Lietuviška kasdienybė: emigruojame, skurstame, senstame

GINTARAS VISOCKAS

Valstybė, kurioje daugėja milijonierių, turėtų būti laiminga, pažangi, perspektyvi. Dauguma mūsų greičiausiai įsivaizduojame, kad kuo daugiau milijonierių, tuo daugiau ir vidutinius atlyginimus uždirbančių. Tuo pačiu mažėja gretos tų, kurie tegauna minimalų atlygį arba gyvena vien iš socialinių pašalpų.Vadovaudamiesi tokia logika privalėtume džiūgauti ir tada, kai girdime pranešimus esą nuo 2000 m. gretos Lietuvos parlamentarų, kurių asmeninės pajamos viršija vieną milijoną litų, pagausėjo beveik 20-čia kartų. Paskutinieji duomenys byloja, jog į 2008–2012 m. Seimą pateko 40 parlamentarų milijonierių. O į naująjį, kuris pradės dirbti dar šį rudenį, taikosi net apie 150 milijonierių. Beje, daugiausia milijonierių turi Socialdemokratų, Darbo ir Artūro Zuoko partijos.

Bet Lietuva juk nedžiūgauja, girdėdama apie gausėjančias milijonierių gretas. Ir negali džiūgauti. Mat milijonierių gretų augimas – geras dalykas tik tada, kai šalyje tuo pačiu metu mažėja ir bedarbių, ir skurstančiųjų, ir minimalųjį atlygį uždirbančiųjų, ir svajojančių apie galimybę išvykti į užsienį ieškant skalsesnės duonos. Būtent tai bylotų apie valstybės brandumą. Bet Lietuva nėra protingai surėdyta valstybė: gausėjant milijonierių gretoms, čia daugėja skurstančių, badaujančių, vargstančių bei emigruoti trokštančių žmonių.

Ką mums byloja tokia keista statistika? Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis turi keletą duomenų, kurie leidžia susidaryti aiškesnę nuomonę apie lietuviškų ypatumų priežastis. Pirmiausiai pabandykime išsiaiškinti, kodėl iš Lietuvos taip gausiai emigruojama?

Įspūdis toks, kad Lietuvoje siautėtų karas, maras ar badas. O juk taip nėra. Net ir ekonominė krizė Lietuvai smogė ne pačiu skaudžiausiu lazdos galu. Tad emigracijos priežasčių reikėtų ieškoti visai kitur. Paprasčiausiai Lietuvai trūksta veiksmų, kurie civilizuotame demokratiniame pasaulyje įvardinami kaip ,,socialinis jautrumas” arba ,,socialinis solidarumas”. Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, apie 60 proc. iš Lietuvos emigravusiųjų prieš išvykdami turėjo darbą – arba pastovų, arba laikiną užsiėmimą. Dar apie 20 proc. emigravusiųjų buvo būtent tie jaunuoliai ir merginos, kurie Lietuvoje baigė mokslus bendrojo lavinimo mokyklose bei universitetuose ir išvyko į užsienį ieškoti ne tik darbo, bet ir patirties, perspektyvų. Ir tik 20 proc. emigravusiųjų sudarė būtent tikrieji bedarbiai, gyvenantieji iš socialinių pašalpų. Tad atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog emigravusiųjų gretas sudaro ir ministerijų tarnautojai, ir mokytojai, ir kariškiai.
Ši aplinkybė leidžia, pasak prof. dr. Gruževskio, manyti, jog iš Lietuvos bėgama pirmiausia dėl per mažų atlyginimų. Bendraudamas su Lietuvos jaunuomene jis įsitikino, kad net ir darbo patirties neturintys vaikinai bei merginos nori uždirbti daugiau nei 1,000 Lt. Minimalus atlygis netenkina net baigusiųjų mokyklas ir universitetus. Esama net tokių jaunų žmonių, kurie į piniginę kas mėnesį norėtų įsidėti 1,500 Lt. dydžio atlyginimą.

Dar viena emigraciją skatinanti priežastis – daug blogo atnešusi aukštojo mokslo reforma. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog valstybė vargu ar išsivers be apmokamo aukštojo mokslo. Bet šis klausimas Lietuvoje iškeltas pačiu nepalankiausiu metu ir pačiomis grubiausiomis formomis, beje, paniekinant bet kokius solidarumo principus. Apie mokslus svajojančiai jaunuomenei buvo pasakyta: mokslas – brangus malonumas. Studijuoti trokštantiems Lietuvos piliečiams nieko kito nebeliko, kaip skaičiuoti, kas naudingiau. Labai greitai paaiškėjo, kad mokslas D. Britanijos, Danijos, Vokietijos aukštosiose mokyklose – ir pigesnis, ir kokybiškesnis. Be to, baigus ten aukštuosius mokslus didesnės galimybės įsidarbinti ir džiaugtis dideliais atlyginimais.

Pasak prof. dr. Gruževskio, niekas nesiginčija, kad 2008–2011 m. Lietuvą, kaip ir visą Europos Sąjungą, ištiko didelė ekonominė krizė. Todėl emigracijos reiškinys neturėtų labai stebinti. Natūralu, kad žmonės ieško, kur galėtų daugiau uždirbti. Stebina tik itin dideli Lietuvos emigracijos tempai. Nors Estija ir Latvija taip pat negalėjo pasigirti įspūdingais ekonominiais rezultatais, bet iš mūsų kaimynių uždarbiauti svetur išvykdavo kur kas mažiau emigrantų nei iš Lietuvos. Šis faktas nerimą kelia dar ir dėl to, kad ekonominė padėtis Lietuvoje ne vienerius metus iš eilės buvo kur kas džiugesnė nei Latvijoje ir Estijoje. 2007 m. Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai iš šių valstybių. 2008 m. Estijos ir Latvijos bendrasis vidaus produktas (BVP) jau smuko ir buvo pažymėtas minuso ženklu, o Lietuvos BVP dar augo 2–3 proc. Ir vis tiek iš Lietuvos – gausiausi emigracijos srautai. Kodėl? Prof. dr. Gruževskis tvirtino negalintis paaiškinti, kodėl Lietuvoje – tokie paradoksai. Tačiau viena iš pagrindinių priežasčių, jo manymu, – socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo stoka.

Gausios emigracijos priežasčių derėtų pirmiausiai ieškoti neteisingai suręstoje valstybės sanklodoje. Kaip Lietuva sutvarkė nedarbo draudimo reikalus? Krizės metu estai padidino išmokas bedarbiams, Lietuva – sumažino. Lietuvoje nedarbas augo, o bedarbių pašalpas gaunančiųjų – mažėjo. Estijoje ir Latvijoje – atvirkščiai. Tad Lietuvos valstybės sprendimas taupyti bedarbių ir skurstančiųjų sąskaita buvo tarsi smūgis žemiau juostos: socialines išmokas Lietuvos Vyriausybė pradėjo mažinti būtent tuomet, kai jų labiausiai reikėjo. O ir Lietuvos verslininkai, krizės akivaizdoje, nebuvo tokie solidarūs, kaip, tarkime, vokiečiai, kurie savo atlyginimus mažino ženkliau nei eilinių darbuotojų. Kai kurie Lietuvos verslininkai net pasinaudojo krizės sąlygomis, kad galėtų atleisti kuo daugiau darbuotojų. Tik tam, kad patiems nereikėtų stipriau susiveržti diržų.

Pasak prof. dr. Gruževskio, jam teko skaityti paskaitas Prancūzijoje apie lietuvišką ekonomiką, ir prancūzai niekaip negalėjo suvokti, kodėl nedarbas Lietuvoje padidėjo tris kartus, o protesto akcijų, mitingų, streikų Lietuvoje – beveik jokių. Nei didelių, nei mažų. Profesorius šį paradoksą prancūzams aiškino šitaip: Lietuvoje gyvena santūrūs, supratingi, darbštūs žmonės. Ir tai – tiesa. Tačiau tokiu atveju ir Lietuvos valdžia, jo manymu, turėtų būti jautresnė, solidaresnė. Bet šiandieninė padėtis klostosi būtent priešingai – Lietuvos valdžia piktnaudžiauja šia aplinkybe.

O kai piktnaudžiaujama ir nesivadovaujama solidarumo taisyklėmis, visuomenė pradeda sirgti pačiomis pavojingiausiomis ligomis. Jei norime, kad Lietuva normaliai gyvuotų, privalome turėti maždaug 1,5 mln. dirbančiųjų. Dabar teturime 1 mln. ir 300,000 dirbančių. Nedarbo lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje ES – 13 proc. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos valdžia mažina pinigus, skiriamus sveikatos apsaugai, švietimui ar teisėtvarkai. Tačiau čia labai svarbu, kaip mažina. Protinga valdžia mažina taip, kad nenukentėtų kokybė. Primityvi valdžia kerta iš peties, kad net skiedros laksto.