Filmas apie Lietuvą, kurį amerikiečiai sukūrė amerikiečiams

Dalia Cidzikaitė

Vieną popietę į redakciją paskambino tėvas David O’Rourke ir energingu balsu pranešė, jog jis ir jo kolega tėvas Kenneth Gumbert pabaigė filmuoti filmą ,,Red Terror on the Amber Coast”. O štai prieš keletą savaičių mus pasiekė dar viena džiugi žinia – amerikiečių sukurtas valandos trukmės filmas apie Lietuvą ir jos 50 metų okupaciją pradėjo lankytis lietuviškuose telkiniuose JAV. Apie nueitą ir dar laukiamą filmo kelionę pas žiūrovus kalbėjome su tėvu O’Rourke.

Neplanuotas apsilankymas KGB rūmuose

Rašytojas, dominikonų ordino narys tėvas O’Rourke prisimena, jog dirbti su medžiaga, kuri vėliau tapo filmu ,,Red Terror on the Amber Coast”, jis pradėjo 2002 m. Nors iš tiesų istorija siekia 1999 metus, kai jis pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Tos viešnagės metu jis apsigyveno Dominikonų vienuolyne, įsikūrusiame Lukiškių aikštėje, tiesiai priešais senąją KGB būstinę. Visai neplanuotai vieną ankstyvą rytą tėvas O’Rourke ėjo pro tą pastatą ir paklibinęs duris pamatė, jog jos neuždarytos. ,,Tuo metu naujai pasamdyti darbuotojai katalogavo partizanų nuotraukas, kurias paliko KGB. Pamatęs tas nuotraukas, nusprendžiau sukurti nuotraukų esė, todėl pasiprašiau leidimo peržiūrėti minėtas nuotraukas. Jį gavau”, – apie savo ilgos kelionės pradžią filmo link pasakojo dominikonas.

Sumanymo ėmėsi kino teatre nebuvęs 20 metų

Tuo metu vienas jo draugas, taip pat dominikonas, Kenneth Gumbert dirbo ties dokumentiniu filmu apie sovietines represijas, taikytas Čekoslovakijos bažnyčiai po 1948-ųjų komunistų pučo. Kai tėvas O’Rourke papasakojo jam apie savo sumanymą sukurti fotoesė, tėvas Gumbert pasiūlė vietoj to sukurti dokumentinį filmą. Būsimo filmo kūrėjas sutiko, nors, kaip jis pats juokavo, daugiau nei 20 metų nebuvo buvęs kino teatre ir net neturėjo filmų grotuvo. Tad filmo kūrimas jam buvo visiškai nauja patirtis.

Išmoko klausyti ne burna, bet ausimis

Pradėjus įgyvendinti sumanymą, pirmasis iššūkis ir pamoka tėvui O’Rourke, anot jo paties, buvo išmokti, kaip užsičiaupti, ir išmokti stebėti, klausyti. ,,Prisiminiau savo mamos patarimą: ,David, tu klausai savo burna’, tad šįkart buvau jau pakankamai gudrus ir žinojau, jog reikia klausyti ne burna, bet ausimis.”

Kitas iššūkis buvo surasti ne tik tų įvykių liudininkus, bet ir prikalbinti juos pasidalinti savo skaudžia patirtimi ir net leistis būti filmuojamiems. Tėvas O’Rourke suprato, jog dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių, kai lietuviams beveik 50 metų vadovavo rusai komunistai ir jiems talkinę lietuviai, lietuviai skirtingai nuo amerikiečių mažiausiai norėjo, kad kažkas atvyktų iš California valstijos ir imtų jiems vadovauti.

Padėjo visai nepažįstami žmonės

,,Būdamas rašytojas supratau, kaip yra svarbu kantriai ir atkakliai dirbti, norint surasti žmones Vilniuje, kurie būtų galėję man padėti sužinoti daugiau”. Filmo kūrėjams daug padėjo draugai iš Berkeley ir Amerikos lietuviai. Tėvas O’Rourke sakė, jog kai kurių jų niekada net nebuvo sutikęs, bet jie vis tiek davė pavardes žmonių, su kuriais jis galėtų susisiekti Lietuvoje. Tą patį darė ir žmonės, kuriuos sutiko Vilniuje. Jis ypač vertina dviejų žmonių, padėjusių surengti pokalbius, ieškoti archyvinės filmuotos medžiagos bei nuotraukų, pagalbą. Tai Darius Žygelis, dirbantis KGB muziejuje, ir Jūratė Terleckaitė, tuo metu, kai buvo renkama medžiaga, dirbusi Lietuvos Respublikos prezidentūroje.

Tad po kurio laiko filmo kūrėjai turėjo visą šūsnį paprastų ir elektroninių laiškų, kuriuos parašė valdžios pareigūnams ir paprastiems žmonėms, mėginant surasti siūlo galą, kuris nuvestų pas žmones, galėjusius padėti renkant medžiagą ir filmuojant.

Sužinojo, ką reiškė ,,deportacija”, „gulagas”, „rezistencija”…

Ir ta pagalba atėjo, ir daug jos. ,,Iš tiesų praleidau apie trejus metus, nuo 2002 iki 2005–ųjų, bandydamas sužinoti, ką reiškė gyventi Stalino ir jo pasekėjų laikais, sužinoti daugiau apie KGB ir apie tai, kaip jie naudojo terorą, bandydami kontroliuoti žmones, ir ką tokie žodžiai kaip ‘kolektyvizacija’, ‘deportacija’, ‘gulagas’ ir ‘rezistencija’ iš tiesų reiškė tikrų žmonių gyvenimuose”, – savo patirtimi, įgyta kuriant filmą, dalijosi tėvas O’Rourke.

,,Labai domiuosi istorija, – sakė dominikonas, – todėl istorijos mokymasis, gilinimasis į ją buvo labai įdomus, nors ir sunkus darbas.” O’Rourke teigimu, tas kasimasis į Lietuvos okupacijos ir rezistencijos istoriją parodė jam vieną po kito žmogiškosios stiprybės, drąsos, nepalūžimo ir ištvermės pjūvį.

Nežinojo, kaip Sovietų Sąjunga veikė

Tiesa, istorija, kurią jis ir tėvas Gumbert buvo sumanę nufilmuoti, gerokai skiriasi nuo galutinio varianto. Tėvas O’Rourke sakė, jog nuo pat istorijos pradžios 2003 m. iki jos užbaigimo, jų pasakojama istorija keitėsi, nes filmuojamą temą jis pažindavo vis geriau ir geriau. ,,Kaip ir daugelis amerikiečių, nesupratome, kaip Sovietų Sąjunga veikė. Pavyzdžiui, niekada nežinojau, kokio dydžio teroras – nuogas teroras, valstybės užsakytas ir finansuojamas, kurio šaknų galima ieškoti dar Lenino laikais – tai buvo ir veikė kaip vienas pagrindinių sovietinės valdžios ramsčių”, – sakė O’Rourke. Nors filmas pasakoja istoriją apie vieną mažą šalį, jis yra langas į tikrovę, koks gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo apskritai.

Moterų patirtis – konkreti ir žemiška

Pirmiausia kūrėjams rūpėjo partizaninio pasipriešinimo sovietams istorija. Bet, pamatę filmą „Karas po karo”, jie suvokė, jog toks filmas jau sukurtas, tad nėra reikalo tai daryti dar kartą. Iš kitos pusės, tuomet jau ir jų dėmesys buvo nukreiptas į visai kitus dalykus. ,,Mes norėjome papasakoti apie žmones, kurie išgyveno per tokią istoriją, – pasakojo tėvas O’Rourke, – ir parodyti, kaip tai jiems pavyko padaryti.”

Ir tada, pasak jo, pradėjus filmuoti, įvyko paskutinis, bet svarbiausias pasikeitimas. Jie nepasakoja jokio pasakojimo, jie tapo tais, per kuriuos kalbinti žmonės pasakojo savo istorijas. Mano pašnekovas džiaugėsi, kad pusė jų kalbintų žmonių yra moterys, mat, vieno iš filmo autorių įsitikinimu, jų gyvenimo sovietiniais laikais patirtis yra tokia konkreti ir žemiška.

Filmas skiriamas amerikiečiams

Pasak filmo autoriaus, tai, ką jie nori filmu pasakyti, yra tik dalis istorijos. Kita dalis yra tai, kam tu nori tą istoriją papasakoti. Jau bekuriant filmą jiems tapo aišku, jog šis filmas – tai amerikiečių filmas amerikiečiams apie Lietuvą. Dėl tos priežasties tėvas O’Rourke ir tėvas Gumbert galų gale pasirinko patyrusį amerikietį kompozitorių, kuriantį muziką filmams, parašyti muzikinį takelį ir jų filmui.

Filmas kurtas turint omenyje visuomeninę televiziją ir filmo kūrėjai daro viską, kad filmas patektų į visuomeninius TV kanalus. ,,Tai, – sakė vienas iš filmo autorių, – nėra lengva ir jiems reikalinga pagalba tai įgyvendinti.”

Nufilmavę gana šiurkščias, dar „nepadailintas” scenas, parodė jas kelioms žiūrovų auditorijoms, pradedant Providence Film Festival praėjusią vasarą. Filmą žiūrėję žmonės negailėjo patarimų kino kūrėjams, pasidalijo savo mintimis, pavyzdžiui, pasiūlė panaudoti daugiau žemėlapių, surasti daugiau archyvinės filmuotos medžiagos apie sovietinį gyvenimą, ką jie vėliau ir padarė.

Filmas suteikė pergalės jausmą

,,Esame labai patenkinti filmu ir net didžiuojamės juo. Tikime, jog papasakojome istoriją taip, kaip mums geriausiai išėjo ir kaip galėjome”, – sakė tėvas O’Rourke. Tai jam ir tėvui Gumbert suteikia pergalės jausmą. ,,Man asmeniškai tai buvo didelis nuotykis, – tvirtino dominikonas. – Galvoju, kad esu laimingas, jog buvau vienas iš tų išrinktųjų, galėjusių papasakoti šią istoriją.”
,,Red Terror on the Amber Coast” (Soviet Occupation–Lithuanian Resistance 1939-1993). Dokumentinis filmas. Autoriai: Ken Gumbert and David O’Rourke, 2008, DVD, 60:00 min. Daugiau informacijos rasite internete adresu: www.domediaproductions.org