Lietuviškos atžalos, vešėjusios prancūziškuose vazonėliuose
Lietuviška
tautinių šokių šventė – tai ne tik šokiai,
tai ir naujai užsimezgusios pažintys, prasidedančios draugystės. Būtent
XIV lietuvių tautinių šokių šventės metu Boston, MA,
susipažinau su įdomia moterimi – Karolina Masiulyte-Paliuliene.
Šios puikios moters, gimusios Paryžiuje, gerte gėrusios prancūzų
kultūrą, kurios dalimi ji tapo, o nuo 1993 metų su vyru Arūnu Paliuliu
grįžusios į Lietuvą, istorija man pasirodė įdomi, tad nutariau ją
pakalbinti ir, Karolinai sutikus, mūsų pokalbį pasiūlyti
,,Draugo” skaitytojams.
– Nors gimėte ir užaugote Prancūzijoje, labai gražiai kalbate lietuviškai. Kas Jus mokė kalbos?
– Lietuviškai kalbėti išmokau jau gyvendama
Lietuvoje, kai man buvo per 40 metų. Mūsų šeimoje tėvelis Jonas
Masiulis buvo tas, kuris saugojo lietuvybę. Mano tėvai susipažino 1932
metais, kai tėvelis, gavęs stipendiją, atvyko į Sorbonos universitetą
studijuoti ekonomikos. Mama, gimusi ir užaugusi Paryžiuje,
lietuviškai kalbėti išmoko tik po vestuvių.
Tai pat ir aš – augdama šeimoje kalbėjau
prancūziškai. Be abejo, žinojau daug lietuviškų žodžių,
kurie įsispaudė giliai sąmonėje. Kai susituokėme su Arūnu, mano vyras
stengėsi kalbėti su manimi tik lietuviškai. Iš pradžių
buvo be galo sunku: negalėjau gerai išsireikšti, buvau
nusivylusi ir vieniša. Dabar suprantu, kad vyras mane sugrąžino
prie gimtųjų šaknų. Kaip kartą sakė Balčikonio gimnazijos
mokytojas Vytautas Baliūnas, Arūnas mane „sulietuvino”.
Tad visiems, kurie mano, jog neįmanoma išmokti lietuvių kalbos
„dėl amžiaus”, sakau: ,,Niekada nėra per vėlu,
niekada!”
– Žmogų formuoja namai ir
aplinka. Jūs augote lietuviškoje šeimoje, tačiau buvote
apsupta kitos tautos kultūros. Kokią įtaką tai turėjo Jūsų asmenybei?
– Jaučiausi turtingesnė, tolerantiškesnė. Dar vaikystėje
žinojau, kad nesu prancūzė. Lietuvybės ieškodavau keistu būdu.
Grįžimas iš mokyklos buvo trasi ritualas – būtinai
turėdavau eiti keliu, kur auga medžiai, norėdavosi surasti smėlio
takelį, įkvėpti, ypač po lietaus, žemės kvapus. Būdavau džiugi ir
patenkinta, šios kelionės metu man būdavo ramu ir gera. Reikia
pasakyti, kad atlikti šį ritualą asfaltuotuose Paryžiaus
gatvelėse nebuvo paprasta – namo reikėdavo eiti ilgesniu keliu,
tamsoje nebuvo saugu, bet man to reikėjo.
Dabar gyvenu Vilniuje ir jau seniai supratau, kad vaikystėje tais keliais mane vedė mano genai.
Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Paryžiaus 16-ajame rajone, kuriame
lankiau Šv. Marijos kolegiją, netoli Eifelio bokšto.
Užaugau žinodama, kad nesu paryžietė, tačiau su Paryžiaus oru įkvėpiau
prancūzišką laisvės pajautimą, įspūdį, kad tu gali kovoti už
tavo teisingumą, gali viešai kalbėti, reikštis,
diskutuoti, streikuoti.
– Labai įdomi Jūsų šeimos
istorija. Prasidėjusi Lietuvoje, ji nusitęsė į Rusiją, po to vėl
Prancūziją, grįžimas į Lietuvą ir vėl kelionė į Prancūziją. Po daugelio
metų šios šeimos atstovė Karolina Masiulytė-Paliulienė
– vėl Lietuvoje. Gal galite trumpai papasakoti savo šeimos
istoriją?
– ,,Ilgesys Tėvynei” – mūsų šeimos
šūkis. Mano mamos senelis Jonas Jurgelionis caro laikais buvo
Panemunėlio valsčiaus raštininkas. Uždraudus lietuvių kalbą ir
rusų valdžiai įsakius atleisti valsčiaus raštininką kataliką,
jis nebegalėjo išmaitinti šeimos. Norėdamas, kad gausus
šeimos atžalynas gautų gerą išsiauklėjimą, jis surado
raštininko darbą Romos katalikų Mogiliavo arkivyskupijos
konsistorijoje, Petrapilyje, ir ten išvyko su savo 7 vaikais.
Mano močiutė, jos brolis ir seserys buvo auklėjami Petrapilyje, tačiau
namie visi kalbėdavo tik lietuviškai, o vasaromis grįždavo į
Lietuvą, į Moškėnuose buvusią šeimos sodybą, kur leisdavo
vasaras su promočiute. Jie nesurusėjo, studijuodami Petrapilyje sėmėsi
žinių, kurias vėliau galėtų panaudoti Tėvynėje.
Petrapilyje jie bendraudavo su lietuviais. Čia močiutė Elena ir
susipažino su Jurgiu Jankausku, kilusiu iš Pumpėnų. Jis
studijavo kulinariją ir buvo nepaprastai gabus. Būdamas vos
aštuoniolikos dirbo Sankt Peterburg caro Nikolajaus II brolio
virėjo padėjėju. 1905 m. į Paryžių siunčiamas rusų karo atašė
pakvietė senelį važiuoti kartu su juo. Taip jaunavedžiai Elena ir
Jurgis atsidūrė Paryžiuje. Ten gimė mano tetos Elena ir Birutė bei mano
mama Angelė. 19-metė mano mama susituokė su jaunu panevėžiečiu Jonu
Masiuliu. 1932 m., ilgai nesvarsčiusi, visa šeima paliko Paryžių
ir grižo į Lietuvą. 1940 m. vėl reikėjo atsisveikinti su tėvyne.
„Neilgam”, – pasakė tada tėvelis, ir šeima vėl
atsirado Paryžiuje.
Senelis iš tėvo pusės, knygnešys ir knygininkas Juozas
Masiulis 1905 m. Panevėžyje įkūrė pirmąjį lietuvišką knygyną.
Jis niekada nebuvo emigravęs, o jo įkurtas knygynas yra ilgiausiai
veikiantis knygynas Lietuvoje.
– Esate profesionali aktorė. Kas paskatino Jus susidomėti aktoryste?
– Turiu lakią vaizduotę. Mano pirmas teatras prasidėjo dar
vaikystėje, kai, būdama 10 metukų, su savo vaikystės draugais
„vaidindavau” gatvėse ir namų rūsiuose. Susigalvodavau
visokiausių vaidmenų, nuotykių, veikėjų. Visi mano draugai turėdavo
įdomius vaidmenis. Laiko ir vietos sąvoka neegzistuodavo. Buvau labai
laiminga. Kai man sukako 13-a, brolis Petras mane nusivedė į tikrą
spektaklį – „Karalių Lyrą”. ,,Dieve, –
aš tada pagalvojau – teatras – va, ko man reikia.
Noriu būti su jais.” Nuo to laiko mano noras būti aktore ar
režisiere nepakito.
Kai man sukako 17-a, Močiutė parašė senam pažįstamam Juozui
Miltiniui: „Karolina nori tapti aktore. Ką daryti?” Jis
atsakė: „Tegul eina, kur aš eidavau, į Charles Dullin
kursus.” Ir aš ten nuėjau. Ten dar sutikau žmonių, kurie
prisiminė Miltinį. Net gavau pravardę – ,,Lietuva”…
„Lipk ant scenos, Lietuva!”, – sakydavo man
dėstytojai.
Mano aktorystė tęsėsi apie dešimt metų. Vaidinau įvairiuose
teatruose, gastroliuodavome po užsienį, skaičiau poeziją. Po kiek laiko
supratau, kad kaip profesionalė gyvenu labai vidutinišką
gyvenimą. Norėjosi imtis ko nors naujo.
– Tada šalia aktorystės atsirado rašymas, dar vėliau – televizija?
– Rašymu žavėjausi nuo vaikystės. Jau nuo 8 metukų rašiau dienoraštį.
Televizija atsirado man pradėjus kurti monospektaklius. Kartą garsus
prodiuseris pasikvietė mane peržiūrai. Aš drebėjau. Jis tą dieną
turėjo išeiti anksčiau. Skubėdamas tarpduryje mestelėjo:
„Pasakykite savo tekstą…” Mums bestovint tarpduryje,
suvaidinau paruoštą etiudą. Išklausęs, tarsi juokaudamas
jis tarė: „Rytoj 12 val. pradėsiu jus filmuoti kasdieninėje
programoje.” Taip prasidėjo 7 metai televizijoje...
– Kaip Jūs pajutote, kad reikia
kurti spektaklį apie disidentę Nijolę Sadūnaitę? Buvo tik 1986-ieji, ir
apie Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje garsiai nebuvo kalbama. Apie
Sadūnaitę Prancūzijoje taip pat niekas nežinojo. Ar nebijojote, kad
prancūzas žiūrovas nesupras Jūsų kūrybos?
– 1986 metais mes, lietuviškai nekalbantis jaunimas,
Paryžiuje vis tiek buvome Lietuvos atžalos, vešėjusios
prancūziškuose vazonėliuose. Mumyse dažnai sukildavo pavasarinės
lietuviškų genų audros. Kartą kunigas Petrošiaus man davė
paskaityti knygą „Šypsena Gulage” (N. Sadūnaitės
dienoraštis prancūzų kalba). Perskaičiusi supratau, kad, norint
išreikšti savo solidarumą su Tėvyne, reikia pagal
šį dienoraštį sukurti spektaklį. Tą suprato ir mano
vaikystės draugas, skulptoriaus Antano Mončio sūnus Kristupas, taip pat
aktorius. Nežinau, kokiu jausmu vienu metu pajutome, jog pats laikas
kurti tokį spektaklį, o juk buvo tik Sąjūdžio
priešaušris, Nijolė Sadūnaitė kėlė vėliavą prie Adomo
Mickevičiaus paminklo...
Labai daug padėjo energingasis Pranas Gailius. Kita ugnis buvo Ugnė
Karvelis. Ji suprato, kad pjesę būtina nufilmuoti, nes greit neliks
jokių dokumentų apie „Lietuvos Tylos bažnyčią”, kaip
sakydavo prancūzai. Spektaklis buvo nufilmuotas, jį vėliau parodė
Lietuvos televizija.
Prancūzai suprato ir palaikė mūsų spektaklį. Vietose, kuriose
vaidindavome, visada suruošdavome parodą apie Lietuvą. Ypač
stengėmės atkreipti dėmesį į Helsinkio disidentus, Gulagų tremtis...
Prancūzai visada jautriai reaguoja, kai kalbama apie žmogaus teises ir
laisves.
– Dabar, kai daugelis
išvažiuoja iš Lietuvos, Jūs su vyru Arūnu Paliuliu 1993
m. ryžotės grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Kas paskatino Jus tai
padaryti?
– Jau sovietmečiu – Arūnas iš JAV, aš
iš Prancūzijos – atvažiuodavome į Lietuvą. Susituokėme,
nes abu esame įsimylėję Lietuvą, jaučiame ją širdimi. Sąjūdžio
metais į Lietuvą atvykdavome vasarą, per Vėlines, per Velykas, o vieną
gražią dieną savęs paklausėme: „O jeigu pasiliktume?”
Apsisprendimo laikas sutapo su Arūno darbo sutarties pabaiga. O
aš neatsigręždama palikau savo karjerą… Atsivėrė naujas
mūsų gyvenimo puslapis.
– Ar nebuvo keista, kad Jūsų senelio knygynas net ir sovietiniais
laikais išlaikė savo pavadinimą – visi panevėžiečiai jį
vadino ne kaip kitaip, o – Masiulio knygynu. Kaip laikosi
šis knygynas ir kiti Jūsų knygynai šiuo metu?
– Nekeista. Tai tik parodė, kokia stipri asmenybė buvo senelis.
Net sovietmečiu panevėžiečiai kartodavo jo pavardę kaip šventą
vardą. Tai reiškė, kad po lietuvių kalbos draudimo panaikinimo
jo įkurtas knygynas tapo simboliška vieta, kultūros židiniu.
Panevėžiečiai jautė, kad esant Masiulio knygynui nepranyks,
išsilaikys mūsų istorija, nepaisant okupacijos, sugrįš
laisvė. Žmonių tikėjimo dėka pastatas išliko. Čia kalbame apie
aurą, apie nenusakomą fenomeną. Būti tuose namuose yra ypatingai gera,
jauku, atrodo, kad kažkas tave čia globoja, tavęs laukia. Atvykę į
Lietuvą iš viso įkūrėme 5 knygynus tokiu pavadinimu. Paskui
išnuomavome pastatus knygynų tinklui „Alma Littera”.
Sutartis artėja į pabaigą. Ateitis – puiki.
– Nors verslas klesti, atrandate laiko ir visuomeninei veiklai? Kokia tai veikla?
– Vertėjauju, tvarkau šeimos archyvą. Vien tik mano
šeimos istorijos tvarkymas užsitęs iki gyvenimo pabaigos.
Šiuo metu Jona Viga Čiplytė ruošia storą knygą apie mano
dėdę, tetos Elenos vyrą Edvardą Turauską. Mes su pusbroliu Patrimpu
Prapuoleniu padedame jai rinkti informaciją. Paveldėjome daugumą
laiškų, didžiulį archyvą.
Norėčiau įamžinti ir savo senelį Jurgį Jankauską, kulinarą. Jis pats
parašė knygą, Paryžiuje yra išlikę jo sukurti valgių
receptai, perkelti iš lietuviškos virtuvės („Les
artichaux a la lituanienne” ar „Le jambon
d’ours”). Išliko pasakojimai apie jo tarnystę pas
lordą Cholmondeley, karaliaus Jurgio VI bičiulį. Manau, lietuviams būtų
labai įdomu paskaityti apie tas didžiules to meto puotas (1,200
žmonių!) – kaip jas organizuodavo, kur pirkdavo maisto produktus,
kaip sugebėdavo patiekti ledus, nors tais laikais dar nebuvo
šaldytuvų…
Esu ir Prancūzų-lietuvių asociacijos pirmininkė Vilniuje, tad reikia
kas mėnesį pakviesti svečius, supažindinti lietuvius su prancūzų
kultūra.
Ruošdamiesi Seimo rinkimams, Panevėžyje palaikėme Povilą
Urbšį, Juozo Urbšio sūnėną. Jo dėka buvo sulaikytos
Panevėžio gaujos, išaiškintos Panevėžio mero vagystės,
taip pat atskleista daug nešvarumų ir korupcijos. Tai –
drąsus žmogus. Žodžiu, yra ką veikti.
– Lietuvoje tarsi grįžote prie
aktorystės – suvaidinote Igno Jonyno filme ,,Sekmadienis toks,
koks yra”. Gal šis sugrįžimas paskatins vėl mėgautis
kūrybos kančiomis?
– Filmavimasis man buvo savotiška dovana. To nedidelio
vaidmens dėka aš – aktorė Karolina – liksiu
lietuviško kino archyvuose ir to man užtenka. Turiu minčių
– noriu kokiam režisieriui parodyti savo scenarijų, kurį
parašiau pagal savo dėdės Kleofo Jurgelionio pasakojimą,
išspausdintą Amerikoje, ir kurį Vilniaus bibliotekoje atrado
mano giminaitis Juozas Kulakauskas.
Jau 3 metai dirbu su frankofonų trupe. Šiuo metu statome
komediją „Kaimynai, arba lietuvis Paryžiuje”. Būtų gerai
kitais metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė,
išleisti Jozef Frank atsiminimus Prancūzijoje. Ieškome tų
galimybių. Neilgai trukus viena Prancūzijos leidykla išleis kito
autoriaus, šiuo metu Lietuvoje gyvenančio Gilles Dutertre, knygą
„Prancūzai Lietuvoje”.
– Kas Jus džiugina ir kas liūdina šiandieninėje Lietuvoje?
– Mane džiugino šių metų Seimo rinkiminė kampanija.
Lietuviai pradeda save suvokti kaip piliečiai, galintys ir turintys
daryti įtaką politiniam gyvenimui, o ne vaikščiojantys kaip
avinėliai nulenktomis galvomis. Žmonės pradeda streikuoti, organizuoti
demonstracijas, jie pradeda reikalauti iš vyriausybės to, kas
iki šiol buvo nuslėpta (pvz. Pociūno mirties aplinkybės). Yra
labai drąsių žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvenimu, kovoja
prieš korupciją. Tas mane džiugina. Jaučiu, kad kada nors
apsivalysime nuo tų, kurie vogė bendrą turtą, kad lietuviai
masiškai nebeemigruos, kad Lietuvoje bus gera, normalu gyventi.
Baigdama norėčiau nulenkti galvą ir padėkoti visiems emigravusiems
lietuviams, visoms kartoms, kurios siunčia lėšų savo
pasilikusioms Lietuvoje šeimoms, kurios aukoja ir paremia
savuosius. Be jų, be tos nuolatinės meilės ir rūpesčio gyvenimas
Lietuvoje būtų daug sunkesnis – valio jiems!
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums Jūsų darbuose ir sumanymuose.
Kalbino Laima Apanavičienė