinezeterapeuto, socialinio pedagogo, vaikai negauna tinkamos pagalbos iškilus problemoms. Mokykla neturi sporto salės, žaidimo aikštynų. Tačiau kūrybingų, sumanių ir pasiaukojančių darbui pedagogų dėka vaikai pasiekia gerų ugdymosi rezultatų, dalyvauja su normalaus intelekto vaikais tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose, dažnai tampa prizininkais ir laureatais.

– Žinau, kad tenka daug keliauti, gal teko domėtis tomis pačiomis problemomis kitose šalyse, kaip vyksta tokių vaikų ugdymas kitur?

–  Kiekvienais metais tenka aplankyti vieną ar dvi Europos šalis ar pasisvečiuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Specialioji mokykla dalyvavo kartu su keliomis Šiaulių apskrities specialiosiomis mokyklomis įgyvendinant projektą ,,Mokyklų kompetencijų didinimas užtikrinant švietimo paslaugų kokybę Šiaulių apskrities viršininkui pavaldžiose švietimo įstaigose”. Teko susipažinti su Danijos ir Švedijos tokios pat rūšies mokyklų darbu. Ten kiekvienas mokytojas turi kelis padėjėjus, kinezeterapeutą, 2-3 klasėms skirtas socialinis pedagogas, psichologas. Vaikams su kompleksiniais sutrikimais puikiai pritaikytos patalpos ir priemonės, vaikas įvairiose klasės vietose jaučiasi saugus. Turtingos sporto salės su sportiniu inventoriumi, pritaikytos žaidimų aikštelės, baseinai. Mokytojas naudojasi leidyklų išleistomis mokymo priemonėmis, kurių spalvos, paveikslėlių dydis sudomina mokinius dėstomu dalyku, priemonės patvarumas leidžia vaikui laisvai ja naudotis. Mokyklos visiškai aprūpintos transporto priemonėmis, mokytojas bet kada gali organizuoti išvykas pagal sudarytą mokymo planą ar iškilus būtinybei. Visas dėmesys sutelkiamas vaiko kokybiškam ir visapusiškam ugdymui ir pagalba mokytojui.

– Suprantu, kad Lietuvos mokyklose labai daug kas vyksta dėka mokytojų išradingumo, galų gale – jų noro ir sugebėjimo. Pati varčiau tavo vaikų darbelius, o ir mes (Moterų klubas ,,Alatėja” – Red.) savo laikraštyje pasakojome apie įvairias tavo klasės vaikų užimtas prizines vietas įvairiuose konkursuose. Taip pat esu dėkinga, kad padovanojai man knygutes, kurias pati ir išleidai. Gal gali apie jas papasakoti?

–  Šiandieninėje mokykloje pedagogai nuolat ieško naujų darbo su mokiniais metodų ir būdų. Dirbdama su normalaus ir sutrikusio intelekto vaikais, ieškodama įvairesnių darbo formų, sumaniau ir kolegei pasiūliau parengti mokomąsias priemones – pratybų sąsiuvinius ,,Smalsučio mokyklėlė” ir ,,Mažieji gudročiai”. Leidinių tikslas – ugdyti normalaus ir sutrikusio intelekto mokinių mąstymą ir kalbą, supažindinti juos su gyvąja gamta. Pateiktos leidinėlyje užduotys – kompleksinės, apimančios tuo pačiu metu skaitymą, rašymą, piešimą ir skaičiavimą. Šios mokomosios priemonės – pratybų sąsiuviniai  – laiptelis iš namų į darželį ar mokyklą. Juo eidamas, vaikas įgis daug žinių ir drąsiau atvers klasės duris. Leidinys gali būti panaudotas mokant įvairaus išprusimo vaikus po-pamokiniu laiku, namuose arba laisvalaikiu.

– Kokie įspūdžiai iš šiųmetinio pasibuvimo JAV?

– JAV lankiausi ketvirtą kartą. Čia nuo Antrojo pasaulinio karo gyvena mano tėvo brolis Jonas ir jau 6 metus mano sesuo Rima su šeima. Per keturis kartus aplankiau apie pusę Amerikos valstijų. Susipažinau su Amerikos kultūra, gamta, tradicijomis, įvairių švenčių šventimu, aplankiau daugelį muziejų, zoologijos, botanikos sodų. Susipažinau su nuostabiomis moterimis iš ,,Alatėjos” klubo, sutikau daug nuoširdžių ir šiltų žmonių. Kai tik grįžau į Linkuvą, sulaukėme jau kelintą kartą dovanų iš jų, už kurias esame labai dėkingi. Taip pat turėjau progos apsilankyti Michigan valstijos lietuviškame kampelyje ,,Dainavoje”. Kai atsirandi toli nuo tėvynės ir pamatai taip gražiai saugomą, tvarkomą daugelį dešimtmečių tausojamą lietuvišką kampelį svetimos valstybės viduryje, susimąstai, ką žmogui tikrai reiškia tėvynė, kalba, papročiai, tradicijos. Norisi kiekvienam savo mokinukui pasakyti – vertinkite savo valstybę, gražinkite ją, saugokime kultūrines vertybes ir paveldą, dirbkime sąžiningai pavestus darbus, vadovaukimės Masudė Sadė Salmano žodžiais: ,,Tegul ta mano diena užmaršty lieka,/ Kuri tėvynei neatnešė nieko”, kad ten esantys svečiose šalyse su pagarba galėtų ištarti: ,,Aš esu lietuvis”.

– Ką galvoji apie lietuvišką švietimą JAV? Kaip patiko Čikagos lituanistinė mokykla ir kokios mintys kilo joje pabuvojus?

– Man per metus kelis kartus tenka lankytis Latvijoje, Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje. Pabuvojau ir čia, Čikagos lituanistinėje mokykloje. Kaip ir Rygoje, likau sužavėta jaukios klasių aplinkos, kūrybiškai apipavidalintomis sienomis, rūpestingai sudėtomis priemonėmis, nuotraukose besišypsančiais, laimingais vaikų veidais įvairiose lietuviškose šventėse, įkurtais muziejais, menančiais Lietuvos istoriją. Stebėjau video įrašus iš vaikų renginių. Vėl verčia susimąstyti, ar tik vaikai, besimokantys tiek Rygoje, tiek čia, Amerikoje, (ir tik šeštadieniais), toli nuo tėvynės, kalbėdami su akcentu, nepralenktų savo žiniomis apie Lietuvą visomis prasmėmis eilinio lietuvio, nuolat gyvenančio Lietuvoje? Žaviuosi mokytojų darbu, kai per tokį trumpą laiką, vos kelias valandas, vaikams suglaustai, įdomiai, dalykiškai išdėsto žinias. Mokytojas turi pats būti žiburiu, patriotu, tėvynės gerbėju ir mylėtoju, kad vaikų širdyse uždegtų norą mokytis jiems jau dažnai tapusios svetimos lietuvių kalbos.

– Ką Mokytojo dienos proga palinkėtumei čia dirbantiems pedagogams ir sau pačiai?

– Mokytojams, dirbantiems šioje mokykloje, norėčiau paskirti B. Daunorienės eilėraštį ,,Mokytojui”:
Gal tu iš pasakos esi,/ O gal iš tolimų žvaigždynų?/ Kai apie Eglę mums seki,/ Tai, rodos, visa žemė žino,/ Kad Drebulėlė – tai silpnybė,/ Kad prakeikimas – neviltis,/ Tik broliai – žmogiška tvirtybė,/ Kuriai priklauso ateitis.

Gal tu pati maža žvaigždė,/ Gal jūros tviskanti gelmė,/ Jeigu akių tavų šviesoj/ Išnyksta širdgėlos lašai/ Kaip paukščiai vakaro žaroj?

O gal esi miškų tankmė/ Ar neišsenkanti versmė,/ Nugirdžius mus jausmais tyrais/ Ir išauginus ąžuolais?

Sakyk, kur glūdi paslaptis,/ Kad amžinai esi jauna,/ Kad tu – ir džiaugsmas, ir viltis,/ Mažos širdelės atrama,/ Mįslė, per amžius menama,–/ Kas tu esi, mokytojau?

Norėčiau, kad visada išliktumėte mįslės neįmenamos mokiniams, neišsenkančiais žinių šaltiniais, užuojauta ir paguoda mažoms širdelėms. Kūrybos, kantrybės, tvirtybės, sveikatos jums ir jūsų šeimoms. Su gražia rudens švente – Mokytojo diena!

O sau pačiai palinkėčiau tikėti tuo darbu, kurį aš dirbu. Aplankyti naujų šalių ir dar ne kartą sugrįžti į šią lietuvišką oazę Amerikos širdy.