Pavojingas slydimas paviršiumi

GINTARAS VISOCKAS

Spalio mėnesio 1 d. Seimo konferencijų salėje buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavę visuomeninio judėjimo „Už teisingumą” atstovai svarstė, kaip „Lietuvoje įveikti neteisingumo įšalą”. Žinoma, konferencijos organizatorių bei dalyvių norai buvo gražūs. Kas gali smerkti tuos, kurie trokšta didesnio ir platesnio teisingumo bei mažesnės korupcijos aukščiausiosios valdžios koridoriuose?

Vis dėlto konferencija paliko slogų įspūdį. Vien populistiniai šūkiai, vien pasigyrimai apie gausėjančias gretas, vien pasižadėjimai daug ir atkakliai dirbti. Konferencijos sumanytojo parlamentaro Gintaro Songailos pranešime teigta, jog „vasario mėnesį Lietuvoje kilo visuomeninis judėjimas ‘Už teisingumą’, kuris gynė neteisėtai atleidžiamus FNTT pareigūnus”. Taip pat tvirtinta, jog „prie šios Sąjūdžio pirmeivių, Nepriklausomybės akto signatarų iniciatyvos prisijungė ir kitos visuomeninės jėgos, nebiudžetinės tautinės krypties politinės partijos, vėliau susibūrusios į susivienijimą ‘Už Lietuvą Lietuvoje’.” Tokiu būdu esą gimė visuomeninis-politinis judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje”, kuris galėjo tapti plačiu, Lietuvos piliečius vienijančiu judėjimu. Bet sistema, suprask, padarė viską, kad šias pajėgas išsklaidytų, taip visuomenininkus bandant nustumti nuo pirminio tikslo: kovos su aukšto lygio korupcija ir valdžios savivale.

Konferencijoje dalyvavę Kovo 11-osios akto signatarai, politikai Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Alvydas Medalinskas piktinosi, jog valdžia daro viską, kad šį pavasarį gimęs visuomeninis-politinis darinys būtų ignoruojamas, o informacija apie jį – visaip, visada ir visur užgniaužiama. Todėl šiomis dienomis, kai „valdžios savivalę pajunta net mokytojai ir moksleiviai”, vėl kyla klausimas, „ar galime įveikti neteisingumo įšalą Lietuvoje, kurį pradėjome laužti pavasarį, o jeigu taip, tai ką reikia daryti ir kokias kliūtis įveikti, kad šį tikslą pasiektume”.

Iš tiesų – ko griebtis, kokią taktiką naudoti? Atsakymas – akivaizdus. Pirmiausia – liautis rengti menkai naudos teduodančias spaudos konferencijas. Taip pat liautis apgaudinėti save, esą tokių konferencijų perdavimą internetiniu stebi tūkstančiai tiesos ir teisybės ištroškusių Lietuvos piliečių.

Antra, pats metas visuomeninio judėjimo „Už teisingumą Lietuvoje” aktyvistams paaiškinti, kodėl jie domisi toli gražu ne visomis bylomis. Pastaruoju metu iš darbo atleisti buvo ne tik FNTT pareigūnai. Atleista buvo ir VšĮ „Karoliniškių poliklinika” darbuotoja, medikų profsąjungos vadovė Albina Kavaliauskaitė. Tik po ilgo bylinėjimosi maratono specialistė grąžinta į darbą. Iš poliklinikos vadovybės dabar ji sulaukianti pačių įvairiausių spaudimų. Bet jos bėdomis judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje” kažkodėl nesusidomėjo. Per daug smulku, neįspūdinga?

Šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama garsioji Medininkų žudynių byla. Nejaugi Kovo 11-osios akto signatarams nerūpi Medininkų žudynių bylos narpliojimo ypatumai? Šios bylos atgarsiai pasiekė net Latviją, ir, regis, dėl šios bylos tarp oficialiojo Vilniaus ir oficialiosios Rygos kyla įtampa. Kovo 11-osios Akto signatarui Br. Genzeliui asmeniškai dar šių metų pavasarį buvo papasakota apie kai kurias silpnąsias šios bylos vietas, tačiau signataras byla nesusidomėjo.

Vilniaus apygardos teisme nūnai narpliojama garsioji narkotikų platintojų byla. Judėjimo „Už teisingumą Lietuvoje” dalyviams neįdomu, kodėl kaltinamųjų suole – vien smulkūs narkotikų platintojai ir nė vieno stambaus narkotikų vadeivos? Jeigu įvykiai ir toliau klostysis taip, kaip jie klostosi dabar, po metų ar dvejų mūsų teisėsauga nuteis tik iešmininkus, o narkotikų platinimo sumanytojai bei organizatoriai, įskaitant ir narkotinių medžiagų tiekėjus, liks nenubausti.

Valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia žurnalistai, atliekantys konkrečius, sudėtingus žurnalistinius tyrimus. Tačiau neteko girdėti, kad judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje” imtų viešai svarstyti, kodėl naudinga dekriminalizuoti Lietuvoje žodžio laisvę – panaikinti baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ar įžeidimą. Štai A. Kavaliauskaitė, beje, nepriklausanti judėjimui „Už teisingumą Lietuvoje”, nuoširdžiai susidomėjo žodžio laisvės tema. O spalio 1-osios konferencijos rengėjai apie tai nė neužsiminė. Jie tik piktinosi, jog stambioji žiniasklaida į juos nekreipia dėmesio. Tačiau nutylėjo, jog didelių tiražų neturinti žiniasklaida, pavyzdžiui, laikraštis „XXI amžius”, jų niekad neignoravo. Jie patys nerasdavo laiko pabendrauti su ypatingai didelių tiražų neturinčiais leidiniais.

Subtilų, rafinuotą valdžios ir teisėsaugos spaudimą vis dažniau jaučia ir advokatai, dalyvaujantys sudėtingose, rezonansinėse baudžiamosiose bylose. Tačiau spalio 1-ąją pustuštėje parlamento konferencijų salėje kalbėję judėjimo ,,Už teisingumą Lietuvoje” atstovai tesvarstė, ar neatsirastų advokatų, kurie jų interesus teismuose gintų nemokamai. Advokatai išties kai kurių bylų galėtų imtis nemokamai, ypač tokių, kurios visuomeniškai plačiai reikšmingos. Tačiau tikra bičiulystė – tik ta, kuri naudinga abiem pusėms. Judėjimo ,,Už teisingumą Lietuvoje” atstovams tuo pačiu derėtų pasidomėti advokatų rūpesčiais. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvoje vis sunkiau imtis gynybos. Lietuviški įstatymai byloja, jog teisėjai privalo būti vienodai reiklūs tiek prokurorams, tiek gynėjams. Tačiau lietuviška realybė – kitokia. Privilegijuotą statusą Lietuvoje dažnusyk turi būtent valstybės kaltintojai. Kokia Kovo 11-osios akto signatarų reakcija į šią bėdą?

Spalio 1-ąją parlamento konferencijų salėje daug sykių retoriškai klausta, ar galima pralaužti neteisingumo ledus? Žinoma, kad galima. Vienas iš veiksmingiausių būdų – stebėti teismo salėse narpliojamas bylas. Nuo pradžios iki pabaigos. Šių eilučių autoriaus patirtis, sukaupta per pastaruosius kelerius metus, byloja, jog visi proceso dalyviai, įskaitant ir teisėjus, ir prokurorus, ir liudytojus, ir advokatus, elgiasi kruopščiau, principingiau, atsakingiau, jei žino, jog salėje esama bent vieno žmogaus, kuris atidžiai stebi visus bylos nagrinėjimo niuansus ir juos aprašo žiniasklaidoje, tegul ir neturinčioje milijoninių tiražų.

Be abejo, skambūs pareiškimai apie „ypatingojo prokuroro” ar „visuomeninių tarėjų” institucijų būtinumą – taip pat reikalingi. Visuomeninių tarėjų ar prisiekusiųjų institucija padėtį lietuviškuosiuose teismuose tikrai pagerintų. Tačiau daug ką galima nuveikti egzistuojant ir šiandieninei padėčiai. Tereikia imtis konkrečios veiklos. Vaizdžiai tariant, judėjimo „Už Lietuvą Lietuvoje” aktyvistai pirmiausiai turėtų skubėtų ne į Seimo konferencijų, o į teismų posėdžių sales. Ir tik po to, kelerius metus iš eilės stebėjus keliolika pačio įvairiausio pobūdžio bylų, jiems derėtų rinktis į Seimą aptarti sukauptų konkrečių duomenų. Tada tikrai būtų galima ir apibendrinti, ir lyginti. Tada tikrai jie turėtų daugiau ką pasakyti. Tada nereikėtų patiems su savimi kalbėtis.

Tačiau akivaizdu, jog toks kelias reikalauja jėgų, ištvermės, atkaklumo, laiko, ir kai kurie labai garsiai teisingumo reikalaujantys visuomenininkai, politikai, žurnalistai tiesiog nenori juo eiti. Jie pasirenka paprastesnę – slydimo paviršiumi – taktiką.