Lietuviškos atžalos, vešėjusios prancūziškuose vazonėliuose


Lietuviška tautinių šokių šventė – tai ne tik šokiai, tai ir naujai užsimezgusios pažintys, prasidedančios draugystės. Būtent XIV lietuvių tautinių šokių šventės metu Boston, MA, susipažinau su įdomia moterimi – Karolina Masiulyte-Paliuliene. Šios puikios moters, gimusios Paryžiuje, gerte gėrusios prancūzų kultūrą, kurios dalimi ji tapo, o nuo 1993 metų su vyru Arūnu Paliuliu grįžusios į Lietuvą, istorija man pasirodė įdomi, tad nutariau ją pakalbinti ir, Karolinai sutikus, mūsų pokalbį pasiūlyti ,,Draugo” skaitytojams.

– Nors gimėte ir užaugote Prancūzijoje, labai gražiai kalbate lietuviškai. Kas Jus mokė kalbos?

– Lietuviškai kalbėti išmokau jau gyvendama Lietuvoje, kai man buvo per 40 metų. Mūsų šeimoje tėvelis Jonas Masiulis buvo tas, kuris saugojo lietuvybę. Mano tėvai susipažino 1932 metais, kai tėvelis, gavęs stipendiją, atvyko į Sorbonos universitetą studijuoti ekonomikos. Mama, gimusi ir užaugusi Paryžiuje, lietuviškai kalbėti išmoko tik po vestuvių.

Tai pat ir aš – augdama šeimoje kalbėjau prancūziškai. Be abejo, žinojau daug lietuviškų žodžių, kurie įsispaudė giliai sąmonėje. Kai susituokėme su Arūnu, mano vyras stengėsi kalbėti su manimi tik lietuviškai. Iš pradžių buvo be galo sunku: negalėjau gerai išsireikšti, buvau nusivylusi ir vieniša. Dabar suprantu, kad vyras mane sugrąžino prie gimtųjų šaknų. Kaip kartą sakė Balčikonio gimnazijos mokytojas Vytautas Baliūnas, Arūnas mane „sulietuvino”.

Tad visiems, kurie mano, jog neįmanoma išmokti lietuvių kalbos „dėl amžiaus”, sakau: ,,Niekada nėra per vėlu, niekada!”

– Žmogų formuoja namai ir aplinka. Jūs augote lietuviškoje šeimoje, tačiau buvote apsupta kitos tautos kultūros. Kokią įtaką tai turėjo Jūsų asmenybei?

– Jaučiausi turtingesnė, tolerantiškesnė. Dar vaikystėje žinojau, kad nesu prancūzė. Lietuvybės ieškodavau keistu būdu. Grįžimas iš mokyklos buvo trasi ritualas – būtinai turėdavau eiti keliu, kur auga medžiai, norėdavosi surasti smėlio takelį, įkvėpti, ypač po lietaus, žemės kvapus. Būdavau džiugi ir patenkinta, šios kelionės metu man būdavo ramu ir gera. Reikia pasakyti, kad atlikti šį ritualą asfaltuotuose Paryžiaus gatvelėse nebuvo paprasta – namo reikėdavo eiti ilgesniu keliu, tamsoje nebuvo saugu, bet man to reikėjo.

Dabar gyvenu Vilniuje ir jau seniai supratau, kad vaikystėje tais keliais mane vedė mano genai.
Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo Paryžiaus 16-ajame rajone, kuriame lankiau Šv. Marijos kolegiją, netoli Eifelio bokšto. Užaugau žinodama, kad nesu paryžietė, tačiau su Paryžiaus oru įkvėpiau prancūzišką laisvės pajautimą, įspūdį, kad tu gali kovoti už tavo teisingumą, gali viešai kalbėti, reikštis, diskutuoti, streikuoti.

– Labai įdomi Jūsų šeimos istorija. Prasidėjusi Lietuvoje, ji nusitęsė į Rusiją, po to vėl Prancūziją, grįžimas į Lietuvą ir vėl kelionė į Prancūziją. Po daugelio metų šios šeimos atstovė Karolina Masiulytė-Paliulienė – vėl Lietuvoje. Gal galite trumpai papasakoti savo šeimos istoriją?

– ,,Ilgesys Tėvynei” – mūsų šeimos šūkis. Mano mamos senelis Jonas Jurgelionis caro laikais buvo Panemunėlio valsčiaus raštininkas. Uždraudus lietuvių kalbą ir rusų valdžiai įsakius atleisti valsčiaus raštininką kataliką, jis nebegalėjo išmaitinti šeimos. Norėdamas, kad gausus šeimos atžalynas gautų gerą išsiauklėjimą, jis surado raštininko darbą Romos katalikų Mogiliavo arkivyskupijos konsistorijoje, Petrapilyje, ir ten išvyko su savo 7 vaikais. Mano močiutė, jos brolis ir seserys buvo auklėjami Petrapilyje, tačiau namie visi kalbėdavo tik lietuviškai, o vasaromis grįždavo į Lietuvą, į Moškėnuose buvusią šeimos sodybą, kur leisdavo vasaras su promočiute. Jie nesurusėjo, studijuodami Petrapilyje sėmėsi žinių, kurias vėliau galėtų panaudoti Tėvynėje.

Petrapilyje jie bendraudavo su lietuviais. Čia močiutė Elena ir susipažino su Jurgiu Jankausku, kilusiu iš Pumpėnų. Jis studijavo kulinariją ir buvo nepaprastai gabus. Būdamas vos aštuoniolikos dirbo Sankt Peterburg caro Nikolajaus II brolio virėjo padėjėju. 1905 m. į Paryžių siunčiamas rusų karo atašė pakvietė senelį važiuoti kartu su juo. Taip jaunavedžiai Elena ir Jurgis atsidūrė Paryžiuje. Ten gimė mano tetos Elena ir Birutė bei mano mama Angelė. 19-metė mano mama susituokė su jaunu panevėžiečiu Jonu Masiuliu. 1932 m., ilgai nesvarsčiusi, visa šeima paliko Paryžių ir grižo į Lietuvą. 1940 m. vėl reikėjo atsisveikinti su tėvyne. „Neilgam”, – pasakė tada tėvelis, ir šeima vėl atsirado Paryžiuje.
Senelis iš tėvo pusės, knygnešys ir knygininkas Juozas Masiulis 1905 m. Panevėžyje įkūrė pirmąjį lietuvišką knygyną. Jis niekada nebuvo emigravęs, o jo įkurtas knygynas yra ilgiausiai veikiantis knygynas Lietuvoje.

– Esate profesionali aktorė. Kas paskatino Jus susidomėti aktoryste?

– Turiu lakią vaizduotę. Mano pirmas teatras prasidėjo dar vaikystėje, kai, būdama 10 metukų, su savo vaikystės draugais „vaidindavau” gatvėse ir namų rūsiuose. Susigalvodavau visokiausių vaidmenų, nuotykių, veikėjų. Visi mano draugai turėdavo įdomius vaidmenis. Laiko ir vietos sąvoka neegzistuodavo. Buvau labai laiminga. Kai man sukako 13-a, brolis Petras mane nusivedė į tikrą spektaklį – „Karalių Lyrą”. ,,Dieve, – aš tada pagalvojau – teatras – va, ko man reikia. Noriu būti su jais.” Nuo to laiko mano noras būti aktore ar režisiere nepakito.

Kai man sukako 17-a, Močiutė parašė senam pažįstamam Juozui Miltiniui: „Karolina nori tapti aktore. Ką daryti?” Jis atsakė: „Tegul eina, kur aš eidavau, į Charles Dullin kursus.” Ir aš ten nuėjau. Ten dar sutikau žmonių, kurie prisiminė Miltinį. Net gavau pravardę – ,,Lietuva”… „Lipk ant scenos, Lietuva!”, – sakydavo man dėstytojai.

Mano aktorystė tęsėsi apie dešimt metų. Vaidinau įvairiuose teatruose, gastroliuodavome po užsienį, skaičiau poeziją. Po kiek laiko supratau, kad kaip profesionalė gyvenu labai vidutinišką gyvenimą. Norėjosi imtis ko nors naujo.

– Tada šalia aktorystės atsirado rašymas, dar vėliau – televizija?

– Rašymu žavėjausi nuo vaikystės. Jau nuo 8 metukų rašiau dienoraštį.

Televizija atsirado man pradėjus kurti monospektaklius. Kartą garsus prodiuseris pasikvietė mane peržiūrai. Aš drebėjau. Jis tą dieną turėjo išeiti anksčiau. Skubėdamas tarpduryje mestelėjo: „Pasakykite savo tekstą…” Mums bestovint tarpduryje, suvaidinau paruoštą etiudą. Išklausęs, tarsi juokaudamas jis tarė: „Rytoj 12 val. pradėsiu jus filmuoti kasdieninėje programoje.” Taip prasidėjo 7 metai televizijoje...

– Kaip Jūs pajutote, kad reikia kurti spektaklį apie disidentę Nijolę Sadūnaitę? Buvo tik 1986-ieji, ir apie Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje garsiai nebuvo kalbama. Apie Sadūnaitę Prancūzijoje taip pat niekas nežinojo. Ar nebijojote, kad prancūzas žiūrovas nesupras Jūsų kūrybos?

– 1986 metais mes, lietuviškai nekalbantis jaunimas, Paryžiuje vis tiek buvome Lietuvos atžalos, vešėjusios prancūziškuose vazonėliuose. Mumyse dažnai sukildavo pavasarinės lietuviškų genų audros. Kartą kunigas Petrošiaus man davė paskaityti knygą „Šypsena Gulage” (N. Sadūnaitės dienoraštis prancūzų kalba). Perskaičiusi supratau, kad, norint išreikšti savo solidarumą su Tėvyne, reikia pagal šį dienoraštį sukurti spektaklį. Tą suprato ir mano vaikystės draugas, skulptoriaus Antano Mončio sūnus Kristupas, taip pat aktorius. Nežinau, kokiu jausmu vienu metu pajutome, jog pats laikas kurti tokį spektaklį, o juk buvo tik Sąjūdžio priešaušris, Nijolė Sadūnaitė kėlė vėliavą prie Adomo Mickevičiaus paminklo...
Labai daug padėjo energingasis Pranas Gailius. Kita ugnis buvo Ugnė Karvelis. Ji suprato, kad pjesę būtina nufilmuoti, nes greit neliks jokių dokumentų apie „Lietuvos Tylos bažnyčią”, kaip sakydavo prancūzai. Spektaklis buvo nufilmuotas, jį vėliau parodė Lietuvos televizija.
Prancūzai suprato ir palaikė mūsų spektaklį. Vietose, kuriose vaidindavome, visada suruošdavome parodą apie Lietuvą. Ypač stengėmės atkreipti dėmesį į Helsinkio disidentus, Gulagų tremtis... Prancūzai visada jautriai reaguoja, kai kalbama apie žmogaus teises ir laisves.

– Dabar, kai daugelis išvažiuoja iš Lietuvos, Jūs su vyru Arūnu Paliuliu 1993 m. ryžotės grįžti ir apsigyventi Lietuvoje. Kas paskatino Jus tai padaryti?

– Jau sovietmečiu – Arūnas iš JAV, aš iš Prancūzijos – atvažiuodavome į Lietuvą. Susituokėme, nes abu esame įsimylėję Lietuvą, jaučiame ją širdimi. Sąjūdžio metais į Lietuvą atvykdavome vasarą, per Vėlines, per Velykas, o vieną gražią dieną savęs paklausėme: „O jeigu pasiliktume?” Apsisprendimo laikas sutapo su Arūno darbo sutarties pabaiga. O aš neatsigręždama palikau savo karjerą… Atsivėrė naujas mūsų gyvenimo puslapis.

– Ar nebuvo keista, kad Jūsų senelio knygynas net ir sovietiniais laikais išlaikė savo pavadinimą – visi panevėžiečiai jį vadino ne kaip kitaip, o – Masiulio knygynu. Kaip laikosi šis knygynas ir kiti Jūsų knygynai šiuo metu?

– Nekeista. Tai tik parodė, kokia stipri asmenybė buvo senelis. Net sovietmečiu panevėžiečiai kartodavo jo pavardę kaip šventą vardą. Tai reiškė, kad po lietuvių kalbos draudimo panaikinimo jo įkurtas knygynas tapo simboliška vieta, kultūros židiniu. Panevėžiečiai jautė, kad esant Masiulio knygynui nepranyks, išsilaikys mūsų istorija, nepaisant okupacijos, sugrįš laisvė. Žmonių tikėjimo dėka pastatas išliko. Čia kalbame apie aurą, apie nenusakomą fenomeną. Būti tuose namuose yra ypatingai gera, jauku, atrodo, kad kažkas tave čia globoja, tavęs laukia. Atvykę į Lietuvą iš viso įkūrėme 5 knygynus tokiu pavadinimu. Paskui išnuomavome pastatus knygynų tinklui „Alma Littera”. Sutartis artėja į pabaigą. Ateitis – puiki.

– Nors verslas klesti, atrandate laiko ir visuomeninei veiklai? Kokia tai veikla?

– Vertėjauju, tvarkau šeimos archyvą. Vien tik mano šeimos istorijos tvarkymas užsitęs iki gyvenimo pabaigos. Šiuo metu Jona Viga Čiplytė ruošia storą knygą apie mano dėdę, tetos Elenos vyrą Edvardą Turauską. Mes su pusbroliu Patrimpu Prapuoleniu padedame jai rinkti informaciją. Paveldėjome daugumą laiškų, didžiulį archyvą.
Norėčiau įamžinti ir savo senelį Jurgį Jankauską, kulinarą. Jis pats parašė knygą, Paryžiuje yra išlikę jo sukurti valgių receptai, perkelti iš lietuviškos virtuvės („Les artichaux a la lituanienne” ar „Le jambon d’ours”). Išliko pasakojimai apie jo tarnystę pas lordą Cholmondeley, karaliaus Jurgio VI bičiulį. Manau, lietuviams būtų labai įdomu paskaityti apie tas didžiules to meto puotas (1,200 žmonių!) – kaip jas organizuodavo, kur pirkdavo maisto produktus, kaip sugebėdavo patiekti ledus, nors tais laikais dar nebuvo šaldytuvų…

Esu ir Prancūzų-lietuvių asociacijos pirmininkė Vilniuje, tad reikia kas mėnesį pakviesti svečius, supažindinti lietuvius su prancūzų kultūra.

Ruošdamiesi Seimo rinkimams, Panevėžyje palaikėme Povilą Urbšį, Juozo Urbšio sūnėną. Jo dėka buvo sulaikytos Panevėžio gaujos, išaiškintos Panevėžio mero vagystės, taip pat atskleista daug nešvarumų ir korupcijos. Tai – drąsus žmogus. Žodžiu, yra ką veikti.

– Lietuvoje tarsi grįžote prie aktorystės – suvaidinote Igno Jonyno filme ,,Sekmadienis toks, koks yra”. Gal šis sugrįžimas paskatins vėl mėgautis kūrybos kančiomis?

– Filmavimasis man buvo savotiška dovana. To nedidelio vaidmens dėka aš – aktorė Karolina – liksiu lietuviško kino archyvuose ir to man užtenka. Turiu minčių – noriu kokiam režisieriui parodyti savo scenarijų, kurį parašiau pagal savo dėdės Kleofo Jurgelionio pasakojimą, išspausdintą Amerikoje, ir kurį Vilniaus bibliotekoje atrado mano giminaitis Juozas Kulakauskas.

Jau 3 metai dirbu su frankofonų trupe. Šiuo metu statome komediją „Kaimynai, arba lietuvis Paryžiuje”. Būtų gerai kitais metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė, išleisti Jozef Frank atsiminimus Prancūzijoje. Ieškome tų galimybių. Neilgai trukus viena Prancūzijos leidykla išleis kito autoriaus, šiuo metu Lietuvoje gyvenančio Gilles Dutertre, knygą „Prancūzai Lietuvoje”.

– Kas Jus džiugina ir kas liūdina šiandieninėje Lietuvoje?

– Mane džiugino šių metų Seimo rinkiminė kampanija. Lietuviai pradeda save suvokti kaip piliečiai, galintys ir turintys daryti įtaką politiniam gyvenimui, o ne vaikščiojantys kaip avinėliai nulenktomis galvomis. Žmonės pradeda streikuoti, organizuoti demonstracijas, jie pradeda reikalauti iš vyriausybės to, kas iki šiol buvo nuslėpta (pvz. Pociūno mirties aplinkybės). Yra labai drąsių žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvenimu, kovoja prieš korupciją. Tas mane džiugina. Jaučiu, kad kada nors apsivalysime nuo tų, kurie vogė bendrą turtą, kad lietuviai masiškai nebeemigruos, kad Lietuvoje bus gera, normalu gyventi.
Baigdama norėčiau nulenkti galvą ir padėkoti visiems emigravusiems lietuviams, visoms kartoms, kurios siunčia lėšų savo pasilikusioms Lietuvoje šeimoms, kurios aukoja ir paremia savuosius. Be jų, be tos nuolatinės meilės ir rūpesčio gyvenimas Lietuvoje būtų daug sunkesnis – valio jiems!

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums Jūsų darbuose ir sumanymuose.

Kalbino Laima Apanavičienė