atDainos Čyvienės nuotraukos

KAS TAS ARTIMAS?

Prisimenant Sendraugių ateitininkų savaitę Dainavoje
Žvilgsnis per močiutės prizmę

ALDONA KAMANTIENĖ

Ne tik vaikai ir anūkai jaučia kažkokią trauką vykti į Dainavą – ją jaučia ir senos močiutės. Žvilgteriu į jaunas mamas, migdančias savo mažuosius, ir atskrenda seni prisiminimai, kai mes, dabartinės močiutės taip darėme ir pasikeisdamos su tėveliais ar draugėmis ėjome klausytis paskaitų. Jau mažai tų dabartinių mo­čiu­čių atvažiuoja. Tada nesis­kun­dėme nepatogiomis lovomis, naktiniu jaunimo triukšmu ar nemaloniai karštu oru. Viskas buvo gera ir miela.

Sendraugių ateitininkų stovykla įvyko ALRKF stovyklavietėje Daina­voje, š. m. liepos 25–rugpjūčio 1 d. Tema – ,,Kas tas artimas?” Visur netikėtai pa­si­rodydavo balta, iš kartono iškirpta žmogaus figūra, primenanti stovyklos temą. Ji visur pasirodydavo, prie laužo, prie vėliavų, net ir pa­plū­dimy. Ji kažkaip netikėtai atsirasdavo ir ją kažkas apkabinęs laikydavo. Tą te­mą daugiau išryškino Juozo Križi­naus­ko ir tėvo Antano Saulaičio, SJ pašne­kesiai, kuriuose buvo apstu artimo meilės pavyzdžių.

at


Mano nustebimui, čia stovyklavo 220 žmonės, iš kurių 120 buvo vaikai ir jaunimas. Pirmoji sekmadienio vaka­rie­nė būna įdomiausia. Čia atrandi seniai pažįstamus veidus ir būna daug, daug malonių apsikabinimų. Pamatai ir kas prie kokio stalo sėdi. Vakarinės pir­mo­sios Mišios sutraukia beveik visus Dai­navos gyventojus, po daug ateitininkų mačiusiu senuoju ąžuolu. ,,Sutelk visus šventoj rimty” nuaidi įprastos a. a. Stasio Ylos žodžių ir Fausto Strolios mu­zikos giesmės aidas per Spyglio ežerą. Stovyklos kapeliono Eugenijaus Troickio trumpi, bet taiklūs pamok­s­lėliai, duodavo dvasinio peno visai die­nai. Kas darosi anksti ryte? Mano dideliam nustebimui, patys mažiausieji keliasi anksčiausiai ir su savo tėveliais ir būrelių vadovais traukia į dar ryto rūku aptrauktą ežerą, su meškerėmis ir sliekais bandyti savo laimę. Seka rytiniai pasivaikščiojimai, kai kurių sveikuolių bėgimai Dainavos keleliais, kai kurių rimtų dviratininkų pasi­važinėjimai jau už Dainavos stovyklos ribų. Deja, į rytines Mišias gerokai mažiau stovyklautojų susirinkdavo ir tik vienas kitas jaunuolis ar vaikas su tėvais, nes jos vykdavo 8 val. ryto, kada miegas dar toks saldus. Nerangiai renkamės, ypač jaunimas ir į vėliavų pakėlimą. Tačiau patys mažiausieji labai noriai kelia vėliavas, o jų draugai stovi garbės sargyboje. Vėliavos kyla aidint ateitininkų himno garsams. Dar prie vėliavų kun. Eugenijus kalba ryto ir prieš valgį maldas. Tada mažieji pasipila tekini į valgyklą, kur jų laukia skanūs Zitos ir Bronės bei jų padėjėjų paruošti pusryčiai. Rytą užbaigiame vaikų dainomis prie Baltųjų rūmų. Jiems padeda jauni vadovai bei tėvai. Netrukus vaikai išsiskirsto į būrelius ir keliauja į kitą pusę ežero užsiėmimams. Įsivyrauja tyla…

Dabar yra paskaitos, į kurias susirenka gal 50–60 sendraugių. Paš­ne­kesių buvo įvairių ir net labai įdomių. Pirmos dienos pašnekesiui vadovavo Juo­zas Križinauskas, dirbantis orto­pe­di­jos protezavimo klinikoje. Jis pasakojo ir rodė skaidres apie tą patį darbą Guatemaloje, kur jis pra­leido šiek tiek laiko dirb­da­mas ir pritaiky­da­mas są­na­rių įtvarus kojų ir rankų netekusiems žmo­nėms. Or­ga­nizacija ,,Range of Mo­tion” iš Amerikos, jau 18 metų atvažiuoja dir­ba šį darbą Guatemaloje. Neįga­lieji žmonės, panašiai kaip ir sovietinėje ir net poso­vietinėje Lietuvoje, laikomi antrarūšiais. Rei­kia jiems padėti, kad jie taptų savistoviais žmonėmis. Kalbėtojo tema puikiai derinosi su Sendraugių savaitės tema – ,,Kas tas artimas?”, o taip pat derinosi ir su ateitininkų visuome­niš­kumo principu.

at



Kita, ne mažiau įdomi paskaita, buvo advokatės, dirbančios tarpi­nin­kavimo (mediation) srityje, Čikagoje, Kristinos Wayne, tema — ,,Alter­na­ty­vūs konflikto sprendimo būdai”. Dažniausiai šie būdai naudojami sky­ry­bų metu, kad padėjus tė­vams leng­viau išspręsti problemas lie­čian­čias vaikus. Čia tėvai gali susi­tarti ge­ruo­ju, neprieinant prie teismo sprendimo. Tarpinin­kavimas yra daug pi­gesnis negu advo­ka­to samdymas.

Antradienio rytą, ses. Ignė Marijošiūtė vedė pokalbį – ,,Pra­raja, ar viens prie vieno?” ,,Ti­kėjimo kelionėje visi esame kitur”, – sakė ses. Ignė. Tikėti reikia su protu, o melstis su šir­dimi. Malda yra ne tik poteriai, bet širdies bendravimas su Jėzumi. Krikščionybės esmėje yra ne principai, o Jėzaus as­muo. Bažnyčia padeda pažinti Jėzų ir prie Jo artėti per maldą, liturgiją, sakramentus ir ben­dra­vimą. Materializmas, relia­ty­­vizmas, stabmeldystė — daiktų ar karjeros meilė, „supermarket” dvasin­gumas užtušuoja tikrąjį dvasingumą. Krizė pačioje katalikų Bažnyčioje pasi­reiškianti pedofilija, abortais, euta­nazija yra lyg voties prasiveržimas. Turime atgimti iš naujo Dievo malo­nėje, pradėti iš naujo, „nikodemiškai” atsiversti. Atsinaujinimas turi kilti ne iš hierarchijos, bet iš pačių pasauliečių. Šv. Ignacas, Šv. Paulius, mūsų Šal­kauskis, Dirsytė, Rasa Poskočimienė, visi buvo to laiko pasauliečiai. Neuž­gož­kime savo dvasinės tuštumos ,,veikla”, karjera, „meile” ligoms. ,,Leiskime Jė­zui sutikti mus ir Jo malonei veikti per mus… Gyvendama Lietuvoje įgijau drąsos skelbti Jėzų”, — sakė kalbėtoja. Ji pasigenda gyvojo tikėjimo puose­lė­ji­mo tarp Amerikos lietuvių.

at

Kelionė per Bibliją, tai buvo kitas paš­nekesys, kurį vedė Vitas Sirgė­das. Vitas papasakojo kaip jis perėjo 24 savaičių Biblijos pažinimo kursą, kurio sudarytojas yra teologas Jeff Cavins. Vi­tas vaizdžiai paruošė visą kursą spal­vo­tuose pa­veiksluose ir braižiniuose, parodydamas kas ir kur vyko tam tikru istoriniu ir biblijiniu laiku. Taip pat išdalijo stropiai paruoštus aplankus, kuriuose radome viso kurso apžvalgą ir kaip susirasti norimas temas Biblijoje. Su visu kursu galime susipažinti akivaizdžiai, lankant kursą su pačiais kurso sudarytojais, kursą lankant su mokytoju (facilitator) ir skaidrių pagalba arba per internetą.
Andrius Kazlauskas, PhD, Harvardo medicinos mokyklos profesorius, kalbėjo tema: ‘Inteligentiškumas ir arogantiškumas’ – nevykęs, bet dažnas derinys”. Andriaus tema lietė ka­mienines ląsteles ir jų iššūkius dabartiniuose moksluose. Kamieninės ląstelės yra kaulų smegenyse ir neribotai dauginasi. Jos pasidaro diferencijuotos ir turi savo paskirtį. Yra vilties, kad su kamieninių ląstelių pagalba būtų galima gydyti kai kurias nepagydomas ligas, pvz., glaukomą, kur ląstelės per anksti žūsta, cukraligę, atstatant insulino gaminimo ląsteles. Kamieninių ląstelių šaltiniai yra besivystantis kūdikis (embrio), ,,in vitro” apvaisinimo likučiai ir reprogramuotos, diferencijuotos ląstelės, kurios nereikalauja aukos. Buvo paminėtas ir Bažnyčios požiūris — Bažnyčia pa­sisako, be kom­promisų, prieš ląstelių naudojimą iš minėtų šaltinių. Išmintis ir žinojimas, kurie gali vesti į savarankiškumą ir net puikybę, gali pakeisti mūsų santykį su Dievu. Yra pavojus, kad galime pasijusti ,,dievais”, nepriklausomi nuo mūsų Kūrėjo. Kalbėtojas priminė, kad iš­mintis ir moksliniai pasiekimai yra Dievo dovana, kuriuos, su nusižemini­mu, reikia naudoti tarnaujant kitiems.

at

Lyme liga, tai kitas labai įdomus ir daugeliui širdį vėręs pašnekesys. Alė Lelienė, keturių vaikų motina, pa­pasakojo apie jos šeimos susidūrimą su Lyme liga, kuri yra labai sunkiai nustatoma ir gydoma. Liga kyla iš bakterijos, kurią nešioja erkės, kurios maitinasi pelių ir stirnų krauju. Šiuo metu yra šios ligos epidemija, nes daugėja stirnų, kuriose laikosi erkės. Liga buvo pastebėta Lyme miestelyje, Connecticut valstijoje 1979 metais. Iš to ir kilo jos vardas. Didelis skaičius miestelio gyventojų susirgo. Ligos pažymiai gali būti labai įvairūs – chroniškas nuovargis, nuolatinis mie­guistumas, temperatūra, reumatinio artrito simptomai. Lyme ligos bakterija turi galimybę paveikti visą žmogaus kūną – organus ir nervų sistemą. Ši liga sun­kiai nustatoma, nes nešioja kitų ligų požymius. Lengviausia atpažinti ligą iš žiedo formos išbėrimų — ,,bull’s eye”, tačiau ne visi užsikrėtę būna išberti. Pastebėjus erkę, įsisiurbusią į kūną, reikia ją su pincetu atsargiai ištraukti, nepaliekant galvos ir nuvežti į ligoninę patikrinti, ar ji neneša Lyme ligos. Nebūtinai kiekvienas erkės įkandimas atneša susirgimą. Kūnas gali būti atsparus tai ligai. Norint apsisaugoti nuo erkių įkandimo reikia nešioti ilgas kelnes, kojines, šviesios spalvos rūbus, ant kurių erkė būtų pastebima. Patartina vaikščioti miškų takeliais ir apsipurkšti DEET chemi­kalu, kurio erkės nemėgsta. Gydymo laikas gali būti ilgas ir liga nuosekliai gydoma prižiūrint gydytojui, su antibiotikais.

at

Ar mūsų investicijos gali pakeisti pasaulį? Tai tema, kurią nagrinėjo Paulius Majauskas, MBA, dirbantis Morgan Stanley Smith Barnei bendrovėje. Praktika rodo, kad žmonėms svarbu, kur bendrovės investuoja jų pinigus. Kalbėtojas patarė vengti ,,sin stocks”, t.y. azartiškų lošimų, tabako kompanijų, kompanijų, kurios rėmė ,,Apartheid” Pietų Afrikoje, ,,Nike” kompanijos, kuri išnaudojo Afrikos vaikus, prastose darbo sąlygose gaminant sviedinius. Jungtinės tautos ragino socialiai atsakingą ir teisingą investavimą. Susikūrė ,,United Natons” ekonominė programa. Vėliau susikūrė ESG (environment, social and governance issues) vertinimo sistema. Bendrovių ESG vertinimas yra KLD tyrinėjimuose. Tai yra būdas vertinti bendrovių sąmoningumą ir atsakingumą. Yra organizacijų, kurios vertina bendroves pagal religines vertybes. ,,Social Investment Forum” tinklalapis parodo socialiniai atsakingų ,,mutual funds” lenteles. Būtų gera, kad kiekvienas investavimas turėtų ESG vertinimą.

at

Pagaliau priėjome ir prie stovyklos temos: ,,Kas tas artimas?” Kun. Sau­laitis, SJ pradėjo iš Senojo Testamento, ,,Mylėk savo artima kaip pats save” sąvoka ir pratęsė iki Naujojo Tes­tamento, ,,my­lė­ki­te vienas kitą kaip aš jus myliu”.    

Kalbėtojas iš­braižė Vilniaus miesto žemėlapį ir keliavome per stoteles, kur veikia artimo meilės akivaizdžios išraiškos, namai, kuriuose prisi­glaudžia reikalingi meilės bei psichologinės ir fizinės pagalbos žmo­nės – vaikai, seneliai, aklieji, neįgalieji, savižudžių šeimos, alkoholikai, valgyklos bena­miams ir vargšams, rūbų san­dė­liai ir t. t. Suskaičiavau 45 tokias stoteles, bet tik­riausiai jų buvo daug daugiau. Jeigu jas visas paminėčiau, šis aprašymas būtų be pabaigos. Tose minėtose vietose dirba sava­noriai, nors Lietuvoje savanorių yra dar tik apie 10 procentų. Tai tik pavyzdžiai apie artimo meilės darbus ir atsako į klausimą, ,,Kas tas ar­ti­mas?” Kol kas ,,dirva plati, o darbininkų ma­ža”. Pa­baigai norisi pasakyti, kad savanoriauti galima ne tik Lietuvoje, bet ir ten, kur mes gy­vename; pvz., savo pa­rapijose, bendruo­me­nėse, ligoninėse, bena­mių ir vargšų virtuvėse. Artimui galime tarnauti visur ir kiekvieną dieną.        
Kita Sendraugių stovyklos dalis, pasiūlymas dar esant namuose, skaityti Nerijos Putinaitės knygą ,,Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ar pasipriešinimas sovietų Lietuvoje”, kurią su paskaitininke iš Lietuvos Gabriele Gailiūte galima būtų diskutuoti ir analizuoti. Tačiau knygos kopijų turėjome gana mažai, todėl kai kurie pasikeisdami pradėjo knygą skaityti tik būdami Dainavoje. Medžių paunksmėje susirinkdavo knyga besidominčių būrelis ir diskutuodavome. Buvo nelengva knygoje kilusius klausimus išsiaiškinti, ar iš tikųjų buvo pasipriešinimas, ar prisitaikymas žmonių, gyvenusių sovietų Lietuvoje. Tikrasis pasipriešinimas reikalavo gyvybės aukos arba ištrėmimo. Žmonės taikėsi prie sistemos net to nejausdami. Todėl jie buvo įtakoti. Kai kurie priėjome išvados, kad gal dabar mažiau teisime Lietuvos žmones, nes jie turi stiprų, per 50 metų suformuotą, sovietinį paveldą. Atrodė, kad paskaitininkės norėta, kad patys skaitytojai daugiau tuos klau­simus gvildentų, o ji atsakinėjo į klau­simus, arba taisė klystančius.

at

Be anksčiau minėtų paskaitų ir diskusijų Sendraugių stovykloje buvo daug ir ne taip rimtų programos dalių. Ką užsiėmimų būreliuose vaikai veikė, sunku būtų man atsakyti. Ma­tydavau, kad iš užsiėmimų jie grįždavo labai pavargę ir laimingi. Beveik kiekvieną rytą, kai ateidavome po šv. Mišių pakelti vėliavas, nuo ežero grįždavo būrys vaikų su meškerėmis ir vadovais. Atrodo, kad tai būta vieno iš pačių smagiausių ir įdomiausių už­siė­mimų. Meškeriotojai buvo apdovanojami.

Kita savaitės linksmybė – laužas, kurio metu daug dainuota. Visi vaikai ir šeimos turėjo progos sukurti savo vaidinimėlius ir parodyti juos kitiems. Turiu pasakyti, kad tokių pasirodymų gal buvo ir per daug. Siūlyčiau stovyklos ruošos vadovybei apie tai pagalvoti ir šeimų pasirodymus trum­pinti.

at

A. a. Rasa Poskočimienė dar labai gyva tarp stovyklautojų. Šeštadieno vakarą ,,Spektaklio būrelis” suvaidino jos parašytą smagų vaidinimėlį, ,,Zeno­bijos fobija”, kur karalienė Zenobija degė pavydu, kad jos pavaldinė Julija buvo daug už ją gražesnė ir plonesnė. Po daug nesklandumo sukė­lusių ginčų gražioji Julija prižadėjo Zenobijai padėti, kad ji taip pat taptų gražia. Vai dinimas geras ir tuo, kad jis pagerino vaidintojų lietuvių kalbą. Vaidintojai turėjo išmokti vaidmenis. Todėl vaidintojų kalba buvo gana graži ir taisyklinga, o tarsena aiški. Prie vaidinimėlio daug pasitarnavo reži­sierės Vija Lietuvninkaitė, Andrėja Siliūnaitė ir Vilija Aleksaitė.

Jau įprasta, kad keli pasirodymai vyktų šeimų būreliuose. Kelios šeimos susiskirsto į būrelius, kurie turėjo sugalvoti vaidinimėlį, ir visi būrelio nariai jį suvaidinti. Ši vakaronė turbūt buvo pati gražiausia ir prasmingiausia. Pabaigai, besiruošiąs į Ateitininkų kongresą vykti ,,Dainavos” ansamblio vyrų vienetas, vado­vau­ja­mas Dariaus Polikaičio, sumanė klausytojus pamaloninti savo generaline repeticija, kuri puikiai pavyko.

at

Gal dar ir ne visas stovyklos linksmybes paminėjau, bet tegu tai būna atleista močiutei. Prie šio stovyklos aprašymo dar norėčiau ir pasta­bą padaryti. Kai kurie sendraugiai pasigedo bent vienos paskaitos atei­tininkiškomis temomis: apie ateiti­nin­kų istoriją, praeitį, dabartį, ateitį, ypač, kai švenčiame ateitininkijos šimtmetį. Nemažai ateitininkiškų asmenybių puošia ir Lietuvos istoriją. Taip, žodis „šimtmetis” buvo linksniuojamas. Net ir šimtmečio ateitininkiškais marš­kinėliais buvome visi apdovanoti. Deja, tas neatskleidžia ateitininkų orga­nizacijos reikšmės, gairių, jos Lietuvai reikšmingos praeities ir ateities. Ar čia buvo ruošos komiteto neapsižiūrėta? O gal mes turėtume vadintis „krikš­čioniškų šeimų stovykla”, ne Sen­drau­gių ateitininkų? Gerai, kad dar žadame per Padėkos dienos savaitgalį Čikagoje iškilmingai paminėti ateitininkijos šimtmetį.

Pabaigai dėkojame nenuilstamiems Sendraugių stovyklos organizatoriams, be kurių energijos ir entuziazmo stovyklos nebūtų. Ačiū jiems.


at