90 metų Dievo ir žmonių tarnyboje

Ses. Ona Mikailaitė

Šiais 2008 metais Lietuvai švenčiant nepriklausomybės 90 metų sukaktį, ir Nekaltai Pradėtosios Marijos Vargdienių Seserų vienuolija, įkurta kelis mėnesius po nepriklausomybės paskelbimo, taip pat švenčia savo 90-ąjį gimtadienį. Anais laisvės aušros laikais katalikių moterų veikėja, dr. Ona Narušytė pastebėjo: „Jūsų bendrija kūrėsi tuo mūsų tautos kūrybinio polėkio laikotarpiu, kuris pasižymėjo veržliu darbštumu, sunkumų nepaisymu, pasiaukojančia savo tautos ir šalies meile. Nenuostabu todėl, kad mes, studentės, domėjomės lietuvišku vienuolynu, susijusiu su arkivyskupo po Jurgio Matulaičio įtakinga veikla. Jau pats vardas ‘Vargdienių seselės’ (kitaip jūsų bendrija ir nebuvo vadinama) ragino susidomėti jumis ir jūsų veikla.”
1918 metų kovo pradžioje kun. Jurgis Matulaitis iš Varšuvos, kurios priemiestyje buvo praleidęs audringus karo metus globodamas karo našlaičius, traukiniu keliavo į Kauną, paskui Marijampolės link. Jam rūpėjo suburti jo atgaivintus marijonus lietuvius, sutvarkyti jų vienuolyną ir, be to, pagaliau įgyvendinti jau kelis metus brandintą, bet karo sutrukdytą planą: įsteigti lietuvių moterų vienuoliją. Dirbo jis paskubomis: surinko penkias pasiryžėles kandidates, kurios sudaro naujos vienuolijos branduolį. Pavadinęs Nekaltai Pradėtosios Švenčiausios Panos (vėliau: Mergelės) Marijos vardo Vargdienių Seserimis ir parašęs joms įstatus, įteikė Seinų vyskupui Antanui Karosui, kuris naują vienuoliją patvirtino 1918 m. spalio 15 d.

Šio kuklaus būrelio Matulaičio paskirta vadovė Petronėlė Uogintaitė (1885–1944) vedė mergaičių namų ruošos kursus, o prie mokyklos veikė valgykla ir bažnytinių drabužių bei dailiojo siuvimo dirbtuvė. Šie ir buvo pirmieji seserų darbai. Gyventi jos įsikūrė išnuomotame name Petro Kriaučiūno gatvėje nr. 11. Vėliau šį namą nupirko, pristatė trečią aukštą ir jis tapo vienuolijos motiniškuoju namu. Netrukus „Žiburio” draugija seserims perleido knygyną. Ilgainiui jos jį išplėtė ir perkėlė į geresnes patalpas bei įkūrė spaustuvę. Per šį visoje Marijampolėje žinomą „Šešupės” knygyną seserys išplatino daugybę lietuviškos religinės literatūros, religinių paveikslų bei devocionalijų. Žmonės, o ypač kaimo moterėlės, stebėjosi sustojusios ties knygyno langais, linguodamos galvas: „Dievulėli, tu mano, ot dyvai. Neseniai čia šnapso bonkos stovėjo, o dabar žiūrėk, knygos ir šventųjų paveikslai...”  Anų laikų dori lietuviai džiaugsmingai sutiko kiekvieną naują kultūros reiškinį, rodantį, kad tauta išbrenda iš tamsos į šviesesnį, kilnesnį gyvenimą. Tai atitiko ir Matulaičio pasirinktą šūkį: „Bloga gerumu nugalėti!”

* * *
Vienuolijos Steigėjas ypač rūpinosi seseris mokyti, aiškindamas įstatus, dvasinio gyvenimo pagrindus ir vesdamas rekolekcijas joms ruošiantis daryti vienuolinius įžadus. Iš to trumpo, bet palaimingo laikotarpio, kol Matulaitis gyveno ir dirbo Marijampolėje, yra likę sesers Uršulės Novickaitės atsiminimai: „Kai Jurgis Matulevičius pas mus ateidavo mokyti dvasinio gyvenimo ir supažindindavo mus su jo paties parašyta Konstitucija, jis visada būdavo malonaus veido, nors susirūpinęs, bet ir pro rūpesčius besišypsantis, tarsi mūsų šeima būtų buvusi vienintelis jo reikalas ir jo paguoda. Matyt, nenorėjo savo rūpesčiais drumsti sesučių nuotaikos, kelti nerimą. O sesutės dar kaip vaikai nenutuokė, kokie sunkūs kryžiai slėgė jo pečius, ir kad netrukus jos savo tėvo neteks.”

Tas asmuo, kurį dabar vadiname Palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu, 1987 m. iškeltu į altoriaus garbę, buvo gilios dvasios žmogus, bet drauge ir realistas, gerai perpratęs ano neramaus laikmečio vargus bei poreikius. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog po karo bei ilgos priespaudos atgimstančiai Lietuvai reikės Dievo ir artimo tarnybai atsidavusių žmonių, veikiančių sutartinai, organizuotai, sudarančių stiprią jėgą pakelti žmonių dvasią ir teikti konkrečios pagalbos jų varguose bei rūpesčiuose, auklėti priaugančias kartas.
Matulaičio siekiai buvo imtis plačių užduočių: eiti ten, kur labiausiai reikia, net kur sunkiausia. Įsiveržti visur, kur tik galima ką gera padaryti, nebijant nei persekiojimų, nei kalėjimo. Jis pats troško būti Dievo įrankis – susinešioti lyg mazgotė, bevalanti dulkes  Bažnyčioje ir tautoje, sudegti, sutirpti kaip vaškinė žvakė nuo darbo kaitros ir meilės ugnies.

* * *
Seserų būrelis palengva augo, prisidedant naujoms narėms, tačiau slėgė nemaži medžiaginiai vargai. Jos dar pilnai nesuvokė nei plačių Steigėjo krikščioniško visuomeninio darbo užmojų, nei šiuolaikiškų vienuolijų reikalingumo bei jų pritaikymo dirbti tarp žmonių. Jos negalėjo atsiremti į savo bendruomenės nusistovėjusias tradicijas ar papročius. O Matulaičiui 1918 metų gruodžio mėnesį teko apleisti Marijampolę ir persikelti į Vilnių, kur jis buvo paskirtas vyskupu. Seserų globą pavedė marijonui, kun. Kazimierui Rėklaičiui (1887–1967), kuris jomis tegalėjo rūpintis iki 1923 metų, kada pats buvo išsiųstas į Ameriką.

1921 metais seserims kilo mintis prisijungti prie kitos, turtingesnės ir apaštalavimo darbuose labiau įsitvirtinusios vienuolijos. Matulaitis tam nepritarė. Besigrumdamos su kasdienos vargais ir norėdamos kuo greičiau šventėti bei tapti visuomenėje pripažintomis vienuolėmis, seserys įsivedė senovišką uniformą bei atgyvenusias senų laikų asketikos ir drausmės priemones. Tuos dalykus Matulaitis buvo pašalinęs, atnaujindamas marijonų vienuoliją, o seserų dvasinį ir apaštalinį gyvenimą pritaikęs naujiems laikams ir naujiems darbams. 1926 m. jis vienuolijoje padarė radikalius pertvarkymus: paskyrė naują vadovybę ir iš naujo aiškino vienuolijos tikslus, šventumo siekimą sveikomis priemonėmis bei savo bendruomenės ugdymą susiklausymo ir savitarpio paramos ryšiais.

Naujoji vienuolijos vadovė, sesuo Uršulė Novickaitė (1901–1985) suprato Steigėjo norus bei vienuolijos misiją: „...tarnauti artimui, vaiko, paauglio, subrendusio, ligų ir negalių paliesto, fiziškai ir morališkai stokojančio asmenyje, turime atkurti Kristų, nešti Gerosios Naujienos šviesą, eiti dirbti ten, kur sunkiausia, skverbtis ten, kur tamsiausia; nebijoti, jei būsi panaudotas kaip tasai dulkes valantis šluostas, kad tik Kristaus Bažnyčioje, Tautoje, mūsų pačių šeimoje būtų švariau, šviesiau, kilniau – arčiau Viešpaties pačioms kilti ir kitus vesti į aukštesnę kultūrą prie krikščioniškų idealų”.

Skaudus smūgis ištiko jaunutę, net dešimties metų nesulaukusią vienuoliją, kai 1927 m. sausio 27 d. ji neteko savo mylimo tėvo ir Steigėjo. Kuomet 1934 m. arkiv. Matulaičio palaikai buvo perkelti į Marijampolės bažnyčią ir patalpinti rausvo granito sarkofage, seserys džiaugėsi turinčios arti galingą globėją ir užtarėją, į kurį gali kreiptis su visomis bėdomis ir vargais. Matulaičio sarkofagas joms tapo priebėga, maldos ir dvasinės paguodos vieta. Dabar naujoje Palaimintajam skirtoje koplyčioje seserys daro ir atnaujina savo vienuolinius įžadus.

* * *
Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų vienuolija augo narių skaičiumi ir darbais žmonių gerovei. 1939 m. vienuolija turėjo apie 120 narių – seserų, dirbančių įvairiose Lietuvos vietovėse: Marijampolėje, Kaune, Telšiuose, Šilalėje, Skuode, Švėkšnoje, Utenoje, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Alytuje, Simne, Karkliniuose, Kybartuose ir, galop, Lietuvai sugrąžintame Vilniuje. Seserys vedė 34 įvairaus pobūdžio įstaigas: studijų namus, 3 mergaičių ir 2 seminaristų bendrabučius; 10 vaikų darželių ir 3 pradžios mokyklas; mergaičių žemės ūkio mokyklą; 6 senelių prieglaudas ir ligoninę; 2 vaikų prieglaudas; 2 spaustuves ir knygyną; 2 bažnytinių drabužių siuvyklas.

1936 m. 5 seserys išsiųstos į Ameriką, tėvams marijonams jas pakvietus į pagalbą į jų vadovaujamą mokyklą ir seminariją. 1939 m. atvykus daugiau seserų iš Lietuvos, ir visoms dirbant sunkiai, bet ištvermingai, jos sugebėjo įkurti nuosavą vienuolyną, marijonų mokyklos Thompson, Connecticut pašonėje.

1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, vienuoliją užgriuvo sunkūs vargai. Liepos mėnesį Marijampolėje gyvenančios seserys gavo įsakymą savo vienuolyną bei noviciato patalpas užleisti sovietų kariuomenei. Iš namų išvarytos seserys prisiglaudė kitose, dar veikiančiose įstaigose. Rugpjūčio 15 d., per Žolinės šventę, slapta, prie užrakintų durų, 15 jaunų seserų davė pirmuosius vienuolinius įžadus, o 7 amžinuosius. Daugumai kandidačių patarta grįžti į savo šeimas. Netrukus viena po kitos uždarinėjamos visos seserų įstaigos, o jos atleidžiamos iš darbo. Sovietų valdžios išduotas pažymėjimas „kulto tarnautoja” buvo lygus vilko bilietui, kuris užtrenkė duris į bet kokią valdišką tarnybą. Seserims teko visiškai persiorientuoti: ieškotis kur gyventi, susirasti, kaip duoną užsidirbti. Galop, 1948 m. vienuolija oficialiai panaikinta. Buvusi vyriausioji vadovė, ses. Uršulė Novickaitė ir kelios kitos seserys ištremtos į Sibirą. Sunkiais religinės priespaudos metais vienuolijai 25-erius metus vadovavo sesuo Elena Gruodytė (1904–2003). Nuolat sekama, dažnai kratoma ir tardoma, ji vis dėlto sugebėjo išlaikyti vienuolijos dvasios rusenantį žiburėlį. Pakirs-ta vienuolinės bendruomenės jėga ir gyvastingumas: seserys priverstos gyventi pavieniui ar bent po dvi ir pačios sau ieškotis pragyvenimo šaltinių.

Seserys Amerikoje skaudžiai išgyveno Lietuvos okupaciją, staigiai ir nelauktai nutrūkusius ryšius su artimaisiais ir su Lietuvos seserimis. Joms nuo 1939 m. vadovavo Amerikoje gimusi lietuvaitė, sesuo Aloyza Šaulytė (1914–2002). Nedidelis seserų būrelis pradėjo darbuotis  tarp Amerikos lietuvių, o vėliau po karo atvykusių išeivių gretose. Pagal Steigėjo Matulaičio dvasią ir nurodymus, stengėsi eiti į žmones, kovoti su gyvenimo keliamomis problemomis bei visuomenės poreikiais. Aktualūs išeivijoje lietuvių reikalai nukreipė vienuolijos šaką JAV į panašias darbo sritis, kurios buvo išvystytos Lietuvoje – į visokeriopą patarnavimą žmogui, į vaikų, jaunimo, ir senelių globą, į labdaros, švietimo ir spaudos darbus. Putnamo miestelyje įkūrusios savo centrinį vienuolyną ir noviciatą, jos kūrė įstaigas Amerikoje ir Kanadoje. Per 70 ir daugiau metų jų skaičius neviršijo pusės šimto narių, bet seserys vis vien drąsiai žengė į įvairias darbo sritis, pasitikėdamos ne vien savo menkomis jėgomis, bet gausaus geradarių, rėmėjų ir talkininkų būrio pagalba.

* * *

Per 50 sunkios priespaudos metų Lietuvos seserys išmoko pačios lavintis dvasiniame gyvenime ir padėti kitiems išlaikyti ir augti tikėjime. Čia joms daug pagelbėjo marijonas, kun. dr. Juozas Grigaitis (1903–1974). Jis rūpestingai ugdė seserų dvasinį gyvenimą ir traukė prie apaštalavimo darbų, primindamas anuometinius Matulaičio nurodymus, kaip elgtis sunkiomis sąlygomis. Įkurta savotiška religinės literatūros leidykla su slaptomis „spaustuvėmis”, kur buvo pagaminta ir išplatinta per 2,000 leidinių. Taip tikintieji ir net seminarijos klierikai gavo reikiamo dvasinio peno. Seserys įsitraukė į vaikų ir jaunimo religinį auklėjimą, lankė šeimas, slaugė ligonius, pagelbėjo kunigams, nepaisydamos persekiojimų. Jos atrado būdus pritraukti ir išauklėti naujas nares. Spaudžiama, varžoma ir engiama Matulaičio įkurta vienuolija išliko gyva. Jei būtų vietos išvardyti visus Nekaltai Pradėtosios Marijos Vargdienių seserų darbus, sovietmečiu atliktus Lietuvoje, Sibire ir Šiaurės Amerikoje, susidarytų gana ilgas ir įspūdingas sąrašas. Lietuvos seserys parodė, ką galima nuveikti dirbant tyliai ir ištvermingai, o Amerikos seserų mažasis būrys parodė, jog ir menkas jėgas paremia Dievas ir žmonės. Lietuvai jau 20 metų bekuriant naują gyvenimą, ir vienuolija įžengė į naują laikmetį. Abiems vienuolijos šakoms bendradarbiaujant, tęsiama ir plečiama apaštalinė veikla. Teks dabar vis labiau įsigilinti, ką mus išmokė įvairi ir spalvinga 90-ies metų istorija.

1978 metais Amerikos seserims švenčiant vienuolijos įkūrimo 60-ies metų sukaktį (Lietuvos seserys, deja, tegalėjo švęsti slapčia), ilgametis kapelionas ir dvasios vadas, kun. Stasys Yla (1908–1983) kalbėjo ir rašė, jog vienuolija – tai Dievo ir žmonių kūrinys: „...laiko tėkmėje veikia ne tik žmogus, bet ir Dievas. Nei žmonės veikia vieni be Dievo, nei Dievas veikia be žmonių.” Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasią, jo toliaregystę, drąsą ir pasiaukojimą įkvėpė Dievo Dvasia – tikėjimo viltis ir meilės dvasia liepsnojanti dvasinė jėga ir dinamika. Ši matulaitiška dvasia gyvuoja ne vien paprastu, ramiu žėrėjimu, būdingu normalaus gyvenimo laikotarpiais, dvasios vaisiams nokstant tyliuose vienuoliškuose šiltadaržiuose, bet ji įsiliepsnojo dar karščiau ir aiškiau sunkiais šios vienuolijos gyvenimo tarpsniais. Pasak kun. Ylos, „Dievas veikia laike, per parinktus žmones... kai tie žmonės atsako į laiko užduotis ir savo kietom, kartais kruvinom rankom ritina akmenis iš kelio įvykdyti Dievo nurodytus ir laiko rūpesčiais paženklintus planus. Tokių Dievo žmonių kūriniai prašoka laiką, nes jie apžvelgia daug plačiau, apčiuopia dalykus daug taikliau nei sociologai ar organizatoriai pragmatiškai vien sava, nors ir genialia, išmintimi sugeba. Jurgis Matulaitis užbrėžė šiai vienuolijai ir visai katalikiškai Lietuvai tokias organizacines užduotis, kurios ir šiandien tebėra aktualios.”