Iš kelionės po Izraelį Audronė ir Algis Birgiolai (d.) kartu su kolege Aldona Kulpa ir jos vyru Algiu.
A. Kulpa nuotr

Lietuvės farmacininkės JAV:
,,Deja, ne visas ligas gali išgydyti meilė”

LORETA TIMUKIENĖ

Šiandien pristatome dar vieną šaunią lietuvę, sėkmingai tęsiančią farmacininkės karjerą čia, Amerikoje, – Audronę Birgiolienę. Ją kartu su vyru Algimantu teko sutikti ne viename JAV Lietuvių Bendruomenės renginyje. Audronė gimė Lietuvoje, Vilkaviškio mieste, vairuotojo ir statybininkės šeimoje. Tėveliai dvejų metukų atvežė į Alytų – taip ir užaugo Dzūkijoje, mokėsi Alytaus pirmojoje vidurinėje mokykloje, baigė Kauno medicinos institutą. Jau aštunti metai dirba ,,Walgreens” vaistinėje Racine, WI registruota farmacininke (lietuviškai – provizore). Baigusi Farmacijos fakultetą, 1988 m. įsidarbino provizore analitike Jadvygos Sakalau­s­kienės vadovaujamoje III Vilniaus vaistinėje, vėliau, po Nepriklausomybės paskelbimo, pavadintoje ,,Katedros” vaistine. Ten praleido keletą metų besigilindama į vaistų kokybės ir kiekybės labirintus. Ka­dangi vaistinė buvo įsikūrusi ant Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampo, turėjo progą stebėti pirmąsias A. Terlecko ir N. Sadūnaitės protesto demonstracijas už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, nuo 1993 m. iki pat išvykimo į JAV, dirbo akcinės bendrovės ,,AB Farmacija” vaistinės vedėja.

Džiaugiasi dirbanti mėgstamą darbą

Taip jau susiklostė, kad pirmą kartą Audronė į JAV atvykusi 1996 metais atostogų pas pusseserę Virginiją į Čikagą, susižavėjo šiuo miestu ir žmonių gyvenimo būdu. Lietuvei patiko, kad žmonės šypsosi, yra mandagūs, laisvi ir saugūs, o galvoje jai švystelėjo mintis: ,,Jei turėčiau licenciją, galėčiau ir aš čia gyventi.” Tuo metu Lietuvos laikraščiai mirgėjo pranešimais apie politinius ir kriminali­nius nusikaltimus, Vilniaus centre sproginėjo žurnalistų automobiliai, pradėję savo naują verslą žmonės tuoj pat sulaukdavo „berniukų”, kurie pasiūlydavo savo apsaugos paslaugas. Audronei Amerika tuomet pasirodė šalis, kurioje viso to nėra, kuri galima įgyvendinti savo svajones, kur vaikai gali kurti savo ateitį, nes visiems juk žinoma spar­nuota frazė „Amerika – neribotų galimybių šalis.” Taigi tais pačiais metais, grįžusi iš JAV, A. Bir­giolienė užpildė dokumentus ,,Žaliajai kortelei”. Likimas lėmė, kad jų šeima laimėjo tą kortelę iš pirmo pabandymo. Lietuvė įsitikinusi, kad tokia galimybė duodama žmogui tik vieną kartą gyve­nime. Ir praėjus trylikai metų, A. Birgiolienė įsitikinusi, kad ji nepadarė klaidos, pasinaudodama ta galimybe.

Farmacininkė sako visuomet norėjusi dirbti medicinos srityje, stojo į Kauno medicinos institutą, į medicinos specialybę, tačiau neatsispyrė pa­siūlymui studijuoti farmaciją. Pabandžius patiko įvairių cheminių junginių struktūra, jų panaudojimas ligų gydymui, o farmakokinetika, farmakognozija, analitinė, organinė, farmacinė chemija, toksikologija, farmakologija nejučia įsuko į šį sūkurį. Be to, suabejoti tinkamu pasirinkimu neleido ir docentas Bacevičius, tarsi juokaudamas pasakęs, kad „šauniausios žmonos yra tik iš farmacijos fakulteto”.

Kad galėtų dirbti pagal specialybę, atvykus į JAV teko apsiginti diplomą. Tas kelias nebuvo lengvas, Audronei prireikė 6 metų, kad  gautų farmacininko licenciją. Teko ne tik pakartoti žinias, prisitaikyti prie naujo mąstymo, bet nemažai laiko at­ėmė ir biurokratinių kliūčių nugalėjimas. ,,Iš kitos pusės yra gerai, kad tokia tvarka, kad turi laikyti egzaminus, kad turi praeiti internatūrą, nes visa tai paruošia dirbti ypatingomis sąlygomis, kai nėra ko paklausti ir sprendimą reikia priimti pačiam”, – sako Audronė.

 A. Birgiolienės nuomone, dabar Lietuvoje farmacininkai ruošiami pagal naujas programas, kurios atitinka Europos Sąjungos reikalavimus, ir teoriškai mūsų šalies diplomas ES yra pripažįstamas, bet kiek konkrečiai lietuvių provizorių šian­dien dirba ES šalių vaistinėse, duomenų nėra. Kiek­viena šalis stengiasi apsaugoti savo šalies rinką savo šalies studentams – juk Europos šalyse yra labai daug farmacininkus ruošiančių mokyklų. Be to, pasak Audronės, Europoje neužtenka gerai kalbėti angliškai, ten reikia gerai kalbėti bei rašyti dar ir prancūzų arba vokiečių, arba visomis trimis kalbomis, priklausomai nuo to, kokioje šalyje planuoji įleisti savo šaknis. Juk nepakalbėsi kokiam Prancūzijos miestelyje su močiute angliškai, kai jai skauda šoną arba galvą. O kad galėtum gauti darbo vaistinėje išsvajotame Liuksemburge, reikės ir visų trijų pagrindinių Europos kalbų. Lietu­viškas vaistininko diplomas yra pripažįstamas Amerikoje, o nuo 2008 metų – ir Illinois valstijoje, tik reikia išlaikyti licencijos egzaminus, nes jeigu diplomo nepripažintų, neleistų laikyti licencijos egzaminų. Kaip sako Audronė, norint išlaikyti li­cen­cijos egzaminus, vien tik lietuviško mokslo ir patirties tikrai nepakanka. Jos nuomone, farmacijos studijos JAV ir Lietuvoje yra panašios, gal daugiau studentai Amerikoje turi klinikinės praktikos tiek vaistinėse, tiek ligoninėse, daugiau pabrėžiamas vaistų pašalinis poveikis ir jų tarpusavio sąveika, daugiau dėmesio skiriama ligonių konsultacijoms.

Be jokios abejonės, farmacininko karjeroje la­bai svarbu disciplina, atidumas, kruopštumas – juk kiekvienas receptas ligoniui gali reikšti gyvybės ar mirties klausimą, pradedant vaisto pavadinimu, kiekiu ir baigiant konsultacija. Kopti karjeros laiptais, pasak A. Birgiolienės, tikrai įmanoma visur, jei­gu tik žmogus rodo iniciatyvą, tačiau tai daryti anksčiau buvo lengviau – prasidėjusi ekonominė krizė palietė ir farmaciją. Tai pajuto ir pati Audronė – nors ji jau keletą metų turi Illinois valstijos licenciją, taip pat ir Wisconsin valstijos licenciją, tačiau gauti darbą Illinois valstijoje šiuo metu sudėtinga. Su tuo susiduria ne ji viena, keletas pažįstamų farmacininkų važinėja į darbą į Wisconsin valstiją iš Wheeling, Northbrook, Highland Park, Vernon Hills, netgi iš pačios Čikagos. Viena Audronės ko­legė, nesulaukusi perkėlimo darbe arčiau Čikagos, po 3 važinėjimo metų į Wisconsin išvyko dirbti į Tex­as valstiją, kur po pusmečio buvo pasiūlytas vaistinės valdybininkės darbas. Audronė džiaugiasi dirbanti mėgstamą darbą, beje, ji darbuojasi vais­tinėje, kuri pasižymi kaip viena iš daugiausiai užpildanti receptų per dieną visoje Amerikoje. ,,Žinoma, gal ir norėčiau darbo nuo 9 val. r. iki 5 val. p. p. ir mielai džiaugčiausi laisvais šeštadieniais bei sekmadieniais, bet juk ne visos svajonės pildosi ir Amerikoje”, – sako farmacininkė.

Tobulėjant vaistams, tobulėja ir ligos

Lietuvė savo darbe kiekvieną dieną susiduria su įvairiais žmonėmis, su jų ligų istorijomis. Audronė sako džiaugiasi, galėdama jiems padėti patardama, išklausydama. Ji prisimena, kaip žmogus, kuris buvo alergiškas penicilinui, atėjo pirkti gydytojo išrašyto amoxicilino – konsultuodama ligonį Audronė sužinojo, kad praeityje išgėręs penicilino tipo vaistų tas žmogus taip sutino, jog turėjo važiuoti į ligoninę. Sužinojusi tai, ji susisiekė su budinčiu gydytoju ir amoxicilinas buvo pakeistas kitu vaistu – taip buvo išgelbėta žmogaus gyvybė. Kitą sykį atėjus žmogui paraudusia akimi ir pa­prašius kokių nors akims lašiukų, kad paleng­vėtų, Audronė pasakė, kad jo atveju nėra jokių lašų be recepto ir nusiuntė jį pas gydytoją į artimiausią kli­niką. Dienos pabaigoje tas žmogus atėjo nešinas re­ceptais antibiotikams ir priešuždegiminiams la­šams.

Sakoma, tobulėjant vaistams, ,,tobulėja” ir li­gos. A. Birgiolienė sutinka, jog šiame posakyje yra tiesos, ypač jeigu kalbėsime apie antibiotikus – gydytojai prirašo jų vos ne kiekvienam pasiskundusiam varvančia nosimi. Taip susidaro palankios sąlygos mikrobams išvystyti atsparumą antibiotikams. Audronė pasakoja neseniai perskaičiusi straipsnelį žurnale „Pharmacist”: Amerikos vėžio asociacija paskelbė tyrimų duomenis, jog mirtingumas nuo vėžio JAV nuo 1999 iki 2008 m. mažėjo daugiau negu 1 proc. per metus (apimant vyrus ir mo­teris, visas rasines ir etnines grupes, išskyrus Ame­rikos indėnus/Alaska vietinius, kurie išlaikė tą patį mirtingumo lygį nuo vėžio duotuoju laikotarpiu). Tyrimo metu mirtingumas per metus sumažėjo 1,8 proc. tarp vyrų ir 1,6 proc. tarp mote­rų, dėl to pastaruosius 20 metų manoma, kad nuo vė­žio mirė vienu milijonu mažiau. Tai daug ką pasako – ne tik gydytojų, mokslininkų, farmaci­ninkų, bet ir pačių žmonių indėlis yra didelis, pri­si­dedant prie šios kovos, pažabojant vėžio susirgi­mus.

Kaip sako A. Birgiolienė, farmacija prasidėjo nuo nuodų ir priešnuodžių gaminimo. Bet koks vaistas – ar jis receptinis, ar bereceptinis, ar maisto papildas, ar žolelės – gali ir gydyti, ir pakenkti: viskas priklauso nuo jo kiekio, kokie kiti vaistai vartojami, kaip jie veikia tarpusavyje ir ką gydome  – ligos požymius ar pačią ligą. Pavyzdžiui, iš gyvačių ar bičių nuodų pagaminti preparatai labai sėkmingai naudojami gydymui. Šiandien farmacija plečia savo galimybes, kartu su naujų technologijų panaudojimu keičiasi ir farmacininko vaidmuo ligonio gyvenime – išlaisvinus farmacininkus nuo tablečių skaičiavimo, vis dažniau juos galima sutikti konsultuojant ligonį bereceptinių vaistų eilėse ar kalbantis su ligoniu dar prieš jam atiduodant receptą užpildymui. Audronė sako, kad žmonės tikrai domisi, kiek tas vaistas jam padės, ar nebus pavojingo pašalinio poveikio, o jei bus, tai ko tikėtis ir ką daryti, ištikus vienai ar kitai situacijai. Pavyzdžiui, ,,Walgreens” kuria naujuosius Gerovės centrus, kur žmonės gali sužinoti ne tik apie vaistų nesuderinamumą ir vaistų vartojimą, bet ir apie skiepus nuo stabligės, kokliušo, difterijos, plaučių uždegimo bei labai skausmingos pūslelinės. Farmacininkas taip pat gali patikrinti  kraujospūdį, cholesterolio ir cukraus lygį kraujyje, patarti, ką daryti, kad žmogaus rodikliai susinormalizuotų, o jeigu reikia – nukreipti sunegalavusį į artimiausią kliniką. Audronė pataria pirkti receptinius vaistus vienos kompanijos vais­tinėje, t. y., jeigu patinka ,,Domi­nicks”, ,,K-Mart”, ,,Walmart” ar ,,Wal­greens” vaistinių tinklai, tai ir kreiptis į to tinklo farmacininką. Tokiu atveju jis gali matyti, kokius vaistus žmogus vartoja, susekti vaistų nesu­de­rinamumą. Lietuvė pataria nesusi­ža­vėti tarpusavyje besivaržančių bendrovių kuponais – sutaupę kelis do­lerius, žmonės gali prarasti daug daugiau – savo sveikatą.

Jau mūsų protėviai žinojo, kad daž­nai ligos priežastis yra įtampa, nei­­giamos emocijos. Stresas ir neigia­mos emocijos dar nepadėjo nė vie­nam. Sakoma, žmogui reikia meilės, nes tik ji gydo. ,,Artimo meile turėtų būti pagrįstas mūsų visų gyvenimas, tuomet gal mažiau mus visus ligos kan­kintų. Deja, ne visas ligas gali iš­gy­dyti meilė, kartais reikia imtis radikalių priemonių, tarp jų – ir vaistų”, – sako Audronė. Birgiolų na­mų vaistinėlėje yra ir ,,Advil”, ir ,,Tylenol”, tačiau po ranka visada turi ir įvairių arbatžolių: medetkų, ramu­nėlių, čiobrelių, valerijonų ir, žinoma, lietuviško medaus.

Nenori trečią kartą vėl pradėti gyvenimą nuo nulio

Paklausta, kurioje pasaulio vals­tybių sąrašo vietoje yra Lietuva pagal farmacijos išsivystymo lygį, Audronė sako: ,,Nesu tas žmogus, kuris galėtų paskirti vietą Lietuvos farmacijos iš­si­vystymo lygiui, tai gal galėtų pada­ryti mūsų farmacininkai-profesoriai ir mokslų daktarai. Tik labai skaudu, kai farmacininkai yra prilyginami pre­kybos centrų pardavėjams ir jiems yra uždedami planai, kiek kokio maisto papildo parduoti. Neseniai mano kolegė grįžo iš Indijos, aplankiusi sa­vo gimines ir draugus. Jos paklau­siau, kaip dirba vaistinės ten, Indi­joje? Ji sakė, kad vaistininko licencijos ten rei­kia, bet pats vaistininkas gali ir ne­būti vaistinėje – yra pa­dė­jė­jų, kurie gali parduoti vaistus dėžu­tėse, nerei­kia jokių konsultacijų, nes paprastai niekas jokių klausimų ne­turi ir žmo­nės patys žino, kaip gy­dy­tis. Jeigu to­kių atvejų yra ir Lietuvoje, tai tikrai yra dar daug vietos kur pa­sitempti. Norisi tikėti, kad taip nė­ra, ir paraginti grąžinti provizorius iš par­duotuvių į vaistines”, – kalbėjo A. Birgio­lienė.

Nors A. Birgiolienė nepriklauso Lie­tuvių farmacininkų Amerikoje aso­ciacijai (LAPAS), tačiau palaiko ryšius su Amerikoje įsikūrusiais lie­tuviais, kurie dirba farmacijos srityje, stengiasi bent kartą metuose susitikti. Su Daiva Puriene susitinka ir dažniau, nes abi moterys gyvena Či­ka­gos apylinkėse. Susitikusios kalba apie darbą, dalinasi patirtimi. Pa­sku­tinį kartą lietuvės farmacininkės kartu dalyvavo praėjusių metų JAV LB Waukegan-Lake County Ben­druo­me­nės rudens pokylyje: Aldona at­vyko iš New York, Nida – iš New Jer­sey, Jūratė – iš Naples, FL, Daiva  ir Au­dronė – iš Čikagos. Kompanija ne­buvo tik moteriška – puotoje dalyvavo dar vienas farmacininkas – Raimun­das Šilkaitis, kuris, kaip pastebėjo kolegės, yra labai šaunus šokėjas. Tuo­­met negalėjo atvykti Alina Grin­kevičienė, Algis Pliura, Algis Lukoše­vičius. Šių metų Bendruomenės pokylyje svečiavosi  kolegė Daiva Purienė su vyru Juliumi.

Audronė dalyvauja JAV LB Wau­kegan-Lake County apylinkės veikloje, jei tik gali, būna beveik visuose jų renginiuose, ir ne tik šiauriečių, bet ir vykstančiuose Lemont ar Jaunimo centre. Jos vyras Algimantas yra Wau­­kegan-Lake County apylinkės valdybos pirmininkas. Lietuvą A. Bir­giolienė stengiasi aplankyti nors kas antri metai, grįžti į gimtinę kol kas neturi planų, kadangi čia, Amerikoje, gyvena ir jų vaikai. Kaip sako Audro­nė, cituodama Maironį, „nesustabdy­si upės bėgimo”, be to, neįmanoma įbristi į tą patį vandenį du kartus. Tad moteris prisipažįsta nenorinti trečią kartą vėl pradėti gyvenimą nuo nulio. Laisvalaikiu Audronė kartu su vyru keliauja, eina į teatrą, mokosi šokti. Abu su Algimantu nori pradėti lankyti šokių klubą, kita Birgiolų svajonė – atostogas praleisti vis kitoje valstijoje.


.