APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Iš dienoraščio
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Atsikėlęs anksti žengiau į dušą ir pamačiau slidžia plytelių
siena beropojantį tokį mažą mažą vorelį. Jis aiškiai mane matė,
nes skubėjo siena kuo toliau nuo manęs. Nors nemėgstu vorų ir pakampėse
jų vejamų voratinklių, bet man kažkaip pagailo jo ir, nuplėšęs
skiautelę tualetinio popieriaus, pagavau jį ir išmečiau per
langą.
Greitkeliu skubėjome su žmona į lietuviškas Mišias
Baltimore. Bevažiuojant kelio pakrašty, bet dar ant asfalto,
išvydome stirną. Atrodė, kad ji ilsisi atsiklaupusi ant
pirmutinių kojų, taip kaip kartais matau jas savo kieme, nebodama visai
šalia lekiančių mašinų. Turbūt ji buvo susidūrusi su
mašina ir liko ant asfalto sulaužytomis priekinėmis kojomis vis
dar bandydama atsistoti. Grakštūs tie gyvulėliai, bet dėl jų
savo sodyboje mes nieko negalime auginti, nepadeda nė porą tūkstančių
kainavusi tvora, per kurią jaunosios stirnelės neperšoka, tačiau
suaugusioms tai vieni juokai, net neįsibėgėjus per ją stryktelti.
Likusį kelią nenustojau galvoti, kaip gyvybė kiekvienam sutvėrimui yra
brangi, su kokia baime tas voriukas nuo manęs turėjo bėgti ir su kokiu
skausmu sužalota stirna kovojo beviltiškai bandydama atsistoti.
Mišiose nebuvo nuolatinio skaitovo, tad teko man juo būti. Tam sekmadieniui buvo skirta Pr 18, 110a
...Abraomas nuskubėjo palapinėn pas
Sarą ir jai sušuko: „Tuojau užmaišyk tris saikus
gerų miltų ir iškepk papločių!“ Paskui nubėgo prie
gyvulių, paėmė švelnų ir dailų veršiuką ir padavė tarnui,
kuris jį skubiai pagamino. Tada Abraomas paėmė sviesto, pieno bei
pagaminti lieptą veršiuką ir patiekė jiems. Patsai patarnavo po
medžiu, kol jie pavalgė. Tada jie paklausė jį: „O kur tavo žmona
Sara?” Tasai atsakė: „Tenai, palapinėje!“ Ir
Viešpats jam tarė: „Po metų aš vėl pas tave
užsuksiu; tada tavo žmona Sara turės jau sūnų”.
Prisimenu daug kartų matytą Jėzaus, kaip Ganytojo, paveikslą su
avinėliu glėbyje, tad sunku įsivaizduoti Viešpaties akivaizdoje
jam pjaunamą ir jo valgomą veršiuką. Nors žodis
„pagamino” šiek tiek ir sušvelnina
aprašomą gyvybės atėmimą gyvulėliui. Nežinau, ar tiesa, bet dar
Lietuvoje girdėjau, kad pjaunant ėriuką jam rieda ašaros. Kai
gyvenome ūky vokiečių okupacijos metais, vieną rytą tėvas, nuėjęs
šerti galvijų į tvartą, pašaukė mane. Nubėgęs
išvydau prie karvės ant dar silpnų kojų svyruojantį naktį
atsivestą veršiuką. Kaip džiaugėmės, kad vėl turėsime pieno ir
padidėjo vienos karvės kaimenė. Mėgstu televizijoje žiūrėti vaizdus
iš Afrikos apie laukinius žvėris. Kaip būna gaila stirnų,
bėgančių nuo jas vejančių liūtų, ypač kai liūtai nuo bandos atskiria
jauną stirnaitę, nesugebančią taip greitai bėgti ir tampančią
plėšrūnų auka. Jei būčiau ten filmuotojas, tikrai bandyčiau ją
gelbėti. Bet vėl vaizdas liūtės su trimis išalkusiais liūtukais.
Jie tokie gražūs, žaidžiantys vienas su kitu ir laukiantys motinos.
Ši grįžta šlubuodama be grobio su šerno ilties
perskrosta šlaunimi...
Dažnai pagalvoju, kodėl pasaulis toks žiaurus. Jokiu būdu negaliu
nutraukti gyvybės gyvulėliui, bet ar aš – ne veidmainys.
Juk nesu vegetaras, sunku man būtų gyventi be mėsos, o va, giriuosi,
kaip myliu gyvulėlius ir jų gailiuosi. Bet kodėl Dievulis mus tokius
sukūrė, kodėl nesukūrė, kad visi – tiek žmonės, tiek gyvulėliai
ir žvėrys, mistumėm žolytėmis, grūdeliais, kad neatitrauktumėm jauno
veršelio nuo motinos pieno, kad iš perekšlės
vištos neatiminėtumėm kiaušinių? Tačiau,
priekaištaujant Dievuliui, kyla kita mintis: ar mūsų žemelė
pajėgtų išmaitinti visus, jei bandos stirnų, bizonų, dramblių ir
kitų žvėrių nebūtų retinamos plėšrūnų, jei ereliai, vanagai,
sakalai negaudytų pasėlius naikinančių mažųjų žvėrelių, o
šikšnosparniai neretintų mus kankinančių uodų.
...Lipdamas iš mašinos tiesiog netikėjau savo akimis:
tartum manęs pasitikti bėgo dvi jaunos voveraitės. Viena lipo ant bato
ir bandė kopti mano koja į viršų, kita sukiojosi apie kitą koją.
Aišku, jos abi iškrito ar iššoko iš
mano namo prieky augančios didžiulės eglės. Nusipirkę namą pasisodinome
porą eglaičių per arti pastato, nepagalvodami kokios didžiulės jos
išaugs. Prieš porą metų vieną davėme iškirsti ir
kelmą išgręžti už pusantro tūkstančio dolerių, o kitą vis dar
laikome gailėdami ir tūkstantinės, ir ten apsigyvenusių įvairių
paukščių bei voverių. Taigi dabar eglės dėka praturtėjome dviem
voveraitėmis, kurios aiškiai pirmą kartą sutiko tokį padarą kaip
aš. Pasišaukiau žmoną ir pradėjome su jomis žaisti.
Atnešėme duonos, ir viena tuoj įniko ją graužti, o kita,
neragavusi jos, strapsėjo apie mus ir karts nuo karto bandė kopti į
eglę. Palipdavo kokią pėdą ir krisdavo žemyn. Žaidėm, žaidėm su jomis,
bet paskui pradėjom rūpintis, ką reikės daryti. Kasdien matom kaimyno
katiną prasliūkinant pro mūsų kiemą. Nuėjau prie kompiuterio
ieškoti per internetą patarimo, kaip su tomis paauglėmis elgtis.
Pasirodo, jų negalima šerti. Išalkę pradės cypauti ir
pasišauks motiną. Reikia palikti jas vienas, kad motina nebijotų
prieiti, ir jas nuvilkti į medį. Bet kaip jas palikti, kad katė
nesutvarkytų. Taigi paėmiau vieną ir padėjau ant aukščiausios
eglės šakos, kurią tik galėjau pasiekti. Dairėsi, dairėsi,
atrodė, lyg nori šokti ant manęs, bet apsisuko, pradėjo
šaka kopti, šoko ant aukštesnės šakos, vėl
ant kitos ir pradingo tankumyne. Aha, grįžau prie broliuko ar sesutės,
tebekramtančios duoną. Ir tą užkėliau ant šakos.
Per porą valandėlių tiesiog prisirišome prie jų. Niekada
neturėjome namuose nei šuns, nei katės, nors kaimynų šuo,
ištrūkęs iš kiemo, visada bėga pas mus, o kito kaimyno
katė taip mus buvo pamėgusi, kad neįleista visomis keturiomis
užsikabindavo ant mūsų antrųjų durų sieto ir kniaukdavo. Vėliau ji
dingo. Neturėjome naminių gyvulėlių, nes, prisiminęs praeitį, nenorėjau
prie jų prisirišti. Paskutiniojo karo metu, priartėjus frontui
prie Virbalio, vokiečių žandarai išvarė mus į Vokietiją. Kely
per Rytprūsius susidarė mūsų maždaug 50 vežimų arba,
suvalkietiškai tariant, „padvadų” kolona. Prie
vežimo tempėme pririštą karvę ir telyčią, o paskui bėgo mano
šuniukas „Miksė“. Vieną dieną mus užpuolė raudonųjų
lėktuvai. Nuo jų kulkosvaidžių slėpėmės grioviuose ir po pakelės
medžiais. Viskas truko tik keletą minučių, lėktuvų ir jų kulkosvaidžių
triukšmas nutilo, bet klykė moterys, vaikai, žvengė arkliai.
Žmonių aukų nebuvo, tačiau keli arkliai buvo pašauti, keli
vežimai įvirto į griovius, mūsų šuniukas „Miksė“
prapuolė. Vežimų kolonai užstrigus mano tėvas, motina ir aš
lakstėme pirmyn atgal, ieškodami šuniuko. Neradome. Tai
prisimindamas negalėjau patikėti, kad sužeistiems arkliams žvengiant,
moterims verkiant, mes lakstėme ieškodami šuniuko. Nuo
tada nutariau, kad jokio gyvulėlio niekada namuose nelaikysiu.
.....Sėdau ant traktoriaus pjauti pievos. Nekokia šįmet ta mūsų
kiemo pieva, tik lopai vasaros saulės išdegintos žolės ir
prakeiktoji „crabgrass”. Vėl teks sėti, tręšti. Kad
apsaugočiau klausą nuo traktoriaus triukšmo, vietoj ausinių
įsidėjau neseniai gautus klausos aparatus. Karo veteranų ligoninėje
tikrinant, nustatė, kad esu šiek tiek praradęs klausą
aukštiems garsams ir aprūpino mane garsą stiprinančia aparatūra.
Aparatūra kelių tūkstančių vertės ir duota išbandyti mėnesiui:
jei netiks – pakeis kita. Tai va, įsidėjau į abi ausis, nuspaudęs
tokius mažus mygtukus, kad nieko negirdėčiau. Važinėju sau traktoriumi,
vos vos girdėdamas jo triukšmą, bet kad užpuls mane
širšės (yellow jackets), visas spiečius jų. Aplipo mano
nuogas blauzdas ir galvą. Viena ranka braukiau jas nuo ausų, kita
jungiau traktoriaus aukštesnę pavarą, kad greičiau pasprukčiau
nuo jų. Kaip paspruksi, jei jos greitesnės už mašiną.
Šokau nuo jos ir kiek skausmo kankinamos kojos leidžia, zovada į
trobą. Įbėgęs griebiausi už įgeltų ausų, o jose nėra klausymo
aparatūros. Bebraukydamas nuo galvos širšes,
išbraukiau visą aparatūrą iš ausų. Nieko sau diena: kelių
tūkstančių vertės aparatai gal traktoriaus ratų sutraiškyti,
sugeltos ausys, blauzdos peršti. Kur ten peršti. Tiesiog
dega. Dievuli mano, už kokius griekus man taip.
....Voverytes į eglę įkėliau prieš mėnesį. Veik kasdien
žiūrėjau, ar jos nepasirodys ir ar atsimins mane, jas
išgelbėjusį. Ir va, šiandieną išėjau laukan ir dvi
voverės visai prie durų. Jau žymiai didesnės, bet neabejoju, kad tos
pačios. Pradžioj man atrodė, lyg pažįsta mane, tačiau man artėjant
pradėjo trauktis: viena šoko į eglę, kita pasislėpė azalijos
krūme. Pasijutau tartum praradęs drauges, bet ar ne taip būna gyvenime
su kai kuriais draugais. Net dar blogiau. Vieni šoka į
aukštybes, kiti neria į krūmus, o treti ima kandžiotis.