Kitoks žvilgsnis į 1938 metų Muencheno paktą

Aleksas Vitkus

Prieš daug metų skaičiau 1979 m. išleistą Telford Taylor monumentalų daugiau nei tūkstančio puslapių veikalą „Munich – The Price of Peace” ir buvau ne tik nustebintas autoriaus, advokato, rašytojo ir JAV kariuomenės saugumo agento kruopštumo taip detaliai jam aprašant tuos istorinius įvykius, bet ir jo palengva išryškėjusia nuomone, kad pagrindinis knygos veikėjas tuometinis Anglijos premjeras Neville Chamberlaine, autoriaus nuomone, tapo paniekinimo vertu „appeasement” sinonimu.

Rugsėjo 30 d. sukako 70 metų nuo to, kaip daugelis jį vadino, Čekoslovakijos išdavimo Hitlerio Vokietijai. Tik ką perskaičiau žinomo komentatoriaus ir daugelio knygų autoriaus Patrick J. Buchanan mintis apie tą pačią 1938 metų čekoslovakų tautos tragediją. Pastebėjau, kad po 70 metų su nauja politine patirtimi Buchanan žvelgia į ją gerokai kitaip, nei iki šiol vyravusios nuomonės. Todėl gal apsimokėtų ir „Draugo” skaitytojams tą seną Muencheno istoriją kritiškai peržiūrėti. Toliau pateikiu Buchanan mintis, su retais intarpais iš mano pusės.

Muencheno nelemtis iš tikrųjų prasidėjo jau pasirašant Versailles taikos sutartį, tuojau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, pareikalavusiam 700,000 anglų ir 1,3 mln. prancūzų karių gyvybių. Tiesa, nors garsieji Amerikos prezidento Woodrow Wilson 14 punktų užtikrino tautų apsisprendimo teisę, 3,5 mln. vokiečių liko naujai sukurtos Čekoslovakijos valstybės valdžioje. Pirmasis naujos valstybės prezidentas Tomas G. Masaryk (1850–1937) vokiečius laikė „antros klasės” piliečiais, nors buvo žadėjęs kraštą tvarkyti panašiai, kaip daugiatautę Šveicariją.

Kai Vokietijoje valdžią perėmė Hitleris, jis netrukus sulaužė Versailles sutartį, 1935 m. plebiscitu atgavo Saaro kraštą. 1938 m. užėmė Austriją. Anglija, nors ir buvo jau po truputį ekonomiškai atsigaunanti, pasaulinės krizės giliai paveikta, vis dar nebuvo pajėgi Hitleriui pasipriešinti. Ji net jau buvo panaikinusi karinę prievolę. Jos buvę Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai – Italija ir Japonija – rėmė Vokietiją. Rusija tapo bolševikų kraštu. Kanada, Australija, N. Zelandija ir Pietų Afrika nerodė jokio entuziazmo kariauti dėl Čekoslovakijos „teisių” ir toliau valdyti Sudetus. Net JAV prezidentas F. D. Roosevelt buvo pareiškęs, kad „klysta tie, kurie galvoja, jog kilus karui Europoje, jie gaus iš mūsų pagalbos”. Amerikos vyriausybė žadėjo laikytis griežto neutralumo.

Naujasis premjeras Chamberlaine (1937–1940) tai suprato ir bet kokia kaina stengėsi išvengti karo. Prancūzija buvo pasirašiusi pagalbos sutartį su Čekoslovakija ir, jeigu vokiečiai ją pultų. Prancūzija turėtų ją gelbėti. Anglai bijojo, kad tokiu atveju taip, kaip atsitiko 1914 m., į karą būtų įtraukta ir nepasirengusi kariauti  Anglija.

Todėl kai Hitleris viešai pareiškė, kad išsprendus Sudetų krašto klausimą, jie jokių teritorinių reikalavimų Europoje daugiau neturės, Chamberlaine pasiryžo derėtis su Vokietijos kancleriu. Vyko sunkios derybos, Hitleris grasino žygiuoti į Čekoslovakiją, Chamberlaine paskelbė dalinę mobilizaciją, ir Hitleris sutiko sustabdyti savo kariuomenę. Pagaliau, trečią kartą susitikęs su Hitleriu, Chamberlaine sutiko, čekų net nepasiklausęs, atiduoti Sudetus vokiečiams.

1938 m. rugsėjo 30 d. Neville  Chamberlaine atvyko į Hitlerio rezidenciją Miunchene, gavo jo parašą ant vienintelio lapo ir tuojau išskrido atgal į Londoną. Prisistatęs Anglijos karaliui George VI, jis išėjo į balkoną pasirodyti miniai. Mosikuodamas tuo lapu, jis šaukė: „Aš atnešiau pasauliui taiką.” Bet už kokią kainą? Siekiant išvengti karo, Anglija ir Prancūzija atidavė Hitleriui čekų valdomą, beveik penkių milijonų gyventojų Sudetų kraštą.

Ar tai ne gėdinga Anglijos išdavystė? O kaip Amerika? Ji nėjo ginti čekų 1938 m., lenkų – 1939 m., prancūzų – 1940 m., vengrų – 1956 m. Praėjusį mėnesį Putin rusai įžygiavo į Abchaziją ir Pietų Osetiją, „Sudetų” kraštus Gruzijoje. Ar mes paskelbėme karą? Jei daugiausia rusų apgyventoje rytų Ukrainoje arba Kryme kiltų neramumai, ar mes eitume į karą, norėdami išlaikyti tuos milijonus rusų ukrainiečių valdžioje? Jei ne, tai kodėl mes taip smerkiame Chamberlaine?

Chamberlaine didžiausia klaida buvo ne Muencheno pakto pasirašymas, bet tai, kad jis pasitikėjo Hitlerio žodžiu taip, kaip Anglijos vyriausybę iš Chamberlaine rankų 1940 metų ankstyvą vasarą perėmęs jo didysis varžovas Winston Churchill pasitikėjo Josifu Stalinu Maskvoje, Teherane ir Jaltoje.

Kaip vargšas Chamberlaine nesistengė karo išvengti, jam tai nepavyko. Praėjus vos tik pusei metų, Hitlerio įsakymu vokiečių kariuomenė be pasipriešinimo užėmė likusią Čekoslovakijos dalį, Bohemijos ir Moravijos sritis, tuo tarpu kai Slovakija buvo paskelbta „nepriklausoma”. Pats rytinis krašto kampukas – Rutenija, Hitleriui sutikus, buvo perleistas Vengrijos diktatoriui Miklos Horthy. Paskutinis Čekoslovakijos prezidentas, susenęs Emil Hacha (1872–1945) buvo beveik prievarta priverstas pasirašyti sutikimą, kad valstybės likučiai bus įjungti į „Didįjį Reichą” kaip Bohemijos ir Moravijos sričių protektoratas. Dar pusė metų ir įsidrąsinęs Hitleris užpuolė Lenkiją (1939.09.01), taip pradėdamas Antrąjį pasaulinį karą.

Muencheno paktu 1938 m. rugsėjo mėnesį prasidėjęs Čekoslovakijos, tuometinei Lietuvai tokios draugiškos valstybės, žlugimas ir išnykimas iš Europos žemėlapio baigėsi 1939 m. kovo mėnesį. Mes, lietuviai, prisimename, kad po to, nepraėjus nei savaitei, Hitleris atplėšė iš Lietuvos ir Klaipėdos kraštą. Netrukus ir Lietuva susilaukė Čekoslovakijos likimo.