Lietuviška kasdienybė: emigruojame, skurstame, senstame
GINTARAS VISOCKAS
Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi,
perspektyvi. Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame, kad kuo daugiau
milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių. Tuo
pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalų atlygį arba gyvena vien
iš socialinių pašalpų.Vadovaudamiesi tokia logika
privalėtume džiūgauti ir tada, kai girdime pranešimus esą nuo
2000 m. gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos
viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik 20-čia kartų.
Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008–2012 m. Seimą pateko 40
parlamentarų milijonierių. O į naująjį, kuris pradės dirbti dar
šį rudenį, taikosi net apie 150 milijonierių. Beje, daugiausia
milijonierių turi Socialdemokratų, Darbo ir Artūro Zuoko partijos.
Bet Lietuva juk nedžiūgauja, girdėdama apie gausėjančias milijonierių
gretas. Ir negali džiūgauti. Mat milijonierių gretų augimas –
geras dalykas tik tada, kai šalyje tuo pačiu metu mažėja ir
bedarbių, ir skurstančiųjų, ir minimalųjį atlygį uždirbančiųjų, ir
svajojančių apie galimybę išvykti į užsienį ieškant
skalsesnės duonos. Būtent tai bylotų apie valstybės brandumą. Bet
Lietuva nėra protingai surėdyta valstybė: gausėjant milijonierių
gretoms, čia daugėja skurstančių, badaujančių, vargstančių bei
emigruoti trokštančių žmonių.
Ką mums byloja tokia keista statistika? Darbo ir socialinių tyrimų
instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis turi keletą
duomenų, kurie leidžia susidaryti aiškesnę nuomonę apie
lietuviškų ypatumų priežastis. Pirmiausiai pabandykime
išsiaiškinti, kodėl iš Lietuvos taip gausiai
emigruojama?
Įspūdis toks, kad Lietuvoje siautėtų karas, maras ar badas. O juk taip
nėra. Net ir ekonominė krizė Lietuvai smogė ne pačiu skaudžiausiu
lazdos galu. Tad emigracijos priežasčių reikėtų ieškoti visai
kitur. Paprasčiausiai Lietuvai trūksta veiksmų, kurie civilizuotame
demokratiniame pasaulyje įvardinami kaip ,,socialinis jautrumas”
arba ,,socialinis solidarumas”. Darbo ir socialinių tyrimų
instituto duomenimis, apie 60 proc. iš Lietuvos emigravusiųjų
prieš išvykdami turėjo darbą – arba pastovų, arba
laikiną užsiėmimą. Dar apie 20 proc. emigravusiųjų buvo būtent tie
jaunuoliai ir merginos, kurie Lietuvoje baigė mokslus bendrojo lavinimo
mokyklose bei universitetuose ir išvyko į užsienį ieškoti
ne tik darbo, bet ir patirties, perspektyvų. Ir tik 20 proc.
emigravusiųjų sudarė būtent tikrieji bedarbiai, gyvenantieji iš
socialinių pašalpų. Tad atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog
emigravusiųjų gretas sudaro ir ministerijų tarnautojai, ir mokytojai,
ir kariškiai.
Ši aplinkybė leidžia, pasak prof. dr. Gruževskio, manyti, jog
iš Lietuvos bėgama pirmiausia dėl per mažų atlyginimų.
Bendraudamas su Lietuvos jaunuomene jis įsitikino, kad net ir darbo
patirties neturintys vaikinai bei merginos nori uždirbti daugiau nei
1,000 Lt. Minimalus atlygis netenkina net baigusiųjų mokyklas ir
universitetus. Esama net tokių jaunų žmonių, kurie į piniginę kas
mėnesį norėtų įsidėti 1,500 Lt. dydžio atlyginimą.
Dar viena emigraciją skatinanti priežastis – daug blogo
atnešusi aukštojo mokslo reforma. Kuo toliau, tuo labiau
aiškėjo, jog valstybė vargu ar išsivers be apmokamo
aukštojo mokslo. Bet šis klausimas Lietuvoje
iškeltas pačiu nepalankiausiu metu ir pačiomis grubiausiomis
formomis, beje, paniekinant bet kokius solidarumo principus. Apie
mokslus svajojančiai jaunuomenei buvo pasakyta: mokslas – brangus
malonumas. Studijuoti trokštantiems Lietuvos piliečiams nieko
kito nebeliko, kaip skaičiuoti, kas naudingiau. Labai greitai
paaiškėjo, kad mokslas D. Britanijos, Danijos, Vokietijos
aukštosiose mokyklose – ir pigesnis, ir
kokybiškesnis. Be to, baigus ten aukštuosius mokslus
didesnės galimybės įsidarbinti ir džiaugtis dideliais atlyginimais.
Pasak prof. dr. Gruževskio, niekas nesiginčija, kad 2008–2011 m.
Lietuvą, kaip ir visą Europos Sąjungą, ištiko didelė ekonominė
krizė. Todėl emigracijos reiškinys neturėtų labai stebinti.
Natūralu, kad žmonės ieško, kur galėtų daugiau uždirbti. Stebina
tik itin dideli Lietuvos emigracijos tempai. Nors Estija ir Latvija
taip pat negalėjo pasigirti įspūdingais ekonominiais rezultatais, bet
iš mūsų kaimynių uždarbiauti svetur išvykdavo kur kas
mažiau emigrantų nei iš Lietuvos. Šis faktas nerimą kelia
dar ir dėl to, kad ekonominė padėtis Lietuvoje ne vienerius metus
iš eilės buvo kur kas džiugesnė nei Latvijoje ir Estijoje. 2007
m. Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai iš šių valstybių.
2008 m. Estijos ir Latvijos bendrasis vidaus produktas (BVP) jau smuko
ir buvo pažymėtas minuso ženklu, o Lietuvos BVP dar augo 2–3
proc. Ir vis tiek iš Lietuvos – gausiausi emigracijos
srautai. Kodėl? Prof. dr. Gruževskis tvirtino negalintis
paaiškinti, kodėl Lietuvoje – tokie paradoksai. Tačiau
viena iš pagrindinių priežasčių, jo manymu, – socialinio
solidarumo ir socialinio jautrumo stoka.
Gausios emigracijos priežasčių derėtų pirmiausiai ieškoti
neteisingai suręstoje valstybės sanklodoje. Kaip Lietuva sutvarkė
nedarbo draudimo reikalus? Krizės metu estai padidino išmokas
bedarbiams, Lietuva – sumažino. Lietuvoje nedarbas augo, o
bedarbių pašalpas gaunančiųjų – mažėjo. Estijoje ir
Latvijoje – atvirkščiai. Tad Lietuvos valstybės sprendimas
taupyti bedarbių ir skurstančiųjų sąskaita buvo tarsi smūgis žemiau
juostos: socialines išmokas Lietuvos Vyriausybė pradėjo mažinti
būtent tuomet, kai jų labiausiai reikėjo. O ir Lietuvos verslininkai,
krizės akivaizdoje, nebuvo tokie solidarūs, kaip, tarkime, vokiečiai,
kurie savo atlyginimus mažino ženkliau nei eilinių darbuotojų. Kai
kurie Lietuvos verslininkai net pasinaudojo krizės sąlygomis, kad
galėtų atleisti kuo daugiau darbuotojų. Tik tam, kad patiems nereikėtų
stipriau susiveržti diržų.
Pasak prof. dr. Gruževskio, jam teko skaityti paskaitas Prancūzijoje
apie lietuvišką ekonomiką, ir prancūzai niekaip negalėjo
suvokti, kodėl nedarbas Lietuvoje padidėjo tris kartus, o protesto
akcijų, mitingų, streikų Lietuvoje – beveik jokių. Nei didelių,
nei mažų. Profesorius šį paradoksą prancūzams aiškino
šitaip: Lietuvoje gyvena santūrūs, supratingi, darbštūs
žmonės. Ir tai – tiesa. Tačiau tokiu atveju ir Lietuvos valdžia,
jo manymu, turėtų būti jautresnė, solidaresnė. Bet šiandieninė
padėtis klostosi būtent priešingai – Lietuvos valdžia
piktnaudžiauja šia aplinkybe.
O kai piktnaudžiaujama ir nesivadovaujama solidarumo taisyklėmis,
visuomenė pradeda sirgti pačiomis pavojingiausiomis ligomis. Jei
norime, kad Lietuva normaliai gyvuotų, privalome turėti maždaug 1,5
mln. dirbančiųjų. Dabar teturime 1 mln. ir 300,000 dirbančių. Nedarbo
lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje ES – 13
proc. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos valdžia mažina pinigus, skiriamus
sveikatos apsaugai, švietimui ar teisėtvarkai. Tačiau čia labai
svarbu, kaip mažina. Protinga valdžia mažina taip, kad nenukentėtų
kokybė. Primityvi valdžia kerta iš peties, kad net skiedros
laksto.