Kai ramybės neduoda mirusieji
ZENONAS V. REKAŠIUS
Būčiau linkęs pritarti gerb. Algimanto S. Gečio komentarui,
išspausdintam šių metų spalio mėn. 3 dienos
,,Drauge”, kuriame jis siūlo pagalvoti apie Liustracijos
komisijos veiklos baigtį. Iš tikrųjų, praėjus beveik 20čiai metų
nuo nepriklausomybės atgavimo, tolimesnės jos nepriklausomybės
priešų, kolaborantų ar kitokių politinių nusikaltėlių
paieškos pradeda kelti rimtų teisinių ir moralinių abejonių. Tuo
labiau, kad masinis teroras prieš Lietuvos gyventojus
praktiškai pasibaigė su Stalino mirtimi, taigi, daugiau kaip
prieš 50 metų, liko tik žiauri politinė priespauda. Pagaliau
liustracija ir nesiekia nubausti nusikaltėlių; jos tikslas –
suregistruoti buvusius KGB ir jai giminingų struktūrų bendradarbius ir
tokiu būdu apsaugoti Lietuvą nuo jų galimos priešvalstybinės
veiklos.
Būčiau linkęs pritarti ir išvadai, kad gerb. Juozo Kojelio
šeimos giminaitis, solistas Vincas Kuprys nepriklausomos
Lietuvos teisme atsidūrė ne todėl, kad bendradarbiavo su KGB, o kad
grįžęs iš kelionės į JAV nesiryžo atsisakyti atsakinėti į KGB
tardytojų klausimus. Žinoma, atsisakydamas kalbėti su KGB tardytojais,
Kuprys būtų pasielgęs didvyriškai, bet ar mes norime tokios
valstybės, kuri žmones tampo po teismus vien todėl, kad jie nesiryžo
būti didvyriais?!
Pavyzdžių, rodančių, kad liustracija nuo kolaborantų atsigręžia
prieš sovietinio režimo aukas, galima rasti ir daugiau.
Pateiksiu vieną pavyzdį iš savo paties santarietiškos
patirties. Kadaise svarstėme klausimą, ką pasikviesti iš
Lietuvos į SantarosŠviesos suvažiavimą, kad būtų rimtas
istorikas, nekomunistas, kad nepadarytų mums gėdos ir kad parodytų
Lietuvos visuomenei, jog mes kapsukinės rašliavos nelaikome
rimta istorija. Apsistojome ties Vytauto Merkio, Istorijos institute
dirbančio vyr. mokslinio bendradarbio pavarde. Tačiau atsakymas
iš „Tėviškės” draugijos buvo neigiamas.
Merkys negali atvykti dėl ligos. Pamanėme, jog tai – politinė
„liga”, todėl nusprendėme neleisti
„Tėviškei” diktuoti mūsų programos. Kitam
suvažiavimui vėl kviečiame Merkį, o jei jis negalės dalyvauti, tai
apsieisime be svečio iš Lietuvos. Labai nusiminė
„Tėviškė” dėl tokio mūsų užsispyrimo, bet jau kitą
dieną skambutis su gera žinia: Merkys gali atvykti. Tačiau iš
suvažiavimo grįžusį Merkį į tardymo kambarį ,,Neringos”
viešbutyje, Vilniuje, išsikvietė KGB ir liepė
aprašyti, ką JAV veikė, su kuo kalbėjo ir t.t. O kapsukinio
braižo Istorijos instituto vadovybė atleido V. Merkį iš
Instituto, negalėdama pakęsti akibrokšto, kad jis, o ne ji
susilaukė išeivių (nors ir „buržuazinių
nacionalistų”) organizacijos dėmesio.
Dėl ideologinių priežasčių darbą praradusio V. Merkio laukė bausmė už
veltėdžiavimą arba koks nors, tarkim, akmenskaldžio darbas. Jo gelbėti
ėmėsi tuometinis Mokslų akademijos viceprezidentas ir Ekonomikos
instituto direktorius Eduardas Vilkas, įsteigęs Ekonomikos institute
Lietuvos ekonomikos skyrių ir jo moksliniu bendradarbiu pasamdęs V.
Merkį. Apie tai man dar sovietmečiu pasakojo ir E. Vilkas, ir pats V.
Merkys. Vėliau, prasidėjus atgimimui, bet dar tebesant sovietinei
valdžiai, kai kompartija ėmė prarasti valdžios monopolį, Istorijos
instituto direktoriumi istorikai išsirinko V. Merkį. Tai buvo ir
pirmas nekomunistas, išrinktas Instituto direktoriumi.
2006 metais Vilniuje sužinojau, kad mano bičiulis V. Merkys kviečiamas
į Liustacijos komisiją aiškintis dėl bendradarbiavimo su KGB dėl
jo kelionės į SantarosŠviesos suvažiavimą. Kreipiausi į gerb. D.
Kuodytę ir žodžiu bei raštu išdėsčiau V. Merkio kvietimo
į suvažiavimą aplinkybes. Nurodžiau, kad V. Merkys į JAV vyko mūsų
šeimos kvietimu ir kad Vilniuje yra išlikusi mano KGB
byla, su kuria esu susipažinęs ir kurioje nėra nieko, dėl ko būtų
galima Merkiui priekaištauti. Kiek žinau, tuo Liustracijos
komisija ir pasitenkino. Tačiau pats faktas, kad žinomas istorikas,
patriotas, daukantininkas, profesorius, išugdęs visą būrį žinomų
istorikų, atsiduria Liustracijos komisijos dėmesyje, rodo, jog kažkas
negerai su ta liustracija. Liustracija, kuri turėtų saugoti Lietuvą nuo
jos priešų, atsigręžia prieš tuos, kurie patys yra
sovietmečiu nuo valdžios vienaip ar kitaip nukentėję. Todėl aš
visiškai pritarčiau A. Gečio logiškai išvadai, kad
reikia pagalvoti apie Liustracijos komisijos veiklos baigtį, jeigu jis
savo komentarą būtų baigęs klausimu, kas kaltas dėl susidariusios
padėties, ką daryti, kaip iš jos išeiti?
J. Kojelis dėl V. Kuprio patirtų liustracinių bėdų (nors ir be jokių
įrodinėjimų, vien todėl, kad jam taip atrodo) kaltino buvusios
Liustracijos komisijos pirmininkės D. Kuodytės draugystę su velioniu
Liūtu Mockūnu. O A. Gečys dar paaiškina, kad santarietis
Mockūnas sunkiai pažeidė solistą V. Kuprį, norėdamas pakenkti jo
giminaičiui J. Kojeliui. Bet Kojelis nėra Kuprio giminaitis. Kuprio
giminaitis – santarietis Vincas Trumpa. O kad šie du geri
mano draugai būtų galėję vienas kitam kenkti, nepatikėčiau net ir ant
laužo kraunamas. Čia jau nesveikos vaizduotės kūryba. Tuo labiau, kad
su mirusiais kultūringoje visuomenėje taip nesielgiama.
Negaliu pritarti ir A. Gečio komentare išsakytai nuomonei, kad
dėl solisto V. Kuprio liustracinių bėdų kalta buvusi komsijos
pirmininkė D. Kuodytė. Komisijos sprendimai priimami balsų dauguma.
Todėl dėl Sibiro tremtiniui V. Kupriui nepalankaus sprendimo kalta
netgi ne Liustracijos komisija, o ydingas Liustracijos įstatymas,
nenubrėžiantis aiškios ribos, skiriančios tardymą nuo
bendradarbiavimo.
Norėčiau dar pritarti J. Kojelio pastabai, kad negalima aklai
pasitikėti visais KGB „dokumentais” ir pateikti KGB
klastočių pavyzdžių iš savo patirties. Deja, mano komentaras
darosi per ilgas. Todėl laikas baigti. Ir baigti norisi kompromisu. Su
jau minėtomis išlygomis vis tik norėčiau pritarti esminei Gečio
komentaro daliai – siūlymui pagalvoti apie Liustracijos komisijos
baigtį.
Citata:
Pats faktas, kad žinomas istorikas, patriotas, daukantininkas,
profesorius, išugdęs visą būrį žinomų istorikų, atsiduria
Liustracijos komisijos dėmesyje, rodo, jog kažkas negerai su ta
liustracija. Liustracija, kuri turėtų saugoti Lietuvą nuo jos
priešų, atsigręžia prieš tuos, kurie patys yra
sovietmečiu nuo valdžios vienaip ar kitaip nukentėję.