agne

Agnė Giedraitytė

Jaunoji žvaigždutė tiki Dievu ir savo mama

LINA TUMASONIENĖ

Visada greta mamos
 
Į susitikimą su šio rašinio autore aštuonmetė Agnė atėjo ne viena – už rankytės vedama mamos ir nešina lėle kitoje. Nebūtų tokia maža, bet Sandra Giedraitienė dukrą lydi beveik visada. Lyg angelas sargas ar vadybininkė – nelygu, ką žmonės nori manyti.

Rebeka – toks lėlės vardas – naujut naujutėlė, neatsidžiaugta. Ką tik iš greitųjų siuntų tarnybos darbuotojo rankų, dar su etikete, nors svajota, tėvelių prašyta nuo Kalėdų. Barbėmis ir kitomis lėlėmis pernelyg nesižavinčią mergaitę „American Girl” rinkinys vis dėlto domina, o labiausiai patiko Rebekos istorija.

„Stengiamės per daug nelepinti, bet negailime laiko ir išlaidų dukros lavinimui”, – sako Sandra, ir vasarą keliskart per savaitę vežiojanti dukrelę į papildomojo ugdymo užsiėmimus, o mokslo metais – į kelias vietas kasdien. Dabar Agnei pamokų mažiau – tik pianino ir dainavimo pas žinomą operos solistę Nidą Grigalavičiūtę.

Chicago Symphonie Orchestra dainuojanti dainininkė negaili pastangų dirbdama su aštuonmete, nes mato ją turint neabejotinų gabumų. Gegužės mėnesį po sėkmės atrankiniame ir pirmame etapuose Agnė buvo trečia vietinio savaitraščio organizuotame Talentingiausio Amerikos lietuvio konkurse. Dar daugiau džiaugsmo visoms trims: jai, mamytei ir mokytojai – suteikė žiūrovų dovanotas Publikos numylėtinės vardas.

„Ne, man nebuvo sunku atsistoti prieš klausytojus ir dainuoti, – papurto galvą Agnė, paklausta, ar labai nerimauja kopdama į sceną. – Pasitikėjau savimi. Ir nežiūrėjau į žmones, nes kai žiūriu – truputį susijaudinu. Downtown kai dainavau, žiūrėjau į raudoną fontaną, ir viskas buvo gerai.”

Kalbėdama mergaitė kur buvusi, kur nebuvusi vogčiomis žvilgčioja į mamytę – matyt, tikrindamasi, ar gražiai elgiasi, ar teisingai sako. Ir per pasirodymus, prisipažįsta, dirsčiojusi į pirmoje eilėje sėdinčią mamą, „kaip ji muša taktą, kad nelėtinčiau tempo”.

Mama Agnei – neginčijamas autoritetas. Mergaitė dažnai įsiklauso į jos nuomonę. Nors kartu praleidžia tikrai daug laiko, abi sutartinai tvirtina viena kitai niekuomet neatsibostančios. Agnė nuo mažų dienų greta: mama kerpa klientes – dukra netoliese piešia ar žaidžia, mama važiuoja apsipirkti ar į teatro sambūrio „Žaltvykslė” repeticijas – dukra irgi.

Per mamą ir su metais vyresne Elena susidraugavo. Nors mergaitės susipažino Loretos Korsakienės vadovaujamoje estrados studijoje „Tu ir aš”, kurią Agnė lankė nuo pusketvirtų metukų, artimiau susibendravo filmavimo aikštelėje. Režisierės Rasos Aliukonytės trumpametražiame filme Elena buvo pagrindinė artistė, Sandra vaidino jos mamą, o Agnė, kad jau vis tiek buvo šalia, gavo epizodinį vaidmenį.
 
„Linkiu jai surasti savo kelią”
 
Šiemet į trečią skyrių Mark DeLay mokykloje eisianti A. Giedraitytė – įvairiapusiška asmenybė: skambinaagne pianinu, dainuoja solo ir chore, vaidina, šoka.

„Mama, aš noriu į baletą”, – pasakė šį pavasarį. Mama suabejojo – juk Midway Ballet Academy vaikai baleto pradeda mokytis nuo trejų su puse metukų, bet Agnė buvo nusiteikusi ryžtingiau.

„Kai aš buvau maža, aš šokau rusišką baletą, tada aš sugalvojau [šokti] tautinius šokius, tada vėl pasiilgau baleto”, – viskas, kas ne kiekvienam suaugusiajam aišku, kaip dieną šviesu Agnei.

„Tautiniai šokiai – tai ‘Spinduliukų’ kolektyvas Pasaulio lietuvių centre Lemont, – jaunąją pašnekovę papildo S. Giedraitienė. – Laimė, į šias repeticijas mergaites vežiojame pakaitomis su drauge. Leisčiau į dar daugiau būrelių, jei tik turėčiau galimybių. Ar ruošiu ją artiste? – klausimu į klausimą atsako moteris. – Ne. Tačiau noriu dukrai duoti viską, ką galiu, linkiu surasti savo kelią ir būti laimingai.”

Po tokio pareiškimo taip ir maga paklausti, ar tik pareigingoji mama nebus užaugusi dideliame varge ir, kaip dažnai esti, visas vaikystės svajas sudėjusi į vienturtę?

„Ne, – pagavusi mintį, nusišypso ir Sandra, – tačiau nemanau, kad vaikui tiktai duonos užtenka. Jam reikia sudaryti sąlygas, kad turėtų iš ko pasirinkti. Mano šeimoje nebuvo dešimt vaikų ir vaikai vaikų neaugino, tačiau mama viena išlaikė mus tris. Dirbo trijuose darbuose, sukosi kaip voverė, o mes tiesiog augome... Kaip žolė lauke. Noriu būti tikra, kad padariau viską, ką galėjau.”
 
Kuo bus? Žinoma, mokytoja!
 
Kai prasideda mokslo metai, S. Giedraitienė savo darbo grafiką derina prie griežto dukros užsiėmimų tvarkaraščio. Jokių klientų pirmadienio, trečiadienio popietėmis ir antradienio, ketvirtadienio vakarais. Šeštadienio rytą Agnė keliauja į Maironio lituanistinę mokyklą. Kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį su „Vyturio” choru dainuoja šv. Mišiose Lemont bažnyčioje, dalyvauja ateitininkų susirinkime.

O žaidimai? Ar jiems lieka valandėlė? „Lieka, lieka, – žavingai nusišypso mergaitė. – Namie turime dvi kates – rainą Džipsi ir baltą Čampą. Džipsi taip pavadinome dėl to, kad ji juoda, o Čampa – nes ji labai visur laksto ir primena čempionę. O kai apsilankau pas draugę Juliją, tai mes žaidžiame kompiuteriu ‘Webkinz World’. ‘Auginame’ kiekviena savo gyvūnėlį...”

Bečiauškėdama mergaitė pastebimai atsiskleidžia, dar labiau įsidrąsina ir norėtų paišdykauti su aplink kojas besisukiojančiu draugišku ilgaplaukiu taksu. Netrukus jau dalijasi sumuštiniu, kartu ropoja keturiomis, straksi suglaudusi ir iškėlusi delnukus it pagal komandą „Tarnauk!”

Liko svarbiausias klausimas – kuo gi norėtų būti užaugusi?

„A... m, aš noriu turėti daug darbo, – ištaria kiek pagalvojusi. – Mama vieną kartą sakė, kad aš dar galėsiu groti gitara, ir man tai labai patiko. Aš norėčiau būti menininke ir dar mokytoja. Pianino mokytoja ir dainavimo mokytoja. Ir stengsiuosi nebarti. Nežinau, ar padeda barimas”, – žvelgdama į mamą, nebe taip tvirtai baigia mintį.

„Agnė auklėjama taip, kad neatsikalbinėtų, nepurkštautų”, – sugavusi klausiamą žvilgsnį paaiškina Sandra.
 
Tartum vėjelis pūstų į veidą
 
Dainininkė N. Grigalavičiūtė dainuoti Agnę moko metus. Repertuare – vaikiški kūrinėliai, aranžuotos lietuvių liaudies dainos „Oi tu, rūta rūta”, „Švento Jono vakarėly”, „Oi, žinau žinau”, „Aš įsėdau į laivelį” ir kitos. Antra tiek išmokusi bažnytinio choro „Vyturys” repeticijose.

Paprašyta ką nors padainuoti, mergaitė nė nemirktelėjusi sidabriniu balseliu užtraukia: „Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo,/ O du broliai brolužėliai žirgelį balnojo...”

O pati pati gražiausia daina jai – „I Am the Song”. Agnė nežino, kad jos autorius – lietuvių kompozitorius Jonas Govėdas, bet puikiai moka melodiją ir Charles Causley tekstą: „I am the song/That sings the bird/ I am the leaf/ That grows the land/ I am the tide/That moves the moon...” Neįprasta klausytis tokio dar jauno, skaidraus, o jau išlavinto balso. Tačiau ką dainuodama jaučia ji pati?

„Aš jaučiu tokią kaip atsimušančią bangą, – nutęsdama renka žodžius A. Giedraitytė, – kaip vėjelis pūstų man į veidą. Kai baigiu dainuoti, aš mintyse sau sakau: ‘Jeigu žmonėms ir nepatiko šita daina, na, tai kas? Nieko tokio, nes man labai patiko.’ Plojimai patinka, bet aš negalėčiau savęs girti, nes vieną kartą mama sakė, kad girtis negražu, Dievui tai nepatinka, ir Jis atsiųs man bausmę. Aš visą laiką tikėjau Dievu. Mama – irgi.”

* * *

Mergaitė kaip mergaitė. Tik šiek tiek brandesnė, artistiškesnė, talentingesnė. Beje, Talentingiausio lietuvio konkurse laimėtus du šimtus dolerių ji ketina išleisti šokių kolektyvo „Dance Duo” dienos stovyklos kelialapiui.

Paklausta, ar negaila paskirti vasaros vien lavinimuisi, linksmai gūžteli pečiais: „Aš noriu normali mergaitė būti. Kad nebūčiau popstar (popžvaigždė – L. T.). Jeigu galvočiau, kad aš esu popžvaigždė, – išgirdusi vertimą, skubiai pasitaiso, – tai aš negalėsiu šokti baleto ir dainuoti, ir daryti, ko pati noriu, nes reikės daryti, ką kiti lieps.”

Taškas. Nuginklavo. Pasiduodu. Neabejoju – Agnei nereikia sakyti antrą kartą.

dain

Jono kuprio nuotraukos