APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Iš dienoraščio
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net


Atsikėlęs anksti žengiau į dušą ir pamačiau slidžia plytelių siena beropojantį tokį mažą mažą vorelį. Jis aiškiai mane matė, nes skubėjo siena kuo toliau nuo manęs. Nors nemėgstu vorų ir pakampėse jų vejamų voratinklių, bet man kažkaip pagailo jo ir, nuplėšęs skiautelę tualetinio popieriaus, pagavau jį ir išmečiau per langą.

Greitkeliu skubėjome su žmona į lietuviškas Mišias Baltimore. Bevažiuojant kelio pakrašty, bet dar ant asfalto, išvydome stirną. Atrodė, kad ji ilsisi atsiklaupusi ant pirmutinių kojų, taip kaip kartais matau jas savo kieme, nebodama visai šalia lekiančių mašinų. Turbūt ji buvo susidūrusi su mašina ir liko ant asfalto sulaužytomis priekinėmis kojomis vis dar bandydama atsistoti. Grakštūs tie gyvulėliai, bet dėl jų savo sodyboje mes nieko negalime auginti, nepadeda nė porą tūkstančių kainavusi tvora, per kurią jaunosios stirnelės neperšoka, tačiau suaugusioms tai vieni juokai, net neįsibėgėjus per ją stryktelti. Likusį kelią nenustojau galvoti, kaip gyvybė kiekvienam sutvėrimui yra brangi, su kokia baime tas voriukas nuo manęs turėjo bėgti ir su kokiu skausmu sužalota stirna kovojo beviltiškai bandydama atsistoti.

Mišiose nebuvo nuolatinio skaitovo, tad teko man juo būti. Tam sekmadieniui buvo skirta Pr 18, 110a
...Abraomas nuskubėjo palapinėn pas Sarą ir jai sušuko: „Tuojau užmaišyk tris saikus gerų miltų ir iškepk papločių!“ Paskui nubėgo prie gyvulių, paėmė švelnų ir dailų veršiuką ir padavė tarnui, kuris jį skubiai pagamino. Tada Abraomas paėmė sviesto, pieno bei pagaminti lieptą veršiuką ir patiekė jiems. Patsai patarnavo po medžiu, kol jie pavalgė. Tada jie paklausė jį: „O kur tavo žmona Sara?” Tasai atsakė: „Tenai, palapinėje!“ Ir Viešpats jam tarė: „Po metų aš vėl pas tave užsuksiu; tada tavo žmona Sara turės jau sūnų”.

Prisimenu daug kartų matytą Jėzaus, kaip Ganytojo, paveikslą su avinėliu glėbyje, tad sunku įsivaizduoti Viešpaties akivaizdoje jam pjaunamą ir jo valgomą veršiuką. Nors žodis „pagamino” šiek tiek ir sušvelnina aprašomą gyvybės atėmimą gyvulėliui. Nežinau, ar tiesa, bet dar Lietuvoje girdėjau, kad pjaunant ėriuką jam rieda ašaros. Kai gyvenome ūky vokiečių okupacijos metais, vieną rytą tėvas, nuėjęs šerti galvijų į tvartą, pašaukė mane. Nubėgęs išvydau prie karvės ant dar silpnų kojų svyruojantį naktį atsivestą veršiuką. Kaip džiaugėmės, kad vėl turėsime pieno ir padidėjo vienos karvės kaimenė. Mėgstu televizijoje žiūrėti vaizdus iš Afrikos apie laukinius žvėris. Kaip būna gaila stirnų, bėgančių nuo jas vejančių liūtų, ypač kai liūtai nuo bandos atskiria jauną stirnaitę, nesugebančią taip greitai bėgti ir tampančią plėšrūnų auka. Jei būčiau ten filmuotojas, tikrai bandyčiau ją gelbėti. Bet vėl vaizdas liūtės su trimis išalkusiais liūtukais. Jie tokie gražūs, žaidžiantys vienas su kitu ir laukiantys motinos. Ši grįžta šlubuodama be grobio su šerno ilties perskrosta šlaunimi...

Dažnai pagalvoju, kodėl pasaulis toks žiaurus. Jokiu būdu negaliu nutraukti gyvybės gyvulėliui, bet ar aš – ne veidmainys. Juk nesu vegetaras, sunku man būtų gyventi be mėsos, o va, giriuosi, kaip myliu gyvulėlius ir jų gailiuosi. Bet kodėl Dievulis mus tokius sukūrė, kodėl nesukūrė, kad visi – tiek žmonės, tiek gyvulėliai ir žvėrys, mistumėm žolytėmis, grūdeliais, kad neatitrauktumėm jauno veršelio nuo motinos pieno, kad iš perekšlės vištos neatiminėtumėm kiaušinių? Tačiau, priekaištaujant Dievuliui, kyla kita mintis: ar mūsų žemelė pajėgtų išmaitinti visus, jei bandos stirnų, bizonų, dramblių ir kitų žvėrių nebūtų retinamos plėšrūnų, jei ereliai, vanagai, sakalai negaudytų pasėlius naikinančių mažųjų žvėrelių, o šikšnosparniai neretintų mus kankinančių uodų.

...Lipdamas iš mašinos tiesiog netikėjau savo akimis: tartum manęs pasitikti bėgo dvi jaunos voveraitės. Viena lipo ant bato ir bandė kopti mano koja į viršų, kita sukiojosi apie kitą koją. Aišku, jos abi iškrito ar iššoko iš mano namo prieky augančios didžiulės eglės. Nusipirkę namą pasisodinome porą eglaičių per arti pastato, nepagalvodami kokios didžiulės jos išaugs. Prieš porą metų vieną davėme iškirsti ir kelmą išgręžti už pusantro tūkstančio dolerių, o kitą vis dar laikome gailėdami ir tūkstantinės, ir ten apsigyvenusių įvairių paukščių bei voverių. Taigi dabar eglės dėka praturtėjome dviem voveraitėmis, kurios aiškiai pirmą kartą sutiko tokį padarą kaip aš. Pasišaukiau žmoną ir pradėjome su jomis žaisti. Atnešėme duonos, ir viena tuoj įniko ją graužti, o kita, neragavusi jos, strapsėjo apie mus ir karts nuo karto bandė kopti į eglę. Palipdavo kokią pėdą ir krisdavo žemyn. Žaidėm, žaidėm su jomis, bet paskui pradėjom rūpintis, ką reikės daryti. Kasdien matom kaimyno katiną prasliūkinant pro mūsų kiemą. Nuėjau prie kompiuterio ieškoti per internetą patarimo, kaip su tomis paauglėmis elgtis. Pasirodo, jų negalima šerti. Išalkę pradės cypauti ir pasišauks motiną. Reikia palikti jas vienas, kad motina nebijotų prieiti, ir jas nuvilkti į medį. Bet kaip jas palikti, kad katė nesutvarkytų. Taigi paėmiau vieną ir padėjau ant aukščiausios eglės šakos, kurią tik galėjau pasiekti. Dairėsi, dairėsi, atrodė, lyg nori šokti ant manęs, bet apsisuko, pradėjo šaka kopti, šoko ant aukštesnės šakos, vėl ant kitos ir pradingo tankumyne. Aha, grįžau prie broliuko ar sesutės, tebekramtančios duoną. Ir tą užkėliau ant šakos.

Per porą valandėlių tiesiog prisirišome prie jų. Niekada neturėjome namuose nei šuns, nei katės, nors kaimynų šuo, ištrūkęs iš kiemo, visada bėga pas mus, o kito kaimyno katė taip mus buvo pamėgusi, kad neįleista visomis keturiomis užsikabindavo ant mūsų antrųjų durų sieto ir kniaukdavo. Vėliau ji dingo. Neturėjome naminių gyvulėlių, nes, prisiminęs praeitį, nenorėjau prie jų prisirišti. Paskutiniojo karo metu, priartėjus frontui prie Virbalio, vokiečių žandarai išvarė mus į Vokietiją. Kely per Rytprūsius susidarė mūsų maždaug 50 vežimų arba, suvalkietiškai tariant, „padvadų” kolona. Prie vežimo tempėme pririštą karvę ir telyčią, o paskui bėgo mano šuniukas „Miksė“. Vieną dieną mus užpuolė raudonųjų lėktuvai. Nuo jų kulkosvaidžių slėpėmės grioviuose ir po pakelės medžiais. Viskas truko tik keletą minučių, lėktuvų ir jų kulkosvaidžių triukšmas nutilo, bet klykė moterys, vaikai, žvengė arkliai. Žmonių aukų nebuvo, tačiau keli arkliai buvo pašauti, keli vežimai įvirto į griovius, mūsų šuniukas „Miksė“ prapuolė. Vežimų kolonai užstrigus mano tėvas, motina ir aš lakstėme pirmyn atgal, ieškodami šuniuko. Neradome. Tai prisimindamas negalėjau patikėti, kad sužeistiems arkliams žvengiant, moterims verkiant, mes lakstėme ieškodami šuniuko. Nuo tada nutariau, kad jokio gyvulėlio niekada namuose nelaikysiu.

.....Sėdau ant traktoriaus pjauti pievos. Nekokia šįmet ta mūsų kiemo pieva, tik lopai vasaros saulės išdegintos žolės ir prakeiktoji „crabgrass”. Vėl teks sėti, tręšti. Kad apsaugočiau klausą nuo traktoriaus triukšmo, vietoj ausinių įsidėjau neseniai gautus klausos aparatus. Karo veteranų ligoninėje tikrinant, nustatė, kad esu šiek tiek praradęs klausą aukštiems garsams ir aprūpino mane garsą stiprinančia aparatūra. Aparatūra kelių tūkstančių vertės ir duota išbandyti mėnesiui: jei netiks – pakeis kita. Tai va, įsidėjau į abi ausis, nuspaudęs tokius mažus mygtukus, kad nieko negirdėčiau. Važinėju sau traktoriumi, vos vos girdėdamas jo triukšmą, bet kad užpuls mane širšės (yellow jackets), visas spiečius jų. Aplipo mano nuogas blauzdas ir galvą. Viena ranka braukiau jas nuo ausų, kita jungiau traktoriaus aukštesnę pavarą, kad greičiau pasprukčiau nuo jų. Kaip paspruksi, jei jos greitesnės už mašiną. Šokau nuo jos ir kiek skausmo kankinamos kojos leidžia, zovada į trobą. Įbėgęs griebiausi už įgeltų ausų, o jose nėra klausymo aparatūros. Bebraukydamas nuo galvos širšes, išbraukiau visą aparatūrą iš ausų. Nieko sau diena: kelių tūkstančių vertės aparatai gal traktoriaus ratų sutraiškyti, sugeltos ausys, blauzdos peršti. Kur ten peršti. Tiesiog dega. Dievuli mano, už kokius griekus man taip.

....Voverytes į eglę įkėliau prieš mėnesį. Veik kasdien žiūrėjau, ar jos nepasirodys ir ar atsimins mane, jas išgelbėjusį. Ir va, šiandieną išėjau laukan ir dvi voverės visai prie durų. Jau žymiai didesnės, bet neabejoju, kad tos pačios. Pradžioj man atrodė, lyg pažįsta mane, tačiau man artėjant pradėjo trauktis: viena šoko į eglę, kita pasislėpė azalijos krūme. Pasijutau tartum praradęs drauges, bet ar ne taip būna gyvenime su kai kuriais draugais. Net dar blogiau. Vieni šoka į aukštybes, kiti neria į krūmus, o treti ima kandžiotis.