Abejingi

GINTARAS VISOCKAS

Spalio 17 d. Rusijos televizija NTV parodė išsamų pokalbį su dabartiniu Rusijos premjeru, būsimuoju prezidentu Vladimir Putin. Rusijos valdovą kalbino net trys Maskvoje akredituoti, rusiškai beveik be akcento kalbantys solidaus amžiaus užsienio žurnalistai. Apart malonių klausimų Putin jie pateikė ir keletą neva nepatogių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Maskvai staiga prireikė Eurazijos projekto, kodėl nuspręsta, jog Putin, o ne Dmitrij Medvedev, sieks prezidento posto. Taip pat teirautasi, ar dabartinis šalies ministrų kabineto vadovas tiki pergale būsimuosiuose rinkimuose. Į vadinamuosius nepatogius klausimus, kurie, be abejo, buvo iš anksto suderinti, Putin atsakė taip, tarsi būtų demokratas ,,iki kaulų smegenų”, nuoširdžiai susirūpinęs rusų tautos ateitimi.

Tikrąją Putin esmę buvo galima pajusti tuomet, kai jis tvirtino tiems trims solidžiai atrodantiems žurnalistams, jog ,,SSRS žlugimas buvo didžiausia praėjusio šimtmečio klaida”, o ,,Sovietų Sąjunga buvo ne kas kitas, kaip Rusija”. Taigi naujasis Eurazijos projektas – tai bandymas ištaisyti ,,didžiąją XX amžiaus klaidą”.

Baisiausia, kad Putin nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Žymus Rusijos publicistas Leonid Radzichovski kartą radijo ,,Echo Moskvy” laidoje prasitarė, jog jam nūnai atrodo, esą Putin galbūt širdies gilumoje net neabejoja savo ,,nepaprastąja misija”. Suprask, ,,jį globoja kažkas ten labai labai aukštai”. Priešingu atveju eilinis KGB majoras juk nebūtų pajėgęs tapti Rusijos premjeru, paskui – prezidentu, dar vėliau – vėl prezidentu. Putin valdo ir greičiausiai valdys Rusiją kur kas ilgiau nei liūdnai pagarsėjęs Leonid Brežnev. Tokių vizijų apimti vadovai, anot Radzichovski, labai pavojingi. Ypač tie, kurie savo veiklai turi užtektinai jėgų. Putin rankose sutelkta milžiniška valdžia ir turtai.

Laisvai, be susikaustymo atsakinėdamas į savų ir užsienio žurnalistų klausimus Rusijos premjeras net neslėpė, jog nuoširdžiai tikįs sava pergale rinkimuose. Jis ne tik taps prezidentu dar mažiausiai vienai kadencijai, bet ir turės sau pavaldų ministrų kabinetą bei parlamentą. Žodžiu, į vieną kumštį jis artimiausiu metu sutelks visas valstybės jėgas – prezidentūrą, įstatymus leidžiančią bei įstatymus įgyvendinančią valdžias. Kaip tik tada Eurazijos projektas, kuriame, be abejo, slapta numatyta vieta ir mums, lietuviams, taps ,,apčiuopiamu danties skausmu visiems Rusijos kaimynams”.

Tą pačią dieną, kai Putin dalino savo ,,pažangias” mintis pagrindinėms Rusijos televizijoms bei užsienio žurnalistams, per RTVi kanalą laidoje ,,Osoboje mnenije” klausiausi rašytojo, publicisto, ne vieną įsimintiną knygą apie Rusijos ir SSRS slaptąsias tarnybas parašiusio Leonid Mlečin komentaro. Rašytojas Mlečin prisipažino tikįs, jog dauguma rusų balsuos už dabartinę valdžią, nors yra baisiausiai nepatenkinti savo gerove. Rusijoje, išskyrus Maskvą ir dar keletą stambesnių miestų, didžiausias skurdas ir neviltis. Šiandieninė Rusija, rašytojo įsitikinimu, beviltiškai atsilikusi nuo civilizuoto pasaulio. ,,Jei Rusiją lyginsime su Afrikos šalimis, sakykime, Nigerija, tai mes pirmaujame, bet jei save lyginsime su šalimis, į kurias norėtume lygiuotis, pavyzdžiui, į Europą, tai mes patys didžiausi autsaideriai”, – maždaug taip kalbėjo laidos pašnekovas.

Nepaisant aplinkybės, jog didžiojoje Rusijos dalyje – absoliutus skurdas ir neįsivaizduojama neviltis, rinkėjai ir vėl bus palankesni valdžios nei opozicijos atstovams. Mlečin turįs savo paaiškinimą, kodėl dauguma rinkėjų savo balsais parems būtent Putin kandidatūrą ir ,,Vieningąją Rusiją”. Rusai netiki, kad nuo jų aktyvumo arba pasyvumo bent mažumėlę kas nors priklauso. Jie šventai tiki, kad, jei nori bent šiek tiek turėti rublių piniginėje ir dešros šaldytuve, privalo ir ateityje pataikauti ne opozicijai, kuri neturi jokių poveikio svertų, o būtent valdžiai, kurios rankose – visos reikiamos galios.

Šį rašytojo Mlečin komentarą vertėtų įsidėmėti. Jis paaiškina, kodėl rusai, kęsdami skurdą ir pažeminimą, vis tiek, be kelių išimčių, nesiveržia į gatves ir aikštes protestuoti. Bet jei šie paaiškinimai – užtektinai tikslūs, apčiuopiantys esmines priežastis, vadinasi, šiandieninė Lietuva mažai kuo skiriasi nuo šiandieninės Rusijos. Saulėtą, gražų spalio 15osios sekmadienį buvau susiruošęs į Vilniaus centrą. Su savimi pasiėmiau ir fotoaparatą, ir filmavimo kamerą. Mat išvakarėse sulaukiau gausių, išsamių pakvietimų iš įvairiausių organizacijų, girdi, spalio 15-ąją prie Lietuvos Seimo ir Vyriausybės rūmų susirinks mažų mažiausiai keli tūkstančiai ,,esama finansine padėtimi nepatenkintų lietuvių”. Kai kuriuose el. paštu atkeliavusiuose laiškuose buvo pompastiškai rašoma, esą ,,artėja diena, kai viso pasaulio žmonės Europoje, Amerikoje, Afrikoje, Australijoje ir Azijoje išeis į gatves bei aikštes reikalauti tikros demokratijos bei gins savo teises į orų gyvenimą”.

Šiandien akivaizdu, kad Vilnius buvo ,,absoliučiai abejingas” akcijai, ,,nukreiptai prieš politikų ir bankų savivalę”. Tą sekmadienio popietę Lietuvos sostinėje buvo daug tik policijos. Protestuotojų – akivaizdžiai mažiau nei teisėsaugos pareigūnų, vos pusšimtis vilniečių. Išsiskyrė, žinoma, liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis su savo raudonuoju ,,Frontu”. Bet jo gretos irgi buvo labai retos. Vos dvitrys dešimtys ,,frontininkų” nešė plakatus. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio graži, prasminga akcija – solidarizuotis su Amerika ir Europa – Lietuvoje gėdingai žlugo. Vinco Kudirkos aikštėje sutiktas buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius retoriškai skėstelėjo rankomis: ,,Gal lietuviai ne taip jau blogai gyvena?”