Duobėtas dvigubos pilietybės kelias

Liūda Rugienienė

Nereikėtų ir iš tikrųjų negalima sutapatinti pilietybės ir tautybės. Mes, JAV gyvenę per 50 metų, esame tapę Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiais, tačiau visą šį laikotarpį save laikėme lietuvių Tautos dalimi. Mūsų lietuviškosios kilmės, kurią įgijome gimdami lietuvių Tautoje, niekas negali atimti ar paneigti. Tą galime padaryti tik mes patys, kai nuo savo Tautos atsiribojame, savo tautinės kilmės atsisakome. Iš Lietuvos išvykome okupacijos metais ir tapome žmonėmis be pilietybės. Krašte, kuriame apsisprendėme gyventi, įgijome teisę gauti to krašto pilietybę. Dauguma mūsų ta teise pasinaudojo. Savo jaunimą auklėjome būti sąžiningais gyvenamo krašto piliečiais, skatinome nepamiršti savo tautinės kilmės ir Tautos dalies okupuotoje Lietuvoje, rūpintis jos ne tik politine padėtimi, bet kartu ir lietuviškosios kultūros išlaikymu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dvigubos pilietybės teisė buvo suteikta tremtiniams ir politiniams kaliniams bei Lietuvos piliečiams, kurie 1940–1990 metų okupacijų laikotarpiu turėjo pasitraukti iš Lietuvos, ši teisė taip pat buvo suteikta jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams. Mes, ilgamečiai JAV piliečiai, įgijome teisę atnaujinti Lietuvos pilietybę. Nėra tikslių duomenų, kiek ta teise pasinaudojome.

XX amžiaus pabaigoje atrodė, kad pasaulis smarkiai keičiasi. Sovietų Sąjunga sugriuvo, buvo džiūgauta – komunizmas miręs. Vakarų Europa plėtė savo Sąjungą, JAV rengėsi plėsti NATO. Visi atsikvėpėme. Spauda ragino džiaugtis, linksmintis Vasario 16-tosios ir Kovo 11-tosios progomis. Į užsienį pradėjo išvykti vis didesni skaičiai Lietuvos piliečių, kurie siekė tapti JAV ir kitų kraštų piliečiais. Dar XX amžiuje JAV LB Tarybos sesijoje buvo iškeltas dvigubos pilietybės klausimas ir prašyta LR Seimo ir JAV LB komisijos šį klausimą įtraukti į posėdžių darbotvarkę. Komisijos posėdyje Vilniuje buvo sulaukta nuoširdaus pritarimo. Komisijos narė Regina Narušienė pastebėjo, kad gali būti reikalingas LR Konstitucijos pakeitimas referendumu, Česlovas Juršėnas, taip pat Komisijos narys iš Lietuvos pusės, atsakė, kad nebūtinai – reikalą įmanoma ir kitaip sutvarkyti. Įteisinti trečiabangiams dvigubą pilietybę ėmėsi Komisijos narys Arminas Lydeka. Truko keletą metų suformuoti ir priimti įstatymus, kurie suteikė dvigubos pilietybės teisę lietuvių kilmės asmenims. Neilgai teko džiaugtis. Nauji įstatymai įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d., o dar metams neprabėgus, buvo paduotas skundas LR Konstituciniam Teismui. Skundėjai buvo ne lietuvių kilmės Lietuvos piliečiai.

2006 m. po įvykusio Pasaulio Lietuvių seimo Vilniuje aukščiau minėtai Komisijai vadovauti ėmė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). Komisijos vardas pakeistas į LR Seimo ir PLB komisiją. Dvigubos pilietybės klausimas buvo nagrinėjamas toliau, pagrindinės iniciatyvos ėmėsi PLB pirmininkė R. Narušienė. Pradėta siekti dvigubos pilietybės teisės tų kraštų lietuvių kilmės asmenims, kurie priklausė Europos Sąjungai ir NATO kraštams. LR Seimas paruošė naujus įstatymus, tačiau neribotas dvigubos pilietybės siekis buvo vetuotas LR Prezidento argumentuojant, kad tai neatitiko Konstitucinio Teismo sprendimo.

Dainius Žalimas straipsnyje ,,Dvigubos pilietybės siekių klystkeliai” teigia, kad ,,aiškindamas Konstitucijos normų turinį Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną, kuria jis pats privalo vadovautis vėlesnėse bylose, kuria taip pat privalo vadovautis įstatymų leidėjas, jeigu jis siekia priimti Konstituciją atitinkantį įstatymą. Kitaip Konstitucija nebūtų stabiliausias ir pamatinis Tautos bei Valstybės teisinis aktas, ji būtų visiškai priklausanti nuo valdžioje esančių politinių jėgų malonės ir valios.” Prezidentui nieko neliko, kaip naujai paruoštus įstatymus vetuoti.

PLB ieškojo naujų kelių, kaip pritaikyti dvigubos pilietybės sąvoką užsienio lietuviams ir užėmė sekančią poziciją: ,,Pasaulio Lietuvių Bendruomenė teigia, kad užsienio lietuviai turi prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę ir nepritaria jokiai iniciatyvai, kuri gali ją panaikinti ar tą pilietybę atimti (net ir įgijus kitą pilietybę).”

Nors LR Konstitucijoje pažymima, kad ,,LR pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais”, tačiau pastaroji PLB siūloma pozicija kelia rūpestį, nes prašoma: ,,papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį taip, kad nei vienas pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytos gimus, prieš savo valią”.

PLB nekalba vien apie lietuvių kilmės asmenų prigimtinę teisę ir pamiršta, kad Lietuvoje gimusius piliečius sudaro ne vien lietuviai, bet lenkai, rusai, baltarusiai ir kiti, ypač gyvenantys Rytų Lietuvoje. 2001 m. duomenys rodo, kad ten gyveno 532,9 tūkst. lietuvių, 226,8 tūkst. lenkų, 120,9 tūkst. rusų, 34,6 tūkst. baltarusių. Kitų tautybių kur kas mažiau. Pietrytinėje dalyje itin daug lenkų, kurie beveik be išimties yra gimę Lietuvos teritorijoje ir, kaip žinome, sunkiai integruojasi į Lietuvos valstybę, nenorėdami pripažinti valstybinės kalbos, trukdo steigti lietuviškas mokyklas, ten egzistuoja daug visokiausių problemų, kurių šiame straipsnyje nevardysiu. Didelė dalis rusų yra susitelkę Ignalinos srityje. Jie čia dirba ir vadovauja atominei jėgainei, nes Sovietų Sąjunga buvo sutvarkiusi taip, kad jai negalėtų vadovauti lietuviai. Šiame rajone taip pat turi būti nemažas skaičius rusų, kurie jau yra gimę Lietuvos valstybės teritorijoje.

Siekti dvigubos pilietybės prigimties keliu nepabrėžiant lietuvių kilmės, tikrai yra labai rizikingas kelias. Pastarieji įvykiai tiek politikoje, tiek ekonomikoje išryškino naujas problemas. Prof. Vytautas Landsbergis straipsnyje ,,Naujieji laikai ir rusapasių teisės” aiškina: ,,Rusija, kurią per aštuonerius metus suformavo Vladimir Putin, atsivėrė visu subrandintu grožiu. Ko demokratijos nenorėjo girdėti konceptualiuose žodžiuose ir diplomatiniam elgesy, dabar atsivėrė kariniam elgesy. ‘Rusakalbių teises’, apsenusią spaudimo ir kišimosi priemonę, nūnai papildo stipresnė – rusapasių teisės.”

Romualdas Ozolas straipsnyje ,,Trojos arklys už vartų” tiegia, kad ,,pilietybės institutu Rusija naudojosi, rengdamasi veiksmams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje”, o ,,Lenkija, vėl kurianti ‘Didžiąją Lenkiją’, elgiasi apdairiau: neįpilietindama už šiandieninės valstybės ribų gyvenančių lenkų, savosios ‘Lenko kortos’ pagalba ryškinasi eventualius savo piliečius ‘kresuose’ (t.y. savo šiandieniniuose pasieniuose).”

Rūpestį kelia 31 LR Seimo pateiktas klausimas Konstituciniam Teismui su prašymu įvertinti NATO pajėgų teisėtumą ginti Lietuvą. Siūlyčiau, kad sekančiuose LR Seimo ir PLB komisijos posėdžiuose būtų paprašyta paaiškinti, ko šiuo prašymu buvo siekiama, ypač kad tarp 31 seimūnų yra ir LR Seimo ir PLB komisijos narių.

Dvigubos pilietybės klausimas buvo išnagrinėtas JAV Lietuvių Bendruomenės XVIII Tarybos 3ios sesijos š. m. rugsėjo 26-28 dienomis surengtame simpoziume, kur prieita išvados, kad šiuo metu būtų tikslu ,,sudaryti darbo grupę iš Tarybos narių ir pilietybės srities specialistų, kurie atkreiptų dėmesį į Tarybos sesijoje iškilusias skirtingas dvigubos pilietybės klausimu nuomones, pasiūlytų Tarybai vieningą JAV LB poziciją”.

JAV LB XVIII Taryba neatsisako tikslo siekti dvigubos pilietybės teisių užsienio lietuviams, norėtų, kad ,,užsienyje gyvenantys lietuviai galėtų išsaugoti, atgauti arba gauti Lietuvos pilietybę, kartu išlaikant turimą kitos šalies pilietybę”.
Kelias sunkus ir duobėtas, reikia būti atsargiems, bet kartu neprarasti vilties.