Šių metų BALSSI studentai su dėstytojais (Uldis stovi viduryje, 
Daiva Litvinskaitė antra iš dešinės).

Latvis, išmokęs lietuviškai

Kaip sodininkai rudenį įvertina metų derlių, taip ir aš skubu pasidžiaugti šios vasaros darbais. Prieš keletą savaičių baigėsi Baltų studijų vasaros instituto (Baltic Studies Summer Institute arba BALSSI) rengiami intensyvūs lietuvių, latvių ir estų kalbų vasaros kursai, vykę University of California Los Angeles (UCLA). Kursai buvo dėstomi jau 15-ąjį kartą, ir džiugu, kad domėjimasis šiomis kalbomis neišnyko. Jau ne pirmus metus nuo pat BALSSI įsikūrimo lietuvių kalbą institute dėsto PLB Lituanistikos katedroje University of Illinois at Chicago studijuojantys magistrantai ir doktorantai.

Lietuvių kalbą BALSSI šiemet ryžosi studijuoti du studentai – abu lingvistai, stiprių motyvų vedami, todėl, šmaikščiai tariant, darbas ėjo kaip iš pypkės. Po dviejų intensyvaus darbo mėnesių vienas iš studentų, Uldis Balodis, latvių kilmės amerikietis doktorantas, parašė straipsnį apie savo patirtį mokantis šios kalbos. Rašė lietuviškai, savarankiškai, stengdamasis panaudoti naujai įgytas žinias. Labai nedaug pakeistas – ištaisytos vos kelios gramatinės klaidos – Uldžio straipsnis pateikiamas skaitytojo dėmesiui.

PLB Lituanistikos katedros UIC doktorantė, 
BALSSI lietuvių kalbos dėstytoja
Daiva Litvinskaitė

Mano vardas Uldis ir aš esu latvis. Aš užaugau Fenikse, Arizonoje, toli nuo Latvijos. Mano seneliai, tėvas ir įtėvis buvo karo bėgliai, kurie vėliau gyveno Švedijoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Mano mama, taip pat kaip aš, užaugo ne Latvijoje, bet jos pirma kalba, taip pat kaip mano, buvo latvių. Aš užaugau namuose, kur visi kalbėjo latviškai ir iki penkių metų amžiaus, kada pradėjau mokyklą ir išmokau anglų kalbą, kalbėjau tik latviškai. Bet trumpai po mokyklos pradžios pirmąkart pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Šią vasarą dar kartą mokiausi lietuviškai intensyviuose kursuose Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA). Šiame rašinyje norėjau jums truputį papasakoti apie savo kelią atgal prie lietuvių kalbos ir ką reiškia latviškai kalbančiam asmeniui mokytis lietuvių kalbos.

Apie lietuvių kalbą jau žinojau nuo vaikystės dienų. Fenikse kiekvienais metais dideliame banke, miesto centre, būdavo tarptautinės Kalėdos, kur kviesdavo atstovus iš visų vietinių etninių draugijų. Kviesdavo taip pat lietuvius, latvius ir estus, kuriuos paprastai grupuodavo kartu. Kiekviena tauta turėdavo išpuošti Kalėdinę eglutę. Atsimenu, kaip lietuvių ir latvių eglutės žaisliukai atrodė labai panašiai – geometrinės formos iš šiaudų ir siūlų. Arizonos latvių ir lietuvių draugijas jungė dar ir tai, kad viena moteris latvių draugijoje buvo ištekėjusi už vyro iš lietuvių draugijos. Per tarptautines Kalėdas ji vaikščiodavo tarp latvių ir lietuvių grupių kalbėdama abejomis kalbomis. Dar atsimenu, kokios panašios šios kalbos buvo.

Mano giminė turi artimus ryšius su kalbomis. Mano prosenelis buvo dramaturgas, mano mama – buvusi baltų kalbų filologė ir žurnalistė. Kada mano senelė bėgo iš Latvijos karo metu, vienintelę knygą, kurią ji pasiėmė su savimi iš Latvijos, buvo jos lotynų kalbos vadovėlis. Ji dar eiliavo latviškai ir man vaikystėje siųsdavo latvių dainas savo laiškuose. Todėl galbūt nėra keista, kad kuomet man buvo septyneri metai, aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Paėmiau savo mamos lietuvių kalbos vadovėlius ir išmokau sau keletą frazių. Dar jas atsimenu – „Mano tėvas yra mokytojas, mano brolis yra didelis, mano sesuo yra studentė.” Kažin kur yra garso įrašai, kuriuose įkalbėjau šias frazes, kai tąkart mokiausi lietuviškai.

Kai buvau mažas, man buvo įdomu įvairiausi dalykai, ir tuokart neišmokau kalbėti lietuviškai. Praėjo metų ir kada pradėjau savo universiteto studijas 1996 metais, greitai pasirinkau lingvistiką, kaip pagrindinį savo studijų objektą. Ieškojau kitų latvių, bet mano universiteto mieste, Tusonoje, Arizonoje, tokių neradau. Bet man pasisekė, nes mane rado viena vietinė lietuvė, kuri manė, kad mano vardas yra lietuviškas. Man neteko tuomet išmokti lietuvių kalbos, bet linksmai praleidau daug savaitgalių su savo lietuvių draugais valgant lietuvių duoną ir dėvint ,,Grateful Dead” 1992 metų Lietuvos olimpiados krepšinio komandos marškinėlius.

Visada puoselėjau viltį sugrįžti prie lietuvių kalbos ir rimtai ją pasimokyti. Prieš keletą metų pradėjau savo daktaro laipsnio studijas lingvistikoje ir pasirinkau Baltiją kaip savo studijų objektą. Aš studijuoju Kalifornijos universitete Santa Barbaroje (UCSB) ir šią vasarą buvo laimingas sutapimas, kad aš turėjau galimybę aštuonias savaites intensyviai mokytis lietuvių kalbos. Kursas baigėsi prieš keletą dienų ir patirtis buvo nuostabi. Su savo mokytojos Daivos Litvinskaitės pagalba išsipildė mano vaikystės svajonė rimtai pastudijuoti lietuvių kalbą. Žinoma, kad dar laisvai nekalbu, bet dabar skaitydamas lietuviškus straipsnius ir rytais klausydamas Lietuvos radijo ar televizijos laidų savo iPod’e, džiaugiuosi, kad dabar galiu tiek daug suprasti.

Žinoma, galbūt jums įdomu mano, kaip kalbos studento ir kaip latvių kalbos mokovo, įspūdžiai apie lietuvių kalbą. Kaip jau jūs tikrai žinote, mūsų kalbos yra labai panašios, bet ne tiek panašios, kad galėtume suprasti vienas kitą kalbėdami savomis kalbomis. Tačiau kada pradėjau mokytis lietuviškai, greitai pastebėjau visus didelius panašumus tarp abiejų kalbų. Yra panašių žodžių, pvz.: lietuviškai ,,saulė, vėjas, virtuvė”, latviškai yra ,,saule, vējš, virtuve”. Žinoma, reikia būti atidžiam, nes yra taip pat daug žodžių, kurie atrodo panašūs, bet reiškia ne tą patį. Didžiausias skirtumas yra žodžių kirtis. Latvių kalboje kirtis yra kitoks negu estų ir suomių kalbose – beveik visada žodžio pirmame skiemenyje. Lietuvių kalboje žodžių kirtis yra labai sudėtingas. Nesu dar šios kirčio sistemos visiškai įsisavinęs, bet manau, kad pradedu ją išmokti. Gramatiką mokausi galvodamas apie schemas ir daiktavardžių linksniavimo lenteles, bet žodžių kirtį išmokstu paprastai besiklausydamas, kaip žmonės kalba lietuviškai. Man patinka, kaip skamba keletas žodžių grupių, pavyzdžiui, bevardės giminės būdvardžiai su kirčiu antrame skiemenyje – ‘skanu, brangu, saldu.’ Tai galbūt nėra labai svarbu, bet mokantis kalbas tai yra įdomi patirtis. Studentas mokosi naujus žodžius ir sieja kiekvieną žodžio reikšmę su nauju garsų junginiu. Bet kadangi kalbos studentas dar laisvai nekalba nauja kalba, jam ji yra taip pat dar garsų virtinė be reikšmės. Todėl dabar dar galiu džiaugtis kiekvienu nauju žodžiu, kurį suprantu, bet taip pat galiu džiaugtis, jeigu man patinka naujas žodis tik dėl jo garso.

Koks bus mano kitas žingsnis? Dar nežinau. Stengsiuosi palaikyti savo naujas lietuvių kalbos žinias. Planuoju klausytis Lietuvos televizijos ir radijo, bandysiu skaityti lietuvių knygas. Bet vis tiek, nesvarbu, kas bus, džiaugiuosi galimybe susipažinti su vienintele kalba pasaulyje, kuri yra artima giminaitė mano kalbai.