Abejingi
GINTARAS VISOCKAS
Spalio 17 d. Rusijos televizija NTV parodė išsamų pokalbį su
dabartiniu Rusijos premjeru, būsimuoju prezidentu Vladimir Putin.
Rusijos valdovą kalbino net trys Maskvoje akredituoti, rusiškai
beveik be akcento kalbantys solidaus amžiaus užsienio žurnalistai.
Apart malonių klausimų Putin jie pateikė ir keletą neva nepatogių
klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Maskvai staiga prireikė Eurazijos projekto,
kodėl nuspręsta, jog Putin, o ne Dmitrij Medvedev, sieks prezidento
posto. Taip pat teirautasi, ar dabartinis šalies ministrų
kabineto vadovas tiki pergale būsimuosiuose rinkimuose. Į vadinamuosius
nepatogius klausimus, kurie, be abejo, buvo iš anksto suderinti,
Putin atsakė taip, tarsi būtų demokratas ,,iki kaulų smegenų”,
nuoširdžiai susirūpinęs rusų tautos ateitimi.
Tikrąją Putin esmę buvo galima pajusti tuomet, kai jis tvirtino tiems
trims solidžiai atrodantiems žurnalistams, jog ,,SSRS žlugimas buvo
didžiausia praėjusio šimtmečio klaida”, o ,,Sovietų
Sąjunga buvo ne kas kitas, kaip Rusija”. Taigi naujasis Eurazijos
projektas – tai bandymas ištaisyti ,,didžiąją XX amžiaus
klaidą”.
Baisiausia, kad Putin nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Žymus
Rusijos publicistas Leonid Radzichovski kartą radijo ,,Echo
Moskvy” laidoje prasitarė, jog jam nūnai atrodo, esą Putin galbūt
širdies gilumoje net neabejoja savo ,,nepaprastąja
misija”. Suprask, ,,jį globoja kažkas ten labai labai
aukštai”. Priešingu atveju eilinis KGB majoras juk
nebūtų pajėgęs tapti Rusijos premjeru, paskui – prezidentu, dar
vėliau – vėl prezidentu. Putin valdo ir greičiausiai valdys
Rusiją kur kas ilgiau nei liūdnai pagarsėjęs Leonid Brežnev. Tokių
vizijų apimti vadovai, anot Radzichovski, labai pavojingi. Ypač tie,
kurie savo veiklai turi užtektinai jėgų. Putin rankose sutelkta
milžiniška valdžia ir turtai.
Laisvai, be susikaustymo atsakinėdamas į savų ir užsienio žurnalistų
klausimus Rusijos premjeras net neslėpė, jog nuoširdžiai tikįs
sava pergale rinkimuose. Jis ne tik taps prezidentu dar mažiausiai
vienai kadencijai, bet ir turės sau pavaldų ministrų kabinetą bei
parlamentą. Žodžiu, į vieną kumštį jis artimiausiu metu sutelks
visas valstybės jėgas – prezidentūrą, įstatymus leidžiančią bei
įstatymus įgyvendinančią valdžias. Kaip tik tada Eurazijos projektas,
kuriame, be abejo, slapta numatyta vieta ir mums, lietuviams, taps
,,apčiuopiamu danties skausmu visiems Rusijos kaimynams”.
Tą pačią dieną, kai Putin dalino savo ,,pažangias” mintis
pagrindinėms Rusijos televizijoms bei užsienio žurnalistams, per RTVi
kanalą laidoje ,,Osoboje mnenije” klausiausi rašytojo,
publicisto, ne vieną įsimintiną knygą apie Rusijos ir SSRS slaptąsias
tarnybas parašiusio Leonid Mlečin komentaro. Rašytojas
Mlečin prisipažino tikįs, jog dauguma rusų balsuos už dabartinę
valdžią, nors yra baisiausiai nepatenkinti savo gerove. Rusijoje,
išskyrus Maskvą ir dar keletą stambesnių miestų, didžiausias
skurdas ir neviltis. Šiandieninė Rusija, rašytojo
įsitikinimu, beviltiškai atsilikusi nuo civilizuoto pasaulio.
,,Jei Rusiją lyginsime su Afrikos šalimis, sakykime, Nigerija,
tai mes pirmaujame, bet jei save lyginsime su šalimis, į kurias
norėtume lygiuotis, pavyzdžiui, į Europą, tai mes patys didžiausi
autsaideriai”, – maždaug taip kalbėjo laidos
pašnekovas.
Nepaisant aplinkybės, jog didžiojoje Rusijos dalyje – absoliutus
skurdas ir neįsivaizduojama neviltis, rinkėjai ir vėl bus palankesni
valdžios nei opozicijos atstovams. Mlečin turįs savo
paaiškinimą, kodėl dauguma rinkėjų savo balsais parems būtent
Putin kandidatūrą ir ,,Vieningąją Rusiją”. Rusai netiki, kad nuo
jų aktyvumo arba pasyvumo bent mažumėlę kas nors priklauso. Jie
šventai tiki, kad, jei nori bent šiek tiek turėti rublių
piniginėje ir dešros šaldytuve, privalo ir ateityje
pataikauti ne opozicijai, kuri neturi jokių poveikio svertų, o būtent
valdžiai, kurios rankose – visos reikiamos galios.
Šį rašytojo Mlečin komentarą vertėtų įsidėmėti. Jis
paaiškina, kodėl rusai, kęsdami skurdą ir pažeminimą, vis tiek,
be kelių išimčių, nesiveržia į gatves ir aikštes
protestuoti. Bet jei šie paaiškinimai – užtektinai
tikslūs, apčiuopiantys esmines priežastis, vadinasi, šiandieninė
Lietuva mažai kuo skiriasi nuo šiandieninės Rusijos. Saulėtą,
gražų spalio 15osios sekmadienį buvau susiruošęs į Vilniaus
centrą. Su savimi pasiėmiau ir fotoaparatą, ir filmavimo kamerą. Mat
išvakarėse sulaukiau gausių, išsamių pakvietimų iš
įvairiausių organizacijų, girdi, spalio 15-ąją prie Lietuvos Seimo ir
Vyriausybės rūmų susirinks mažų mažiausiai keli tūkstančiai ,,esama
finansine padėtimi nepatenkintų lietuvių”. Kai kuriuose el.
paštu atkeliavusiuose laiškuose buvo pompastiškai
rašoma, esą ,,artėja diena, kai viso pasaulio žmonės Europoje,
Amerikoje, Afrikoje, Australijoje ir Azijoje išeis į gatves bei
aikštes reikalauti tikros demokratijos bei gins savo teises į
orų gyvenimą”.
Šiandien akivaizdu, kad Vilnius buvo ,,absoliučiai
abejingas” akcijai, ,,nukreiptai prieš politikų ir bankų
savivalę”. Tą sekmadienio popietę Lietuvos sostinėje buvo daug
tik policijos. Protestuotojų – akivaizdžiai mažiau nei
teisėsaugos pareigūnų, vos pusšimtis vilniečių.
Išsiskyrė, žinoma, liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis su savo
raudonuoju ,,Frontu”. Bet jo gretos irgi buvo labai retos. Vos
dvitrys dešimtys ,,frontininkų” nešė plakatus.
Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio graži, prasminga akcija –
solidarizuotis su Amerika ir Europa – Lietuvoje gėdingai žlugo.
Vinco Kudirkos aikštėje sutiktas buvęs Seimo Nacionalinio
saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius
retoriškai skėstelėjo rankomis: ,,Gal lietuviai ne taip jau
blogai gyvena?”