Jei sėdėsime rankas sudėję,
lietuviškos muzikos niekas ir nežinos

,,Draugo” pokylyje (spalio 25 d.) ir knygos ,,Amerikos lietuvių Montessori draugija 1958–2008 m.” sutiktuvėse (spalio 26 d.) muzikinę programą atliks lietuvių kilmės pianistė Frances Covalevsky, kuri maloniai sutiko atsakyti į mūsų klausimus.

– Dalyvaujate labdaros koncertuose tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Kas Jus skatina tai daryti? Ką Jums pačiai duoda labdaros koncertai?

– Mes gyvename turtingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau nieko nepasiektume be paramos vieni kitiems. Kiekvienam iš mūsų reikalinga pagalba, kad galėtume eiti savo keliu, pasiekti savo svajonę, išugdyti savo talentą. Mano ateitį padėjo sukurti mano nuostabi šeima, talentingi, puikūs mokytojai ir draugai, kurie daugelį metų buvo ir yra ramstis mano muzikiniuose bandymuose ir pasiekimuose.

Kodėl aš dalyvauju labdaros koncertuose? Esu tiesiog laiminga, kad galiu juose dalyvauti kaip profesionali pianistė. Džiaugiuosi, kad darau tą patį, ką daro daugybė kitų žmonių, kad atradau savo kelią, kaip galiu padėti žmonėms.

Pirmą kartą labdaros koncerte dalyvavau būdama 12 metų, kai šeimos draugas, pranciškonas brolis George Petcavage, OFM paprašė pagroti jų brolijai. Net praėjus daugeliui metų aš menu tą koncertą. Prisimenu, kaip manimi didžiavosi ir brolis George.

Negali būti geresnės dovanos pačiam sau, kaip supratimas, kad gali padėti kitiems. Tai labai geras jausmas!

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?

– Buvau ketverių, kai pradėjau groti pianinu – pamėgdžiojau savo tėvelius. Mes augome penkiese. Kiekvienas mokėmės groti pianinu. Namuose visada buvo ruošiami ,,operos spektakliai”. Mano jaunesni broliai dvyniai, kurie dabar yra medikai, turi nuostabius balsus. Jie net yra gavę apdovanojimą už dainavimą. Aš jiems akompanuodavau. Aišku, mūsų tėvai mumis didžiavosi. Kai atėjo laikas mokytis kolegijoje, norėjau studijuoti vargonų klasėje, kad galėčiau groti bažnyčioje. Aš tuo metu akompanavau mokyklos chorui ir dainininkams. Kai mano tėveliai palaimino mano norą toliau studijuoti muziką, jau žinojau, kad noriu būti ir pianistė, ir muzikos mokytoja.

– Koncertuojate viena, kartu su orkestru, akompanuojate. Kuri iš šių veiklos sričių Jums artimiausia?

– Mano manymu, ką tu bedarytum, viską reikia daryti su meile ir atsidavimu. Mano, kaip pianistės, repertuaras – turtingas ir gausus. Kaskart savo repertuarą stengiuosi praturtinti naujais kūriniais. Domiuosi naujais kompozitoriais. Šių metų vasarą buvau pakviesta koncertuoti į Ragusa (Italija). Džiaugiuosi, kad galėjau groti D. Kabalevskij ir B. Bartok kūrinius.

Kaip akompaniatorei man įdomu dirbti su kitais muzikantais. Esu akompanavusi tokioms garsenybėms kaip HaeYoung Ham, New York filharmonijos smuikininkei, Edward Pierson, buvusiam New York City Opera bosui. Tai buvo ne tik nuostabus bendravimas. Tai tikra mokykla atlikėjams – tu matai, kaip muziką suvokia kiti puikūs muzikantai.

Pvz., grodama su ,,New Jersey Pops Orchestra”, aš bendrauju su dirigentu, orkestro artistais, žiūrovais. Dar studijuojant doktorantūroje man teko vartyti natų lapus pačiam Yehudi Menuhin – nė vienas iš studentų to daryti negalėjo, nes iš baimės ir pagarbos maestro jiems drebėjo rankos, ir tie lapai nuslysdavo. Man tai buvo gera pamoka ir prisilietimas prie legendinio muzikanto. Teko laimė susitikti ir su Luiciano Pavarotti, jam koncertuojant Miami Beach. Mačiau jo kovą su gripu, akompanavau ir dėsčiau jo meistriškumo klasės studentams. Kiekvienas susitikimas, kiekvienas darbas buvo tikra gyvenimo mokykla. Kiekviena veikla man įdomi.

– Esate ,,lietuviško kraujo”?

– Mano senelių, kurie į Ameriką atvyko iš Kauno be pinigų, be kalbos, istorija panaši į daugelio lietuvių emigrantų istoriją. Mano močiutė turėjo 13 vaikų, o senelis buvo angliakasys. Dalis mano tetų ir dėdžių turėjo šeimyninius ūkius, dalis dirbo gydytojais ir medicinos seselėmis. Svarbiausia gyvenime jiems buvo tikėjimas ir šeimos susiklausymas. Mano močiutė rūpinosi, kad kiekvienas turėtų kažkokį užsiėmimą. Nė vienas nedykinėjo. Medicina ir muzika – tai du dalykai, kurie mūsų šeimoje buvo pirmoje vietoje. Aš pasirinkau muziką.

– Esate tikra lietuviškos muzikos skleidėja Amerikoje. Kodėl Jūs tai darote – ar todėl, kad jaučiate, jog privalote, nes ,,turite lietuviško kraujo”, ar todėl, kad, Jūsų manymu, lietuvių kompozitoriai gali sudominti klausytoją?

– Ačiū, kad Jūs mane laikote lietuve muzike. Tai man labai svarbu. Jei tai girdėtų mano močiutė – ji tikrai būtų patenkinta.

Lietuvišką muziką skleidžiu ne tik todėl, ,,kad turiu lietuviško kraujo”(nors aš visada prisimenu, kas aš esu, kuo tikiu ir iš kur mano šaknys). Užaugau Amerikoje, esu JAV lietuvė. Amerika yra šalis, kuri didžiuojasi savo įvairove. Kadangi dirbu pedagoginį darbą, tiek su mokiniais, tiek su studentais, nuolat susiduriu su įvairiomis kultūromis. Lietuva turi būti pagarsinta Amerikos mokyklose, kadangi mūsų šalis, kaip ir daugelis kitų, daro Ameriką nepakartojamą. Mes gyvename XXI amžiuje, tačiau Amerikoje išleistose muzikos istorijos knygose aš nematau ne tik puikių, gabių Lietuvos muzikų, bet ir tokio genialaus kompozitoriaus kaip M. K. Čiurlionis.

Lietuviška muzika yra žavinga ir nuostabi, turi turtingą istoriją, tad mūsų uždavinys pateikti ją Amerikos žmonėms teisingoje šviesoje. Parodykime, kad ir lietuviška muzika gali skambėti puikiai, supažindinkime su ja klausytojus. Jeigu mes nieko nedarysime, sėdėsime rankas sudėję, niekas tos lietuviškos muzikos ir nežinos.

Prieš keletą metų disertacijai, kurią gyniausi SUNY (State University Potsdam, New York), aš pasirinkau M. K. Čiurlionį. Remdamasi šia disertacija aš ir dabar skaitau paskaitas ir atlieku šio Lietuvos kompozitoriaus muzikos kūrinius. Mano auditorija – profesoriai, mokytojai, muzikai. Po paskaitų jie mane apipila klausimais, kurie rodo, kad jiems M. K. Čiurlionis – muzikas, dailininkas – yra be galo įdomus. Juos domina kompozitoriaus gyvenimo istorija, kūryba ir jo indėlis į meno lobyną.

Manau, būtų tikslinga talentingam lietuviui (Lietuvoje ar Amerikoje gyvenančiam) duoti stipendiją (grant), kad būtų sukurtas filmas apie šį genialų Lietuvos menininką. Man ruošiant daktaratą mano draugė išvertė M. K. Čiurlionio jauniausios sesers knygą apie jo gvenimą, kad padėtų man labiau pažinti šį menininką. Jadvygos Čiurlionytės knygoje daug faktų iš Čiurlionio gyvenimo. Pagal šią knygą būtų galima pastatyti filmą, kuris sudomintų ne vieną menu besidomintį žmogų.

– Kaip Jūsų repertuare atsirado M. K. Čiurlionis?

– Pirmąsias fortepijono pamokas lankiau pas mokytoją Juliją Rajauskaitę-Šušienę, kuri kažkada buvo žinoma pianistė ne tik Lietuvoje. Ji koncertuodavo ir Amerikoje, yra grojusi Carnegie Hall. Kartą ji atliko programą Lietuvių kultūros centre, Brooklyn, NY. Man tada buvo gal 12–13 metų. Sėdėjau salėje kartu su šeima ir pamačiau paveikslą, kuriame, aš dabar žinau, buvo nutapytas Čiurlionis. Pati sau pagalvojau: ,,Koks gražus vyras. Susimąstęs ir įspūdingas”.

Praėjus daugeliui metų aš ruošiausi ginti daktarinę disertaciją. Norėjau savo darbui pasirinkti lietuvių kilmės muziką. Žinojau, kad M. K. Čiurlionis – didis Lietuvos muzikas ir dailininkas. Tad nutariau, kad turiu apie jį sužinoti daugiau. Jau tada jaučiau, kad ta pažintis mano disertacija nesibaigs – ateityje aš kalbėsiu publikai apie Čiurlionį, grosiu jo kūrinius.

– Kokių kompozitorių kūriniai dažniausiai skamba Jūsų programose?

– Pasirinkdama programą pirmiausia pagalvoju, kad aš grosiu ne tik sau ar klausytojui, kurio muzikinė klausa išlavėjusi. Daugelis žmonių mėgsta žinomų klasikinių kūrinių koncertus. Puikiai suprantu, kad atėjęs pirmą kartą į koncertą, kuriame grojami nežinomi (nors ir gražūs) kūriniai, jame sunkiai išsėdėsi. Esu pastebėjusi, kad klausytojai mėgsta gražias, žinomas ir ritmiškas melodijas.

Mano mėgstamiausi kompozitoriai yra F. Chopin, L. Beethoven ir M. De Falla. Be abejo, mėgstamiausiems dar priklauso M. K. Čiurlionis, F. Liszt ir D. Kabalevskij. Šių kompozitorių muzika pasižymi melodiškumu ir yra nuostabi. Manau, kad mano pasirinkimas klausytojams patinka.

Man labai patinka pokoncertiniai susitikimai su klausytojais, kuriuose jie išsako savo nuomonę apie praėjusį koncertą.

– Ilgus metus dėstote studentams. Kas paskatino Jus, turinčią muzikinį išsilavinimą, pradėti studijuoti pedagogiką?

– Priklausau Dover Board of Education, NJ, jau daugelį metų dėstau County College of Morris ir Caldwell College Muzikos fakultetuose. Mano buvusi lietuvė muzikos mokytoja daug kalbėdavo apie muzikos mokymo reikalingumą. Ji buvo pati nuostabiausia ir talentingiausia mano mokytoja! Aš dažnai jos pasigendu. Žinojau, kad Amerikoje vien iš koncertų nepragyvensi. Be to, aš visada svajojau, kad mokysiu kitus groti. Tad Douglass College of Rutgers University (NJ), siekdama fortepijono specialybės bakalauro laipsnio, nutariau kartu studijuoti ir pedagogiką.

Sulaukusi 18-os buvau pirmoji pirmakursė Rutgers University istorijoje, kuriai pavyko laimėti University Concerto Competition konkursą. Teko garbė kartu su Rutgers University orkestru atlikti Mendelsson koncertą fortepijonui ir orkestrui G-minor, be to, tekdavo nemažai akompanuoti. Besimokydama suvokiau, kad labiau noriu atskleisti save kaip solistę. Man pasirodė negana turėti pianino mokytojos pažymėjimą. Intensyviai dirbdama ir mokydamasi supratau, kad mano pedagoginės studijos tolsta.

Mano profesorė patarė stoti į The Manhattan School of Music New York. Tai buvo pats geriausias kada nors man duotas patarimas. Būtent šioje mokykloje įgijau fortepijono muzikos atlikėjos magistro laipsnį bei supratau, kad man nepaprastai pasisekė, nes įgytos žinios buvo neįkainojamos. Iki šiol manau, kad tas laikotarpis turėjo didžiausią įtaką man kaip muzikei.

– Kas lengviau – muzikuoti, ar būti profesore?

– Puikus klausimas. Abu dalykai reikalauja talento, inteligencijos, stropumo, užsispyrimo, įsipareigojimų įvykdymo, nuolankumo ir pastovumo. Kai negroju, mėgstu mokyti, kai nemokau – groju. Aišku, sunku suderinti abu dalykus, bet aš stengiuosi.

– Ar turite mėgstamų studentų? Ar esate dėsčiusi lietuviams?

– Aš didžiuojuosi visais savo studentais. Esu turėjusi ir talentingų lietuvių kilmės studentų. Pati būdama 23 metų muzikos mokiau 25 mokinius, dar vargonuodavau bažnyčioje (Kai pagalvoju, ir kaip aš viską suspėdavau? Jaunystė daug ką gali). Mano globos dėka du studentai gavo stipendijas. Vienas jų pasirinko muziko –profesionalo kelią, kas yra labai sunku mūsų šalyje. Žmonėms, turintiems muzikinį talentą, nėra lengva, tačiau smagu, kai tarp jų pamatai ir savo studentą.

– Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinis jaunimas sugeba suprasti klasikinę muziką? Gal jiems net nebereikia tų vertybių, kurios buvo brangios mūsų tėvams ar seneliams? Kuo Jums įdomus darbas su jaunaisiais muzikais?

– Manau, kad ir šiandieniniam jaunimui svarbi muzika. Gal jaunuoliai to neparodo. Tačiau mūsų, mokytojų ir tėvų, pareiga yra lavinti jaunimo skonį. Muzika atveria žmonių širdis. Jaunus žmones lavinti reikia nuo mažumės. Jokios vertybės neateina savaime, reikia labai daug dirbti.

Man labai smagu dirbti su studentais. Aš matau, kaip jie ištroškę geros muzikos, kaip daug nori žinoti, kaip veržiasi koncertuoti. Tas mane labai džiugina.

Mano ateities planuose – kartu su studentais paruošti projektą apie M. K. Čiurlionį. Man įdomu, kaip jie supras kompozitoriaus harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, jo muziką. Mat Čiurlionio muzika neatsiejama nuo jo – muziko–dailininko gyvenimo. Jo talentas tiek muziko, tiek dailininko, nepaisant, kad praėjo jau daug metų nuo jo mirties, neišblėsęs ir šiandien.

– Ačiū už pokalbį ir lauksime susitikimo su Jumis.

Kalbino
Laima Apanavičienė