Petras Petrutis ir Žydronė Kolevinskienė kalbasi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Čikagoje.  Skirmantės Miglinienės nuotr.

Lietuvos mokslininkui išeivijos kultūrinis palikimas vis dar yra labai svarbus

Neseniai Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTCS) stažavosi literatūlogė Žydronė Kolevinskienė. Vieną dieną radome laiko pasikalbėti.

– Jūs darbuojatės Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU). Mums Vilniaus pedagoginis universitetas nebe naujiena. Anksčiau LTCS stažavosi Jonas Dautaras ir Juozas Skirius. Beje, mūsų bendradarbės Skirmantė Miglinienė ir Kristina Lapienytė-Ba­reikienė šio universiteto absolventės, o man pačiam teko mokytis Pedagoginio instituto (Klai­pėdoje) pavyzdinėje mokykloje. Taigi, galima sakyti, jog esame savotiškai savi, ar ne?

– Taip, iš tiesų esame savi. Man buvo labai džiugu Lituanistikos tyrimo ir studijų centre atrasti tiek artimų žmonių. Be to, ir Jūsų profesorius Jonas Račkauskas glaudžiai susijęs su Vilniaus pedagoginiu universitetu – yra universiteto garbės daktaras. Taigi dar savesni tarp savų...

­– Jūsų atvykimo į Čikagą pagrindinis tikslas ­– surinkti reikiamą medžiagą ir parašyti kny­gą apie JAV gyvenančias lietuvių moteris rašytojas, tiesa?

– Taip, tiesa, toks yra mano viešnagės Čikagoje tikslas ir uždavinys. Domėdamasi išeivijos literatūriniu gyvenimu, didžiausią dėmesį savo tyrinėjimuose skiriu kūrėjoms mote­rims – tiek prozininkėms, tiek poetėms. Jų kūrybos aptarimui, gyvenimų ir tekstų paralelėms ir bus skirta mano būsima monografija. Tik neklauskit knygos pavadinimo, nes jo iš tiesų dar nė nežinau...

– Manyčiau, jog domitės ne tik dar gyvenančiomis, bet ir amžinybėn išėjusiomis rašytojomis?

– Mano domėjimasis, greičiau, ir prasidėjo nuo pastarųjų. Stimulas tam buvo, manyčiau, pakankamai svarus: 1996-ųjų metų vasarą Vilniaus pedagoginio universiteto Litua­nistikos fakultetą, kuriame aš ir dirbu, pasiekė rašytojos Nelės Mazalaitės (1907–1993) asmeninis archyvas (laiškai, rankraščiai, mašinraščiai, užrašų knygelės). Šį prozininkės palikimą VPU profesoriui Albertui Za­latoriui, asmeniškai pažinojusiam N. Mazalaitę, iš Brooklyn persiuntė Salo­mėja Narkeliūnaitė. Vėliau šį archyvą globojo kita mūsų fakulteto profesorė – Aldona Vaitiekūnienė. O nuo 1999 metų, nuo mano doktorantūros stu­dijų pradžios, N. Mazalaitės fondą „priglobiau” aš. Ir mano disertacija buvo skirta šios rašytojos kūrybai ap­tarti – „Nelės Mazalaitės pasakojimo ypatumai”. Skaitant, tyrinėjant epistoliarinį palikimą, užsimezgė mano pažintis ir su daugeliu kitų N. Maza­laitės kartos literatūros ir kultūros žmonių. Taip aš sau „atradau” Kot­yną Grigaitytę, Gražiną Tulauskaitę-Babrauskienę, Petronėlę Orintaitę, Karolę Pažėraitę ir kt.

– Beje, ar Jums rūpi visos išeivijos rašytojos, ar tik pačios žy­miausios?

– Be abejonės, man asmeniškai rūpi visos išeivijoje rašančios, kuriančios moterys. Tačiau monografija – ne enciklopedija: praktiškai nėra galimybių aptarti visų rašytojų. Todėl nori nenori tenka daryti atranką. Negalėčiau taip drąsiai teigti, kad man rūpi tik pačios žymiausios, nes, žinote, tas žymumas, žinomumas kartais gali būti labai sąlygiškas. Pagrindinis atrankos kriterijus greičiau buvo kitas, susijęs su identiteto, savosios tapatybės suvokimo problema. Skaitydama išeivijos moterų grožinę kūrybą, jų laiškus, pirmiausia ieškau to išreikšto (ar neišreikšto, tada klausiu – kodėl?) ,,aš” – ,,aš moteris, aš lietuvė, aš kūrėja”. Šalia to gali būti ir daugybė kitų saviraiškos formų, pavyzdžiui, aš-dukra, aš-motina, aš-sesuo, aš-žmona ir t. t. Tai štai man labiausiai ir rūpi pažvelgti, kaip tos pačios įvairiausios saviidentifikacijos formos sąveikauja, kokias prasmes jos atveria skirtingų žanrų tekstuose (pvz., grožinėje kūryboje, laiškuose ir pan.). Todėl, be jau anksčiau minėtų autorių, mano dėmesį yra pritraukusi Alės Rūtos, Birutės Pūkelevičiūtės, Eglės Juodvalkės, Julijos Švabaitės-Gylienės proza, Vitalijos Bogutaitės poezijos knygelės. Paminėčiau ir Marijos Kuhlmanienės knygą ,,Įsibrovėlė”, Nijolės Jankutės ,,Saulėgrąžų tvaną”, Stasės Vanagaitės-Petersonienės „Trijų vaizdelių pynę” ,,Nulaužta šaka”, Rūtos Klevos-Vidžiūnienės novelių knygą ,,Vieno vakaro me­lancholija”.

– Lietuvių išeivijoje, ypatingai Šiaurės Amerikoje, yra rašytojų (vyrų ir moterų), rašančių anglų kalba. Man regis, kad tokių, angliškai rašančiųjų, yra keliolika. Kažin, ar nereikėtų susidomėti ir tokiais rašytojais, ar bent užsiminti Jūsų ruošiamoje knygoje?

– Visiškai pritariu šiai Jūsų minčiai. Tačiau yra viena problema – mes Lietuvoje galbūt per mažai žinome apie čia kuriamą jaunųjų literatūrą anglų kalba. Žinome, kad ji turėtų būti, ir yra, dar vieną kitą pavardę galime įvardyti – bet tai ir viskas. Čia, galbūt, ir pati išeivija galėtų daugiau rūpintis, kad tų angliškai rašančiųjų kūryba pasiektų Lietuvą. Aš atkreipiau dėmesį į vienos iš jų – į Irenos Mačiulytės-Guilford – knygas (pvz., ,,Prisilietimas” jau yra išverstas ir į lietuvių kalbą), kurias Lietuvoje gauti yra tikrai nelengva. Jau būdama čia, svečiuodamasi Lituanistikos katedroje University of Illinois at Chicago suradau dar kitą vardą – Silvia Foti ir jos knygą ,,Skullduggery”.

– Sakykite, ar Jums pavyko LTSC archyve surasti pakankamai reikiamos medžiagos Jūsų ruošiamai knygai?

– Iš tiesų esu labai dėkinga archyvo žmonėms, ypač direktorei Skirmantei Miglinienei, be kurių pagalbos būčiau sunkiai išsivertusi. Jūsų archyve sukaupti didžiuliai turtai. Me­džiagos radau, įdomios, naudingos ir intriguojančios. Dabar svarbiausiu uždaviniu lieka – tos surinktos archyvinės medžiagos apdorojimas, susisteminimas.

– Kas bus Jūsų knygos leidėjas ir kada galima tikėtis knygos pasirodymo?

– Iš tiesų dar negalėčiau nieko konkretaus dėl leidybos pasakyti. Akys, aišku, krypsta į gimtojo universiteto leidyklą. Tokio pobūdžio knygas leidžia ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla. Manau, kad knyga galėtų pasirodyti po poros metų. Kol kas vyksta kaupiamieji darbai.

– Man atrodo, kad pastaruoju metu Lietuvoje padidėjo dėmesys išeivijoje gyvenantiems rašytojams ir apskritai Lietuvos išeiviams. Ar aš teisingai galvoju?

– Manyčiau, kad domėjimosi išeivija „viršūnė” buvo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pastaruoju metu dėmesys išeivijos kūrėjams mažėja, slopsta. Galbūt taip yra dėl to, kad beveik visas išeivijos kūrybinis palikimas jau sugrįžo į Lietuvą. Šiandieninis skaitytojas nesunkiai suras visų, anuomet draustų rašytojų kūrinius, jų analizes. Tačiau mokslininkui išeivijos kultūrinis palikimas, literatūrinė raida vis dar yra labai svarbi. Šis kontekstas yra būtinas ne tik nagrinėjant vieno ar kito rašytojo kūrybą, bet ir bandant suprasti daugelio šiandienos literatūros reiškinių ištakas. Be to, dažnu atveju tiesiog jauti pareigą kalbėti, rašyti, daryti tai, ko be tavęs galbūt niekas ir nepadarys. Galbūt dėl šios priežasties šiandien Lietuvoje daugelis literatūrologų skaitytojams sugrąžina, iš užmaršties prikelia išeivijos rašytojus, kritikus, redaktorius, leidėjus ir šiaip menui svarbius žmones (Laimutės Tidikytės knyga apie Juliaus Kaupo gyvenimą ir kūrybą, Dalios Kuizinienės tyrinėjimai apie literatūrinį gyvenimą stovyklų laikotarpiu, Indrės Žekevičiūtės-Žakevičienės monografija apie Vladą Šlaitą ir kt.).

– Ačiū už pasikalbėjimą. Linkime sėkmingai užbaigti knygą. Geros Jums kelionės į Lietuvą ir iki malonaus pasimatymo.

Kalbino Petras Petrutis