Dviguba West Lafayette lietuvių šventė

Aldas Kriaučiūnas

Vieną gražų rugsėjo šeštadienio rytą West Lafayette (Indianos valstija) su sūnumis važiavau į Purdue universiteto centrą. Ten vyko socialinių mokslų studentų apdovanojimai. Pagerbtųjų sąraše buvo mums gerai pažįstama Asta Balkutė. Purdue universitete Asta trečius metus studijuoja socialinių mokslų doktorantūrą. Taip pat dėsto du kursus bakalauro studentams. Vienas iš jų yra Socialinių mokslų dėstymas pradinėje mokykloje. Šio metodinio kurso metu ji dažnai parodo studentams, kad socialiniai mokslai tai nėra tik istorija ir sausi faktai. Atsižvelgdamas į Astos pastangas, profesorius Lynn R. Nelson nominavo jaunąją lietuvaitę General Weichin ir Madame Pheobe Lee doktorantūros stipendijai 2008-2009 metams gauti. Ši vardinė stipendija yra skirta paremti jaunus mokslininkus jų studijų ir tyrimų metu. Tai padės Astai tęsiant ir baigiant savo mokslus.

To ryto džiugi nuotaika dauginosi po pietų. Tuo metu šio miestelio gyvenantys lietuviai rinkosi į pirmąjį čia organizuotą suėjimą. Susiburti visus paskatino ką tik į miestelį atvykusios gyventi dvi lietuvių šeimos. Norėjosi kuo greičiau susipažinti ir pasidalinti įspūdžiais. Visi labai šauniai prisidėjo prie susitikimo organizavimo. Vieni atnešė dailias mažas vėliavėles, kuriomis papuošėme stalą, kiti pasirūpino ir didelėmis vėliavomis bei balionais. Iš tolo švietė Lietuvos trispalvė, kviesdama užsukti ir seną, ir jauną. O dalyvių amžius buvo nuo septynerių iki daugiau nei septyniasdešimt metų. Stalai lūžo nuo gėrybių – viskas taip skaniai paruošta darbščių šeimininkių. O koks būtų lietuvių susibūrimas be sporto? Greitai susidarė dvi krepšinio komandos ir smagiai lakstėme per aikštę. Aplinkui skambėjo gaivus, lietuviškas žodis – galvotum, kad esi viename Vilniaus (ar Lemonto) parke. Pokalbiams nebuvo ribų – juk taip norėjosi pakalbinti kiekvieną susirinkusį, pasidalinti savo mintimis. O susirinko mūsų ne taip jau ir mažai – suskaičiavome iš viso 20 žmonių! Džiaugėmės, kad mūsų gretos taip šauniai auga. O man pačiam net keista. Augau Lansing, Mičigane, kur mano vaikystėje buvome penkiese, kurie kalbėjo lietuviškai. O dabar džiaugiuosi, kad mano vaikai turi progą su lietuviais kaimynais bendrauti.


Tiesa, ne visi tą dieną galėjo ateiti, o gal dar ir liko tokių, apie kuriuos mes net nežinome. Visų labai laukiame atvykstant į kitą susitikimą, kuris planuojamas dar šį rudenį. Kažkas iš mūsų net pasiūlė susėsti prie Kūčių stalo kartu, kaip viena didelė šeima. Mintis labai graži ir prasminga. Prisiminiau mano tėvo sakytus žodžius: ,,kad kiekvienas lietuvis, užsukęs į jų miestą, buvo laukiamas ir mylimas, kaip pats artimiausias šeimos narys”. Mes norime gyventi ta nerašyta taisykle ir čia – lietuvis lietuviui ne tik draugas, bet ir brolis. Labai laukiame naujų susitikimų ir naujų pažinčių. Būdami toli nuo tėvynės, džiaugiamės ir čia turėdami mažą, bet labai jau jaukią lietuvišką salelę. Kviečiame ir jus mus aplankyti ir kitiems pasakyti, kad Indianos šiaurėje, valanda kelio nuo Indianapolio, gyvena lietuvių tautos dalelė.