Užkibę ant 70 metų senumo jauko

DALIA CIDZIKAITĖ

Prieš porą savaičių internete žaibišku greičiu tarp lietuvių pradėjusi keliauti žinutė apie tai, jog vienas didžiausių JAV dienraščių ,,The New York Times” (NYT) savo puslapiuose paskelbė Theodore S. Thurston straipsnį apie lietuvių kalbą, apgavo ne vieną lengvatikį, pasitaikius progai iš karto šokantį didžiuotis savo lietuviškumu (ir lietuvių kalba).

Iš karto skubu patikslinti kažkieno piktais kėslais ar tik siekiant pasilinksminti paskleistą žinią apie minimą straipsnį. Nors toks autorius kaip Theodore S. Thurston egzistuoja, informacija, jog straipsnis pasirodė NYT, skamba įtartinai. Įtarimas kyla jau vien tik perskaičius pirmą straipsnio paragrafą, kuriame lyg saldus eliksyras į lietuvio ausį liejasi kad ir toks sakinys: ,,bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyn[ų] kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos”. Jei po tokio sakinio skaitančiojo akių neužtemdė įtarumo šešėlis, jis tikrai turėjo šmėkštelėti po tokio Thurston sakinio: ,,Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais.” Ar nekvepia tai Adolfo Hitlerio išvedžiojimais apie aukštesnę ir grynesnę arijų rasę, kuriai, atrodo, ir lietuviai per lietuvių kalbą norėjo priklausyti?

Tie, kurie nepatingėjo patikrinti skelbiamo straipsnio šaltinį, įsitikino, jog nei tokio autoriaus, nei tokio straipsnio nėra NYT elektroninėje duomenų bazėje, kuri siekia 1851 metus. Paieškoję internete sužinome, jog straipsnis paimtas iš 1941 metais Thurston parašytos knygos ,,Lithuanian history, philology and grammar” (padedant Corine Coulson). 39 puslapių knygelę išspausdino Chicago, IL veikusi leidykla ,,Peoples Printing Co.” Informaciją apie šią knygą turi internetinė parduotuvė Amazon.com, tiesa, ten sakoma, jog jos nusipirkti jau negalima.

Pasidomėję dar giliau, susiduriame su plagijavimo faktu. Pasirodo, Thurston, rašydamas knygą apie lietuvių kalbą, pastarąją prilygindamas ,,antikiniam balto marmuro paminklui”, ištisas dalis nurašė iš kitų šaltinių, žodį ,,sanskritas” be jokių skrupulų ar sąžinės priekaištų pakeisdamas žodžiu ,,lietuvių kalba”. Turbūt nereikia sakyti, jog toks poelgis diskreditavo jį kitų kalbininkų akyse, jau nekalbant apie tai, kad Thurston paskleistos mintys apie lietuvių kalbą neturi jokio rimto mokslinio pagrindo ir neatlaiko rimtesnės kritikos. Keista, pastebi vienas iš straipsnį demaskavusių lietuvių, kad toks tekstas į paviršių ir vėl išniro po 70 metų.

Į klausimą, kodėl, praėjus tiek metų, straipsnis ir vėl išvydo šviesą ir jau apkeliavo ne vieno lietuvio namus (tiksliau – el. pašto dėžutę), turbūt vargu ar atsakysime. Užtat į klausimą, kodėl per porą savaičių žinia apie tai ,,Draugo” redakciją pasiekė mažiausiai dešimt kartų, o kartą net sulaukėme telefoninio skambučio, siūlant straipsnį paskelbti ir „Drauge”, galima mėginti atsakyti.

Atrodo, jog nemaža dalis lietuvių yra įtikėję Thurston ir panašių į jį paskleistais saldžiais nuodais (,,Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų”) ir bet kuria proga, ypač amerikiečių draugijoje, į dangų kelia ir šlovina savo „gryną”, „antikinę” ir „turtingą” kalbą.

Yra ir kita priežastis. Spėju, jog daugelis šią žinutę persiuntusiųjų net neperskaitė viso straipsnio ir nežino, jog savo draugams ir pažįstamiems pasiūlė ypač prastos kokybės medžiagą. Kaip pastebi vienas skaitytojas, straipsnyje anglų kalba galima rasti nemažai nesklandžių frazių ir gana daug klaidų, vartojant artikelius. Tad ne tik savo turiniu, bet ir kalba Thurston straipsnis yra nevykęs bandymas kalbėti apie lietuvių kalbą.

Tad jei gavote ar dar gausite el. laišką su pasididžiavimą keliančia antrašte ,,Apie lietuvių kalbą rašo New York Times”, neužkibkite ant šio jauko – jo tikslas jus suklaidinti, o ne suteikti naujų žinių apie mūsų gimtąją, todėl gražią ir brangią, kalbą.