Buvo 700, o dabar jau 800 milijardų dolerių:
Kas tas ,,pork barrel”?

Aleksas Vitkus

Nors liko mažiau negu mėnuo iki Amerikos prezidentinių rinkimų, pirmieji spaudos puslapiai ir vedamieji yra pilni žinių, nuomonių ir šiaip minčių apie finansinę krizę, kuri jau spėjo išsiplėsti ir po visą pasaulį, už Amerikos sienų.

Kai prieš dvi savaites JAV prezidentas George W. Bush, finansų sekretorius Henry Paulson, federalinio banko valdytojas Ben Shalom Bernanke ir keletas Kongreso narių  TV ekrane labai susirūpinusiais veidais perspėjo amerikiečius, kad valstybės ekonomika stovi vos ne ant bedugnės krašto, visiems pasidarė aiš­ku, kad tikrai reikia tuojau pat imtis kokių nors žygių. Prezidentas pasiūlė gelbėjimi (bailout) planą, pagal kurį federalinė valdžia galėtų kažkaip „investuoti” 700 mlrd. dol. atstatant gerokai susvyravusias finansų, bankų ir kredito sistemas. Ką gi, gal ir iš­semsime vandenį iš vos neskęstančio valstybės finansų laivelio.

Nors žiniasklaida aiškino, o ir be jos piliečiai suprato, kad didžiulę tos krizės atsiradimo kaltę neša didžiųjų finansinių įstaigų vadovai ir prezidentai (CEO), nemažai Kongreso na­rių už Bush pasiūlytą įstatymo projektą vengė balsuoti teigiamai, nes toks balsas dažno piliečio būtų įvertintas kaip pataikavimas ar net pasidavimas tų vadovų šykštumui. O tie vadovai jau labai buvo pripratę prie tų taip vadinamų „auksinių parašiutų” (nepaprastai dosnios jų pasitrau­kimo išmokos ir pensijos), kuriuos jie gaudavo palikdami jų kad ir nugyventas kompanijas. Laimei, XXI amžiuje nė vienam vadovui nebereikia iššokti iš aukšto dangoraižio, taip, kaip jų senoliai darydavo 1929 metais pra­sidėjusios pasaulinės krizės metu.

Nemaža dalis tvarkingai, taupiai ir protingai gyvenančių amerikiečių verčia kaltę ant tų finansų vadovų, bet kartu ir nevengia priekaištauti tiems namų (mansions) pirkėjams ar šiaip vartotojams, kurie ėmė didžiules paskolas, nesivargindami pagalvoti, ar jie, laikui atėjus, įstengs tas paskolas grąžinti.

Atstovų rūmuose Bush pasiūlymas nebuvo priimtas 228–205 balsų santykiu, nors demokratai, turėdami daugumą, galėjo vien patys nubalsuoti už tą įstatymą, tačiau nedrįso. Reikalas skubus, reikėjo ką nors daryti, bet čia, kaip tyčia, pasitaikė žydų šventė – Rosh HaShanah. Praėjus keletai dienų Senatas, nelaukdamas  Atstovų rūmų balsavimo, tą 700 mlrd. dol. projektą priėmė. Amerikos ekonomiką išgelbėti Kongreso nariai turėjo pakankamai paskatos balsuoti už projektą, bet, pasirodo, to neuž­teko. Prasidėjo tipiškos politikų derybos ar balsų mainai, kurių rezultatus amerikiečių pripratę vadinti „pork barrel” projektas. Lietuviškai bandy­čiau šią procedūrą pavadinti „Tu – už mano, o aš – už tavo”.

Įvyko antras balsavimas, ir šį kartą Bush projektas buvo priimtas 263–171 balsų santykiu. Norint gauti reikiamą skaičių balsų, reikėjo juos „pirkti”. Kaip tai? Nagi, abejojantis Kongreso narys prašo, kad kiti balsuotų už jam naudingą projektą ir jiems atsilygindamas jis balsuos už kitiems naudingus projektus. Kai baigėsi tie buvusio Vilniaus Gariūnų turgaus tipo mainai, 700 mlrd. dol. Bush pateiktas projektas išaugo iki daugiau nei 800 mlrd. dol., kai garbūs Atstovų rūmų politikaiprekiautojai sau išsikaulijo tokius „gyvybinius” projektus, kaip pvz. milijonus dolerių gaminti filmus ir TV programas, pakelti Puerto Rico romo gamybą remti dviračiais važinėjimo į darbą programą, žaislų gamybą ir daugybę mažų ar didesnių pelno ar pajamų mokesčių lengvatų. Grįžus iš Washington, DC namo, jiems bus kuo balsuotojams pasigirti. Bush trijų puslapių pasiūlymas išsipūtė iki 450 puslapių.

Skaitytojui gal bus smalsu sužinoti, kaip tas angliškas „pork barrel” terminas atsirado ir įsipilietino kasdieninėje bent kiek apsiskaičiusio vidutinio amerikiečio kalboje.

Dar prieš JAV pilietinį karą baltieji plantacijų šeimininkai laikydavo sūdytos kiaulienos statinaites, iš kurių valgydindavo išalkusius vergus, kurie puldavo prie jų su tokiu godumu, kad ilgainiui ir politikai, kurie savo vietinius įstatymo projektus norėdavo prikabinti prie kokio nors federalinio įstatymo projekto, tapo žinomi kaip „pork barrel” išnaudotojai. Ta sistema palengvino kokiam nors politikui įvesti savo įstatymą, kitiems pažadant balsuoti už jų projektus.

Kad tai gali būti neetiška ir visuomet tampa labai neekonomiška ir išlaidu, yra aišku. Bet, deja, sistema gyvuoja dar ir šiandien. Tik garsusis Illinois valstijos senatorius demokratas Paul H. Douglas (1949–1967) išdrįso tai pripažinti, tačiau tuojau pareiškė: „Aš esu bejėgis šią sistemą panaikinti.”

Žmonės dabar tapo susirūpinę ir pikti, nes pasirodė, kad neliko, kuo galima pasitikėti. Kad patys turtingiausi šykštūs verslo, finansų ir bankų manipuliuotojai nėra verti pasitikėjimo, visi žinojo ar bent nujautė. Bet dabar po truputį jau aiškėja, kad ir tarp Kongreso narių buvo ir yra tokių, kurie, ieškodami sau pasipelnymo, patogiai užmerkė akis, nutarę nematyti, kad įstatymais piktnaudžiaujama, taip prisidėję prie tos krizės išaugimo.

Ne vienas ekonomistas abejoja, ar tie 700 mlrd. dolerių išgelbės Amerikos ekonomiką ir sugrąžins piliečių pasitikėjimą kredito rinka ir bendrai visa ekonomine struktūra. Tai bus nelengva. Bet sugrąžinti pasitikėjimą Kongresu, kuris taip savanaudiškai pridėjo 100 mlrd. dol. kainą prie Bush pasiūlyto gelbėjimo plano, gali būti dar sunkiau.