Kai ramybės neduoda mirusieji

ZENONAS V. REKAŠIUS

Būčiau linkęs pritarti gerb. Algimanto S. Gečio komentarui, išspausdintam šių metų spalio mėn. 3 dienos ,,Drauge”, kuriame jis siūlo pagalvoti apie Liustracijos komisijos veiklos baigtį. Iš tikrųjų, praėjus beveik 20čiai metų nuo nepriklausomybės atgavimo, tolimesnės jos nepriklausomybės priešų, kolaborantų ar kitokių politinių nusikaltėlių paieškos pradeda kelti rimtų teisinių ir moralinių abejonių. Tuo labiau, kad masinis teroras prieš Lietuvos gyventojus praktiškai pasibaigė su Stalino mirtimi, taigi, daugiau kaip prieš 50 metų, liko tik žiauri politinė priespauda. Pagaliau liustracija ir nesiekia nubausti nusikaltėlių; jos tikslas – suregistruoti buvusius KGB ir jai giminingų struktūrų bendradarbius ir tokiu būdu apsaugoti Lietuvą nuo jų galimos priešvalstybinės veiklos.

Būčiau linkęs pritarti ir išvadai, kad gerb. Juozo Kojelio šeimos giminaitis, solistas Vincas Kuprys nepriklausomos Lietuvos teisme atsidūrė ne todėl, kad bendradarbiavo su KGB, o kad grįžęs iš kelionės į JAV nesiryžo atsisakyti atsakinėti į KGB tardytojų klausimus. Žinoma, atsisakydamas kalbėti su KGB tardytojais, Kuprys būtų pasielgęs didvyriškai, bet ar mes norime tokios valstybės, kuri žmones tampo po teismus vien todėl, kad jie nesiryžo būti didvyriais?!

Pavyzdžių, rodančių, kad liustracija nuo kolaborantų atsigręžia prieš sovietinio režimo aukas, galima rasti ir daugiau. Pateiksiu vieną pavyzdį iš savo paties santarietiškos patirties. Kadaise svarstėme klausimą, ką pasikviesti iš Lietuvos į SantarosŠviesos suvažiavimą, kad būtų rimtas istorikas, nekomunistas, kad nepadarytų mums gėdos ir kad parodytų Lietuvos visuomenei, jog mes kapsukinės rašliavos nelaikome rimta istorija. Apsistojome ties Vytauto Merkio, Istorijos institute dirbančio vyr. mokslinio bendradarbio pavarde. Tačiau atsakymas iš „Tėviškės” draugijos buvo neigiamas. Merkys negali atvykti dėl ligos. Pamanėme, jog tai – politinė „liga”, todėl nusprendėme neleisti „Tėviškei” diktuoti mūsų programos. Kitam suvažiavimui vėl kviečiame Merkį, o jei jis negalės dalyvauti, tai apsieisime be svečio iš Lietuvos. Labai nusiminė „Tėviškė” dėl tokio mūsų užsispyrimo, bet jau kitą dieną skambutis su gera žinia: Merkys gali atvykti. Tačiau iš suvažiavimo grįžusį Merkį į tardymo kambarį ,,Neringos” viešbutyje, Vilniuje, išsikvietė KGB ir liepė aprašyti, ką JAV veikė, su kuo kalbėjo ir t.t. O kapsukinio braižo Istorijos instituto vadovybė atleido V. Merkį iš Instituto, negalėdama pakęsti akibrokšto, kad jis, o ne ji susilaukė išeivių (nors ir „buržuazinių nacionalistų”) organizacijos dėmesio.

Dėl ideologinių priežasčių darbą praradusio V. Merkio laukė bausmė už veltėdžiavimą arba koks nors, tarkim, akmenskaldžio darbas. Jo gelbėti ėmėsi tuometinis Mokslų akademijos viceprezidentas ir Ekonomikos instituto direktorius Eduardas Vilkas, įsteigęs Ekonomikos institute Lietuvos ekonomikos skyrių ir jo moksliniu bendradarbiu pasamdęs V. Merkį. Apie tai man dar sovietmečiu pasakojo ir E. Vilkas, ir pats V. Merkys. Vėliau, prasidėjus atgimimui, bet dar tebesant sovietinei valdžiai, kai kompartija ėmė prarasti valdžios monopolį, Istorijos instituto direktoriumi istorikai išsirinko V. Merkį. Tai buvo ir pirmas nekomunistas, išrinktas Instituto direktoriumi.

2006 metais Vilniuje sužinojau, kad mano bičiulis V. Merkys kviečiamas į Liustacijos komisiją aiškintis dėl bendradarbiavimo su KGB dėl jo kelionės į SantarosŠviesos suvažiavimą. Kreipiausi į gerb. D. Kuodytę ir žodžiu bei raštu išdėsčiau V. Merkio kvietimo į suvažiavimą aplinkybes. Nurodžiau, kad V. Merkys į JAV vyko mūsų šeimos kvietimu ir kad Vilniuje yra išlikusi mano KGB byla, su kuria esu susipažinęs ir kurioje nėra nieko, dėl ko būtų galima Merkiui priekaištauti. Kiek žinau, tuo Liustracijos komisija ir pasitenkino. Tačiau pats faktas, kad žinomas istorikas, patriotas, daukantininkas, profesorius, išugdęs visą būrį žinomų istorikų, atsiduria Liustracijos komisijos dėmesyje, rodo, jog kažkas negerai su ta liustracija. Liustracija, kuri turėtų saugoti Lietuvą nuo jos priešų, atsigręžia prieš tuos, kurie patys yra sovietmečiu nuo valdžios vienaip ar kitaip nukentėję. Todėl aš visiškai pritarčiau A. Gečio logiškai išvadai, kad reikia pagalvoti apie Liustracijos komisijos veiklos baigtį, jeigu jis savo komentarą būtų baigęs klausimu, kas kaltas dėl susidariusios padėties, ką daryti, kaip iš jos išeiti?

J. Kojelis dėl V. Kuprio patirtų liustracinių bėdų (nors ir be jokių įrodinėjimų, vien todėl, kad jam taip atrodo) kaltino buvusios Liustracijos komisijos pirmininkės D. Kuodytės draugystę su velioniu Liūtu Mockūnu. O A. Gečys dar paaiškina, kad santarietis Mockūnas sunkiai pažeidė solistą V. Kuprį, norėdamas pakenkti jo giminaičiui J. Kojeliui. Bet Kojelis nėra Kuprio giminaitis. Kuprio giminaitis – santarietis Vincas Trumpa. O kad šie du geri mano draugai būtų galėję vienas kitam kenkti, nepatikėčiau net ir ant laužo kraunamas. Čia jau nesveikos vaizduotės kūryba. Tuo labiau, kad su mirusiais kultūringoje visuomenėje taip nesielgiama.

Negaliu pritarti ir A. Gečio komentare išsakytai nuomonei, kad dėl solisto V. Kuprio liustracinių bėdų kalta buvusi komsijos pirmininkė D. Kuodytė. Komisijos sprendimai priimami balsų dauguma. Todėl dėl Sibiro tremtiniui V. Kupriui nepalankaus sprendimo kalta netgi ne Liustracijos komisija, o ydingas Liustracijos įstatymas, nenubrėžiantis aiškios ribos, skiriančios tardymą nuo bendradarbiavimo.

Norėčiau dar pritarti J. Kojelio pastabai, kad negalima aklai pasitikėti visais KGB „dokumentais” ir pateikti KGB klastočių pavyzdžių iš savo patirties. Deja, mano komentaras darosi per ilgas. Todėl laikas baigti. Ir baigti norisi kompromisu. Su jau minėtomis išlygomis vis tik norėčiau pritarti esminei Gečio komentaro daliai – siūlymui pagalvoti apie Liustracijos komisijos baigtį.

Citata:
Pats faktas, kad žinomas istorikas, patriotas, daukantininkas, profesorius, išugdęs visą būrį žinomų istorikų, atsiduria Liustracijos komisijos dėmesyje, rodo, jog kažkas negerai su ta liustracija. Liustracija, kuri turėtų saugoti Lietuvą nuo jos priešų, atsigręžia prieš tuos, kurie patys yra sovietmečiu nuo valdžios vienaip ar kitaip nukentėję.