Rašydamas knygą kažkodėl tikiu,
kad ją perskaitęs vaikas taps laimingesnis

LAIMA APANAVIČIENĖ
racic
Sėsdama rašyti šio straipsnio galvojau apie sutapimus, kuriuos kartais pateikia gyvenimas. Seniai seniai, tolimais 1968-aisiais (pamenu, nes tais metais baigiau vidurinę mokyklą), grupei Lietuvos moksleivių – jaunųjų literatų konkurso nugalėtojams – buvo suorganizuotas kūrybinis žygis ,,Kačerginė – Rambynas”. Dvi savaites jaunieji Lietuvos literatai keliavo Nemuno pakrante, lankė pakelyje esančias literatūrines vietas, dalinosi mintimis apie kūrybą, klausėsi savo draugų. Tam žygiui vadovavo šiuo metu jau gerai žinomas dramaturgas Juozas Glinskis ir dar jaunas amžinybėn iškeliavęs poetas Vidas Marcinkevičius, kuriam po mirties – 1980-aisiais – už eilėraščių rinkinį ,,Žalumos kodas” buvo įteikta Zigmo Gėlės premija.

 Po daugelio metų, š. m. spalio 8 d. ,,Draugo” literatūriniame priede vėl netikėtai ,,susitikau” su V. Marcinkevičiumi – tos dienos priedo 3 psl. buvo išspausdinti poeto, neatlaikiusio savo knygos vilkinimo ir ideologinės kritikos priekabių ir savo noru pasitraukusio iš gyvenimo, eilėraščiai.

O štai šiomis dienomis tą žygį priminė dar vienas įvykis – į Čikagą atvyksta vaikų poetas Vytautas Račickas, kuris kartu su kitais moksleiviais keliavo iš Kačerginės į Rambyną.

Iš anų laikų jaunimo būrio išaugo daug šiuo metu Lietuvoje gerai žinomų žmonių – aktorius Vytautas Kernagis, rašytojas Danielius Mušinskas, aktorius Juozas Kisielius, poetė Nijolė Miliauskaitė – visų neišvardinsi. Visų jų kelias į kūrybines aukštumas prasidėjo mokyklos suole. Deja, nemažai jų per anksti iškeliavo Anapilin.

Dabar Vytautas – jau gerai žinomas vaikų rašytojas., per tris dešimtmečius išleidęs 24 knygas vaikams ir paaugliams, gavęs ne vieną apdovanojimą – Lietuvos komjaunimo premija už apysaką vaikams ,,Zuika padūkėlis” (1985 m.), Š. Marčiulionio premija (1997 m.), G. PetkevičaitėsBitės premija (1998 m.) už apysaką vaikams ,,Zuika dar gyvas”, Vytauto Tamulaičio premija už kūrybą vaikams (2003 m.).

IBBY (International Board on Books for Young People) Lietuvos skyrius V. Račicko apysaką ,,Šlepetė” išrinko geriausia 1996 metų knyga vaikams. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros duomenimis V. Račickas – populiariausias vaikų rašytojas Lietuvoje, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių penketuką. Skaitytojų 2010 metų Lietuvos knygos rinkimuose jo romanas ,,Baltos durys” buvo pripažintas geriausia metų knyga paaugliams.

Įdomu ir tai, kad V. Račickas knygas ne tik rašo, bet ir pats jas išleidžia. Nei Kultūros ministerijos, nei kokių rėmėjų lėšų neprašo, o ir knygų platinimu, pardavimu pats rūpinasi.

V. Račicko knygos išeina dideliais tiražais, tačiau nei knygynų, nei bibliotekų lentynose neužsiguli. Reikia tik pamatyti, kaip Vilniaus knygų mugėse minios vaikų, mamyčių, tėvelių ir senelių, keliomis eilėmis apsupę rašytojo stendą, kantriai laukia autografo, o rašytojas su kiekvienu spėja pabendrauti, išklausyti nuomonės apie naujausią kūrinį. Ne tik išklausyti, bet ir įsiklausyti. Mat kartais vaikų pageidavimai nulemia, ką ir apie ką kūrėjas rašys.

Kuo traukia rašytojo knygos? Anot monografijos apie Vytautą Račicką autoriaus, literatūrologo Jono Linkevičiaus, šio vaikų rašytojo populiarumo paslaptis yra įdomus, patrauklus siužetas, lanksti kompozicija, lengvas stilius, turiningi dialogai, o svarbiausia – gyvi, vaikams artimi veikėjai. Knygose – berniukai ir mergaitės iš mūsų mokyklos, mūsų kiemo – juos mes puikiai pažįstame – liūdnus ir paišdykaujančius, smalsius ir kartais tinginio apimtus.

Kada atėjo noras paragauti rašytojo duonos? Pasirodo, kad mažasis Vytukas vaikystėje visai net nemanė, kad duoną pelnysis rašytojo darbu. Mažas būdamas labai mėgo stebėti darbus kalvėje, norėjo tapti kalviu. Smalsus, penkių vaikų šeimoje išaugęs vidurinėlis prieš pradėdamas lankyti Utenos antros vidurinės mokyklos 6-ą klasę pakeitė kelias mokyklas. Koks puikus likimas. Būtent Utenos 2-ojoje vidurinėje tuo metu dirbo visoje Lietuvoje žinomas mokytojas Rapolas Šaltenis. Jis ir pastebėjo, kad baltapūkis vaikinukas gražiai dėsto savo mintis. O pastebėjęs, nepraėjo pro šalį, bet pakvietė į literatų būrelį, vėliau patarė Vilniaus universitete studijuoti lituanistiką. Gyvenimas pasisuko kita linkme – norą būti kalviu pakeitė noras išmokti valdyti plunksną.

knygaVytautas įstoja į Vilniaus universitetą, kur 1973 m. baigė lituanistiką. Baigęs dirbo ,,Tarybinio mokytojo”, ,,Lietuvos pionieriaus” redakcijose, buvo žurnalo ,,Genys” vyr. redaktoriumi. Nuo 2000 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Literatūros fondo pirmininkas.

,,Kai manęs teiraujasi, iš kokio šulinio semiu tai, kas atsiranda mano knygose, atsakau: tas šulinys – vaikų gyvenimas. Nuo pat pirmos knygos, kuri išėjo prieš tris dešimtmečius, man rūpėjo pati šiurkščiausia vaikų kasdienybė, menkiausios heroizmo joje apraiškos. Ir šiandien mano herojai dažniausiai būna likimo gerokai skriaudžiami. Juos visuomet esu linkęs apginti, apsaugoti, užtarti. Rašydamas knygą kažkodėl tikiu, kad ją perskaitęs vaikas taps laimingesnis, gal kiek pasikeis, gal pradės kitaip gyventi, jeigu lig šiol gyveno nelabai tinkamai”, – apie tai, kaip gimsta knygos, pasakoja rašytojas.

Rašytojas dažnas ir laukiamas svečias Lietuvos mokyklose. Jam smagu susitikti su mokiniais, išgirsti jų nuomonę apie perskaitytas knygas, o ir – ne paslaptis – ir naujų idėjų iš tų susitikimų pasisemti. „Kuo mažesni vaikai, tuo jiems įdomiau: akys tik žiba, gaudo kiekvieną tavo žodį, juokiasi iki ašarų, apipila klausimais. Skaitomų ištraukų galėtų iki vakaro klausytis. Pradinukai – patys imliausi, nuoširdžiausi. Su jais smagu. O vyresnėliai jau kur kas abejingesni. Kad ir klauso, bet tarsi nieko negirdi. Matyt, jiems ne knygos, o visai kiti dalykai rūpi. Ne, nesakau, kad vyresnieji neskaito. Skaito. Bet tik ‘jėgiškas’, ‘kietas’ knygas. O tokių bibliotekose, deja, nedaug. Originalias, lietuviškas ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi...” – apie susitikimus su skaitytojais pasakojo V. Račickas ,,Šeimininkės” žurnalui.

Kalbėdamas apie savo kūrinių populiarumo paslaptis, rašytojas teigia, kad „tas paslaptingas kodas, leidžiantis jaunajam skaitytojui patirti tikrą skaitymo džiaugsmą, yra pasakojimo įtikinamumas ir galimybė knygoje atpažinti save”.
LR Generalinio konsulato Čikagoje kvietimu rašytojas V. Račickas pirmą kartą lankosi JAV. Viešnagę rašytojas pradėjo Detroit mieste, kur savo kūrybą pristatė ,,Žiburio” lituanistinės mokyklos mokiniams. Šeštadienį jis svečiuosis Čikagos lituanistinėje ir Maironio (Lemont) lituanistinėje mokyklose.

Penktadienį, spalio 21 d. 7 val. v. visus – didelius ir mažus – rengėjai kviečia apsilankyti susitikime su rašytoju, kuris vyks Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Manau, tėveliams, o ir visiems, besidomintiems vaikų literatūra, bus įdomu išgirsti, kas naujo dabartinėje vaikų literatūroje, pasiklausyti rašytojo kūrybos pristatymo, jo pasisakymo aktualiomis kultūrinėmis temomis, pabendrauti. Įėjimas į renginį nemokamas. Renginyje bus galima įsigyti Vytauto Račicko knygų.