Tautybė, pilietybė ir individo tapatybė

Vytautas Bieliauskas

Tauta yra grupė žmonių, kurie turi įgimtus ryšius ir kuriuos be kraujo giminystės riša bendra istorija, savo kalba ir savi papročiai. Paprastai tautos gyvena savose teritorijose, kuriose yra savita gamta ir savitas klimatas. Dažniausiai tautos susiburia į valstybes. Valstybė duoda teisinį pagrindą grupėms susivienyti. Jai priklausą žmonės gauna pilietybę, kuri jiems suteikia tam tikras teises ir taip pat uždeda tam tikras pareigas. Valstybės teritorijoje gyvenantieji gali būti įvairių tautybių žmonės. Čia galima kalbėti apie pilietybę, gautą gimimu valstybės teritorijoje (ius soli), arba gimimu iš tėvų, kurie yra tos valstybės piliečiai (ius sanguinis). Senesnėje istorijoje galima rasti pirmiausia tautines valstybes, kuriose dauguma gyventojų priklausė tai pačiai tautybei ir pilietybei.

Lietuvos istorijoje mes randame tautinius ryšius, kurie siekia laikus dar prieš Kristaus gimimo amžių. Mėginimas sukurti Lietuvos valstybę yra siejamas su karaliaus Mindaugo sukurta valstybe. Bet ši valstybė išsilaikė gana trumpai. Po to buvo įvairūs teisiniai junginiai: kunigaikštystės, karalystės ir sąjungos su kitomis valstybėmis (pvz., Liublino unija), Lietuvos valstybė pilna tų žodžių prasme buvo atnaujinta nepriklausomybės paskelbimu 1918–aisiais. Bet ši valstybė teišsilaikė 22 metus ir po to ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir įjungta į rusų dominuojančią sovietų imperiją. Okupacijai žlugus po 50 metų (1990 m.) buvo vėl atkurta Lietuvos tautinė valstybė, kuri ir dabar egzistuoja.

Įdomu konstatuoti faktą, kad lietuvių tauta išliko savita ir tvirta per ilgus šimtmečius, nepaisant to, kad jos valstybės statusas buvo gana nepastovus. Rusijos caro laikais Lietuvoje buvo mėginama užslopinti lietuvių kalbą, mokyklose ir įstaigose buvo vartojama tik rusų kalba. Krašte nebuvo spaudos lietuvių kalba. Vis dėlto močiutės ir mamos mokė vaikus savo kalbos ir papročių. Tauta, nors ir stipriai nuskriausta, išliko.

Žiauri sovietų okupacija privertė daugelį mūsų išvykti į užsienius: JAV, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką ir kt. Bet visur išvykusieji stengėsi išlaikyti savo kalbą, savo papročius ir savo tautybę, nes dauguma jų tikėjo ir dirbo padėdami Lietuvai atgauti laisvę, vildamiesi kada nors galėsią grįžti į tėvynę. Kai Lietuva nusikratė sovietų jungo, išeivija su dideliu entuziazmu stengėsi prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Tautai atgavus savo teritoriją ir atkūrus teisinį savo suverenitetą, iškilo priklausymo valstybei reikalas, t. y. pilietybė.

•••
Dauguma užsienio lietuvių galvojo, kad jiems, išlaikiusiems savo tautybę, bus automatiškai suteikta Lietuvos pilietybė. Deja, naujoji Lietuvos Konstitucija buvo parašyta paskubomis ir joje mažai dėmesio buvo skirta dvigubai pilietybei, kuri buvo ir yra labai svarbi išeivijai. Šis reikalas tapo net svarbesnis, kai per paskutinį dešimtmetį didelis skaičius dabartinių Lietuvos Respublikos piliečių išvyko į užsienį, ypatingai į kitas Europos Sąjungos (ES) valstybes ir ten įsidarbino. Neretai toks įsikūrimas svetur buvo susijęs su to krašto pilietybės priėmimu. Bet tai darydami, pagal dabartinę LR Konstitucijos interpretaciją, jie de facto prarado Lietuvos pilietybę. Nors kiekvienos ES narės piliečiai yra automatiškai ir ES piliečiai, vis dėlto griežtas Lietuvos Konstitucijos interpretavimas ir jiems sudarytų problemų.

Dabar dėl dvigubos pilietybės įteisinimo vyksta dideli ginčai tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Dabar, kai taip vadinama „trečioji banga” lietuvių užsienyje siekia apie 400,000 žmonių, Lietuvai tai tampa labai rimta problema, kuri savo labai griežtu elgesiu dėl pilietybės gali prarasti didelę savo tautos dalį.

Tiesa, dabartiniai naujieji išeiviai savo tautybe didžiuojasi ir stengiasi ją tvirtai išlaikyti. Jie, kaip ir ankstesnieji emigrantai, kuria savo šeštadienines mokyklėles ir jungiasi į jau egzistuojančias Lietuvių Bendruomenes arba patys jas naujai įkuria. Per spaudą ir internetą jie palaiko gyvą ryšį su savaisiais Lietuvoje ir stropiai seka įvykius ten. Daugelis jų lankosi Lietuvoje, finansiškai remia savo gimines, stengiasi išlaikyti savo papročius ir vertybes. Deja, nepaisant visų pastangų, jie iš lėto pradeda jaustis atstumti nuo Lietuvos.

Diskusijoms dėl pilietybės skiriama nemažai laiko: Vyriausybė,  Seimas, partijos ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ieško būdų, kaip šį klausimą išspręsti, bet ar tai pavyks ir kada tai įvyks, yra neaišku. Be abejo, dabar Lietuvoje didelis dėmesys yra skiriamas Seimo rinkimams, o po to kitais metais jau prasidės ruošimasis prezidento rinkimams, o tai ir vėl nukreips dėmesį nuo išeivijos.
Bet laikas bėga. Išeivija pripranta užsienyje. Užsienio lietuviai su laiku vis labiau įsijungs į gyvenimą tų kraštų, kurie juos priima ir suteikia jiems įvairias paslaugas ir teises. Dauguma kraštų, kur mes gyvename, labai teigiamai priima mūsų norą likti ištikimiems savo tautybei ir savo tautai. Tai gal mums ir reikėtų skirti daugiau dėmesio savo tautybės išlaikymui?

Tautybė yra įgimta žmogaus savybė, su ja yra susijusi žmogaus tapatybė. Ji nepriklauso nuo krašto įstatymų, nei nuo politinių machinacijų, kurių dabar Lietuvoje yra gal net per daug. Žinoma, užsienyje gyvenant savo tautybei, savo kalbai ir savo papročiams išlaikyti reikia ypatingų pastangų. Svetur atvykusiems labai reikia ryšio su savo gimtuoju kraštu, nes be jo jiems tenka gyventi lyg be savo šaknų, su laiku savo šaknis įleidžiant į „naują žemę”. Tame nėra nieko blogo: svetur gyvendami ir matydami, kaip kiti mus mielai priima, galime ir mes išmokti kitas tautybes teigiamai vertinti. Mokydamiesi vietinių kalbų ir gyvendami krašto sistemoje, mes praplečiame savo kognityvinį stilių, praplatiname savo horizontus ir atveriame platesnius akiračius.

Taip mūsų tautinis sąmoningumas tampa apgalvotu apsisprendimu, jis įgauna tvirtas „intelektualines šaknis”, kurios yra labai svarbios individualiai tapatybei išlaikyti. Žmogus, kuris savo tautybę žino ir ją stengiasi išlaikyti, jaučiasi pilnavertė asmenybė, ir norint savo tautybę išlaikyti jam nėra reikalo žeminti kitas tautybes. Žinoma, yra žmonių, kurie mano, kad jie savo tautybę geriau išlaikys, jei žemins ir kritikuos kitų tautų kaimynus. Deja, tai yra savo menkavertiškumo parodymas, ir jis nėra niekam naudingas.

Kai kurie mano, kad Lietuvoje egzistuoja dar sovietų laikais sukurta, menkavertiškumu pagrįsta neapykanta kitoms tautybėms. Atseit, tik lietuviai yra protingi, gabūs, geri ir t. t., o kiti – tai „vargšeliai”. Toks galvojimas kuria neapykantą ir nesugyvenimą. Kai kurie galvoja, kad šiandien Lietuvoje dar tebeegzistuoja toks menkavertiškas nusiteikimas išeivijos atžvilgiu. Neretai dabar ten sugrįžusiems tenka susidurti su kai kurių tautiečių paniekos kupinais žvilgsniais. Gal tai yra susiję su pavydu, su nepasitikėjimu savimi ar su paprastu primityvumu? Žinoma, yra ir išeivių, kurie sugrįžę į Lietuvą rodo tam tikrą pasididžiavimą savo „užsienietiškumu”, o tas irgi skatina nesusipratimą. Gal visa tai irgi prisideda prie ginčų dėl dvigubos pilietybės?

Lietuviai mes esame ir tokiais mes, mūsų vaikai ir anūkai liksime, nepaisant mūsų pilietybės. Mes galime turėti JAV, Kanados ir Australijos pilietybę, bet mūsų tautybė lieka ta pati, jei mes to norime. Lietuvybė yra mūsų grupinė ir individuali tapatybė. Ateis laikas, kai Lietuvos valstybė ras būdų skirti daugiau dėmesio užsienio lietuviams, negu tik priskiriant mus prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento. Mes esame užsienio lietuviai ir visiškai priklausome lietuvių tautai. Tautos meilė turėtų skatinti tarp mūsų geresnį vienas kito supratimą, toleranciją ir pagarbą. Gal mums visų pirma reikia jungtis tautybės, o ne pilietybės pagrin dais?