Lietuvybė nėra tik išduotas Lietuvos Respublikos pasas
 
ALGIMANTAS S. GEČYS

Š. m. rugsėjo 17 d. ,,Draugo” laidoje išspausdintame Vitalijos Dunčienės straipsnyje ,,Abejingumas – baisiau už mirtį” rašoma apie tarp užsienio lietuvių vykstantį susiskaldymą bei susipriešinimą. Susipriešinimo priežastimi yra po nepriklausomybės atgavimo užsienyje apsigyvenusių ekonominių emigrantų siekis, jiems priėmus gyvenamo užsienio krašto pilietybę, neprarasti ir išlaikyti dabartiniu metu turimą Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pasak straipsnio autorės, ne geresnės nuotaikos iš Lietuvos išvykusių atveju ir Lietuvoje. Jos teigimu, Lietuvos žiniasklaida pilna komentarų, kuriuose visi svetur duonos ieškoti išvykę lietuviai vadinami išdavikais. ,,Vyksta bjaurus žodžių karas, kuriame kariaujantys naudoja pasmerkimą, pyktį, įtarumą, nepasitikėjimą ir kitus žodinės kovos ginklus”, – rašo Dunčienė. Jokiam karui neapsieinant be aukų, ,,tik aklas gali nematyti vykstančio karo rezultatų: užsidarinėja JAV parapijos, klubai, nyksta ir silpsta lietuvių bendruomenės”.

Ar tikrai ,,dvigubos pilietybės” išlaikymo klausimas yra mus tiek supriešinęs? Dr. Romualdas Kriaučiūnas ,,Drauge” konkrečiais argumentais nepritarė bandymui ,,dvigubą pilietybę” įteisinti einant per ,,užpakalines” LR Seimo duris. Puikiai motyvuotu straipsniu nepritarė ir ,,trečiabangė” Angelė Kavakienė. Prieš porą savaičių ,,Draugo” redakcijai spalio 4 d. rašytame laiške Pranas Nagys taikliai pastebėjo, kad neseniai susikūręs ,,Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti” apeliuoja į vienybę, ,,kurią supranta kaip besąlygišką pritarimą jo atstovų mintims. Bet kokia kita nuomonė yra ‘trinama’ aršiau negu sovietiniais laikais”. Nagys teigia, kad tik referendumu galima pakeisti LR Konstitucijos 12 straipsnį ir taip išspręsti dvigubos pilietybės klausimą. Panašią nuomonę yra išsakiusi ir JAV neseniai viešėjusi LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Aš ,,Drauge” išspausdintame ankstyvesniame komentare kėliau klausimą, ar tikslu yra nekreipti dėmesio į JAV pilietybės priesaikoje esantį reikalavimą atsisakyti turimų pilietinių įsipareigojimų savo kilmės kraštui? Siūliau ieškoti kitų galimų būdų išlaikyti ryšį su Tėvyne, ką nors panašaus į ,,lietuvio kortą”. Lenkija ,,lenko korta” įvedė tam, kad tautiniu požiūriu stiprintų bei remtų lenkus, gyvenančius užsienio valstybėse, turinčiose valstybinę sieną su Lenkija.

Priešingai Dunčienės tvirtinimui, užsienio lietuvių žiniasklaidoje man neteko pastebėti ,,dvigubos pilietybės” šalininkus vadinant savanaudžiais, hedonistais, siekiančiais asmeninės naudos, kombinuojančiais ,,pralobti pasilikusiųjų Lietuvoje sąskaita”. Esu linkęs manyti, kad Dunčienė klausimą ne mažiau sutirština teigimu, kad ,,visi svetur duonos ieškoti išvykę lietuviai vadinami išdavikais”. Argi tokiais juos laiko Lietuvoje esantys artimieji, kuriems vaikai ar tėvai iš užsienio siunčia paramą pragyvenimui? Prisibijau, kad Dunčienė savo nuomonę remia ,,Lietuvos ryte” spausdinamais nepasirašytais komentarais, kuriems tinka ,,vėmalų” terminas. Netikiu konspiracinėmis teorijomis, tačiau nesistebėčiau, jei dalis Lietuvos žiniasklaidoje skelbiamų ,,komentarų” yra rašomi redakcijų ar užsienio valstybių slaptųjų tarnybų užsakymu. Skaldyk ir valdyk!

Žiniasklaidoje vykstančioje diskusijoje painiojamos dvi skirtingos sąvokos: valstybinė pilietybė ir tautybė. Tautybė niekada negali būti prarandama, atimama ar pakeičiama. Gimę lietuviais, jais galime likti, nesvarbu, kurioje šalyje begyventume. Dunčienė sureikšmina LR paso reikšmę, teigdama, kad jo suteikimas/neatėmimas/galiojimo pratęsimas galėtų sugrąžinti daugelį JAV lietuvių į lietuvišką būrį, padėtų atgaivinti mirštančias organizacijas. Ar tikslu mūsų lietuvišką nusiteikimą grįsti valstybės išduotu piliečio dokumentu? Okupacijos metais Lietuvos Pasiuntinybė JAV lietuviškus pasus išdavė ne vienam Pietų Afrikoje gyvenusiam ,,litvakui”, kuriems lietuvybė tikrai nebuvo svarbi. Tautybė ir iš jos kylanti lietuvybė išeivijoje grindžiama pasiaukojimu, tėvų įdiegta meile tėvynei Lietuvai. Iš to pasiaukojimo išplaukia sprendimas namuose kalbėti lietuviškai, vaikus leisti į savaitgalio metu veikiančias lituanistines mokyklas, juos vežti į jaunimo organizacijų susirinkimus. Sekmadienio rytais kartais valandą ar ir daugiau keliauti į lietuvišką parapiją, rinktis daugiausia lietuvių renginius, nors ir galėtumei sau leisti pasigėrėti puikiu simfoniniu koncertu ar operos spektakliu.

Sakoma, kad norint išlikti lietuviu išeivijoje yra būtina pasiaukoti ir aukoti. Būtina skaityti ir remti savąją spaudą, mus specifiniams uždaviniams vienijančius fondus bei organizacijas. Iš to atsiradęs vidinis pasitenkinimas yra nuostabiai užkrečiantis. Anūkėlio sudėtas pirmasis sakinys lietuvių kalba ,,Močiute, kur Tu yra?”, vėliau lituanistinės mokyklos baigimo diplomo jam įteikimas tampa svarbesniu gyvenimo įvykiu už vedybas, vaikų į pasaulį atėjimą, Lietuvos valstybinius apdovanojimus. Ir kai anūkėlis amerikietiškos aštuonmetės pradžios mokyklos baigimo iškilmių metu, atsiprašęs gausių dalyvių, į močiutę ir senelį kreipiasi lietuvių kalba, ašaros rieda skruostais.

Šiandieninėje žiniasklaidoje vykstančiam dialogui dėl LR pilietybės išlaikymo ypač reikalingi tiek užsienyje, tiek Lietuvoje gyvenančiųjų pasisakymai, nuomonės. Nustokime kalbėti ornamentuotomis frazėmis (,,prigimtinė teisė”; ,,meilė Tėvynei Lietuvai”; ,,Lietuva manęs nenori”), nustokime painioti tautiškumo, lietuvybės, pilietiškumo ir pilietinės visuomenės sąvokas. Konstruktyviam dialogui būtinas atvirumas. Užsienyje gyvenantys atvirai turėtų pareikšti, kiek jiems svarbi Lietuvoje užtarnauta senatvės pensija, bevizis režimas, galimybė vaikams studijuoti Lietuvos universitetuose, nuosavybės Lietuvoje įsigijimas, grįžus tėvynėn, pervedamų užsienio santaupų neapmokestinimas ir t. t.

Kiek emigrantams svarbi sveikatos drauda? Valstybinės ligonių kasos ryšių su visuomene vyr. specialistės Vitos Lyskoitienės aiškinimu, sugrįžus gyventi į Lietuvą, sveikatos draudimas įsigalioja kitą mėnesį po to, kai sugrįžėlis 3 mėnesius iš eilės moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tačiau yra galimybė, prireikus medicininės pagalbos, nelaukti 3 mėnesių ir iš karto gauti reikiamą sveikatos priežiūrą. Tam sugrįžęs asmuo privalo sumokėti trijų minimalių mėnesinių algų dydžio įmoką (šiuo metu – 2,400 lt.) ir po to mokėti įmokas įprastine įstatymo nustatyta tvarka – kas mėnesį po 72 litus. (,,Amerikos lietuvis”, 2011 m. rugsėjo 29 d.). Žinant, kad JAV diena, praleista ligoninėje, kainuoja apie 1,000. dol., sakyčiau, kad gydytis Lietuvoje… ,,pigiau grybo”. Ar kartais tai nėra susiję su atsiradusiu noru išlaikyti LR pilietybę?

Panašus atvirumas iš Lietuvos pusės leis nuspręsti, ar įgijus svetimo krašto pilietybę, LR pilietybė bus atimta, ar gyvenantiems užsienyje bus tik laikinai suspenduota. O gal Seime priimtais įstatymais bus rastas modus vivendi, tenkinąs Lietuvos Konstitucinį Teismą ir užsienio lietuvius? Nereikia aiškinti, Lietuvos valdžiai privalo rūpėti valstybinis saugumas. Ką daryti, jei apie 1958 metus į Lenkiją išvykę, Lietuvos teritorijoje gimusieji panorės Lietuvos pilietybės? Arba sovietiniais laikais Lietuvoje gimę sovietų kariškių vaikai? Arba ,,litvakai”, gyvenantys Izraelyje? Ką daryti, jei jie reikalaus jiems sugrąžinti paliktą nuosavybę, teikti tik valstybės piliečiams teikiamas lengvatas?

Pagaliau nereikia pamiršti, kad kiekvienos Lietuvoje veikiančios partijos interesas yra laimėti rinkimus. Kokią įtaką išeivijoje gyvenantys piliečiai gali turėti Seimo rinkimuose? Tam atsakymo šiuo metu neturime. Balsuojama negausiai. Ar kartais pagalvojame, kodėl užsienyje balsuojančių lietuvių išeivių balsai nukreipiami į Naujamiesčio apygardą? Renkamės tarp konservatorės Degutienės ir kitų partijų pasiūlytų kandidatų. O gal tai sąmoningai daroma, nenorint, kad išeiviai išrinktų didesnį skaičių jiems palankių Seimo narių, kad išeivių išrinkti Seimo nariai turėtų svarų žodį sudarant koaliciją?

Savo straipsnyje Dunčienė anglų kalba pateikia citatas iš JAV valdžios tinklalapio, kuriomis bando įtvirtinti pažiūrą, jog JAV sankcionuoja dvigubą pilietybę, net leidžia savo piliečiui naudotis jam išduotu svetimos valstybės pasu. Kaip pavyzdį ji nurodo Meksiką, suteikusią teisę savo piliečiams turėti dvigubą pilietybę. Dunčienės išvada: ,,Meksika renkasi nebijoti ir neatsižadėti savo piliečių.” Tokie populistiniai aiškinimai – ,,baisiau už mirtį”. Nejaugi nežinoma, kad nėščios meksikietės kerta Meksikos su JAV sieną tam, kad JAV teritorijoje gimę vaikai (sulaukę brandaus amžiaus) įgytų teisę būti JAV piliečiais? Meksikos valstybei kiekviena išvykusi burna yra Dievo palaima. Lietuvai – ne. Ilgiau JAV pagyvenusi straipsnio autorė supras, kad dvigubos pilietybės sąvoka JAV valdžios įstaigose tapo priimtinesnė, norint padėti po Antrojo pasaulinio karo Jungtinių Tautų Organizacijos mandatu Artimuo siuose Rytuose įkurtai draugiškai valstybei. Ši nauja valstybė JAV turi ypač stiprų užnugarį. JAV vyraujančiai teisinei padėčiai dvigubos pilietybės klausimu tinka apibūdinti senovės romėnų patarlė: ,,Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.”