Du kovų draugai, dalyvavę Annenhofo mūšyje 1919 m. rugpjūčio 17 d.: stovi su pypke rankoje Genrikas Songinas, ant laiptų Juozas Barkauskas.

LIETUVOS KARŽYGIAI – MAJORAS GENRIKAS SONGINAS

DONATAS JANUTA
 
Mano kaimynas, kalifornietis Zigmas Viskanta ragina paminėti 60 metų ,,jubiliejų” nuo 1949-ųjų, kada daugumas mūsų dypukų atplaukėme Amerikon (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2009 m. spalio 16 d.)
 
Didžiuma tų atvykusių, mūsų tėvai ir motinos, jau seniai persikėlę į Kazimierines, Tautines ir kitas kapines ir kapinaites plačioje Amerikoje. Prisimenant tą dypukų atvykimo sukaktį, turėtume atsiminti ir juos. Jie savo gyvenime daug nuveikė ir daug vargų patyrė. Mes, tų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų sūnūs ir dukterys, irgi nebeesame savo jaunystėje. Jeigu mes jų neprisiminsime, po mūsų nebeliks kam.

 Mūsų tėvai buvo ta nuostabi tarpkarinė karta, kuri po Pirmojo pasaulinio karo su ginklu atsiėmė savo Tėvynę ir paskui sunkiai dirbdami, pradedant beveik nuo nulio, atkūrė valstybę, mūsų Lietuvą, paskui viską prarado – ir prieš 60 metų atvyko į Ameriką ne pagal pasirinkimą, bet todėl, kad neturėjo kitos išeities.
 
Didžiuma mūsų žinome generolo Plechavičiaus nuopelnus, ir generolo Raštikio storus autobiografinius tomus. Žinome ir daugiau generolų, kurie anksčiau ar vėliau iškilo į politiką, parašė atsiminimus ar kitaip išgarsėjo arba save išgarsino. Tačiau tie, kurių pavardės būdavo linksniuojamos spaudoje, tėra tiktai maža saujelė visų savanorių-kūrėjų, be kurių drąsos ir ginklų nebūtų buvę tada ir gal nebūtų šiandieną Nepriklausomos Lietuvos.
 
Vienas iš tokių Lietuvos savanorių-kūrėjų, kurį man teko pažinoti ir kuris jau daugiau nei 30 metų guli Čikagos Kazimierinėse, buvo Lietuvos kariuomenės majoras Genrikas Songinas. Jisai dalyvavo visuose XX amžiaus lietuvių svarbiuose įvykiuose – su ginklu ir drąsa, savo protu ir išsilavinimu kovėsi už Nepriklausomybę, apdovanotas ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Latvijos aukščiausiais medaliais ir ordinais už pasižymėjimą kovų laukuose. Jis partizanavo prieš bolševikus, išgyveno Gestapo kalėjimus, patyrė dypukų sunkumus ir užsidirbo darbininko duoną Čikagos fabrike.
 
Genrikas Songinas, Andriaus ir Evos sūnus, gimė 1891 m. birželio 5 d. Vitebsko gubernijoje Gudijoje (Baltarusijoje), Pustynios dvare. Užaugo Vilniaus krašte, Eišiškių valsčiuje, Songiniškių kaime, Chomičių dvare. Tėvų išsiųstas baigė gimnaziją ir agronomijos mokslus Prahoje, Čekoslovakijoje. Kalbėjo lietuvių, lenkų, vokiečių, čekų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Buvo DLK Gedimino palikuonis – Čikagoje labai seniai man rodė savo ilgą giminės medžio schemą.
 
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 23 m. amžiaus gyveno Vokietijoje. 1914 m. paimtas į vokiečių kariuomenę, baigė vokiečių karo mokyklą ir buvo išsiųstas į frontą. Kovėsi prieš rusus Galicijos fronte, prieš Vakarų sąjungininkus prancūzų fronte ir pagaliau – vėl prieš rusus Ukrainoje. Šešis kartus mūšiuose buvo sužeistas. Už narsumą fronte Vokietijos karinės vadovybės apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Geležiniais kryžiais.
 
Songinas tarnavo vokiečių kariuomenėje 5 kovingus metus ligi 1919 m. liepos 5 dienos, o savaitę po paleidimo, liepos 12 dieną, įstojo į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas šaulių instruktoriumi, su daliniu pasiųstas į frontą. Jau liepos 16 d. kovojo prieš bolševikus, kol rugpjūčio 26 dieną mūšyje nebuvo sužeistas ir gydytas Kupiškio lauko ligoninėje. Pasveikęs spalio 12–25 d. kovojo prieš bermontininkus, 1920 m. nuo vasario 6 ligi balandžio 30 d. – prieš lenkus. Buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos karininkų, baigęs kaizerio karo mokyklą Vokietijoje. Lietuvos karininkų didžiuma buvo baigę caro karo mokyklas.
 
Tarp kitų mūšių 1919 m. Songinas vadovavo vienai puolėjų grupei prieš bolševikus Annenhofo dvare, Latvijoje, netoli Daugpilio. Oficialiame pristatyme apdovanojimui G. Songino vaidmuo aprašytas taip: ,,1919 metų rugpjūčio 26 dieną savanoriškai su kuopomis ėjo į ataką mūšyje ties Paberže ir Jodancais. Savo asmeniniu pavyzdžiu nuvedė paskui save kareivius ir tuo daug padėjo batalionui užimti Paberžę. Per ataką buvo sužeistas dviem kulkom.”
 
Vilniuje gyvenantis Nepriklausomybės kovų istorijos tyrinėtojas, daugiatomės ,,Lietuvos karžygiai” autorius Vilius Kavaliauskas sako, kad Annenofo kautynės buvo vienintelės, kuriose Lietuvos kariai su kardais puolė ir kovojo prieš priešus. 1919 m. lapkričio mėnesį Songinas buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio kryžiumi ,,Už Tėvynę”. Vėliau buvo apdovanotas ir DLK Gedimino 4ojo laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės ir Latvijos išsivadavimo karo medaliais. Taigi, Songino drąsą ir sumanumą karo kovose medaliais ir ordinais įvertino trys valstybės.

Gilintis toliau į karinį mokslą Songinas 1921 m. buvo išsiųstas į karo mokyklą Zuriche, Šveicarijoje, Kaune baigė Aukštųjų karininkų kursus. Atidavęs savo jaunystę Lietuvai, 1938 m. išėjo į atsargą būdamas majoras. Kaip civilis gyveno Šiauliuos, paskui Vilniuje. Bolševikmečiu dirbo ,,Rūtos” kooperatyve.
 
Vokiečių karui prieš sovietus prasidėjus, vėl pasuko Lietuvos tarnybon, tikėdamas, kaip ir daugelis lietuvių, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. Vilniaus lietuvių partizanų vado 1941 m. liepos 19 d. išduotas pažymėjimas rašo: ,,Šiuo pažymima, kad ponas majoras SONGINAS, kaip partizanas dalyvavo kautynėse su bolševikais š. m. birželio mėn. 23, 24 dienome. Paminėtose kautynėse pasižymėjo savo didele drąsa, nes gana energingai nuginklavo, net, rusų politrukus.”
 
Mokėdamas gerai vokiškai, Pirmajame pasauliniame kare ne tik buvęs Vokietijos karininku, bet ir vokiečių pagerbtas ir apdovanotas už narsumą kovose, Songinas priėjo prie vokiečių karinės valdžios Vilniuje. Vokiečiai karo belaisvių stovykloje tarp raudonarmiečių kalino ir nemažai lietuvių, kurie ne savo valia buvo įtraukti į raudonosios armijos dalinius. Songinas iš vokiečių gavo leidimą įeiti į belaisvių stovyklą, pereidamas surašė daugiau nei šimtą lietuvių. Karo komendantas patikėjo Songinu ir įsakė visus, įrašytus Songino sąraše, paleisti. Taip daugiau nei šimtas lietuvių kareivių ir karininkų išėjo į laisvę.
 
Vokiečių okupacijos metu Songinas Vilniuje buvo ryšių karininkas ir vertėjas, dirbęs su lietuvių ir vokiečių valdžios pareigūnais. Pagelbėjo daugeliui lietuvių. Išrūpino leidimą leisti žurnalą ,,Karys”. Gelbėjo buvusio Lietuvos karininko žydo Ganiansko šeimą, slėpdamas juos savo bute ir kitaip padėdamas.
 
Apskritai, ryšių karininko pareigos Songinui buvo nedėkingos. Per Songiną ateidavo įvairūs vokiečių valdžios įsakymai. Vienas toks įsakymas reikalavo lietuviams pristatyti du gydytojus vokiečių kariniam statybos batalionui. Savanorių neatsirado. Generolas Vladas NagiusNagevičius nutarė, kad jeigu neišvengiamai reikia paaukoti lietuvių gydytoją, tai teks parinkti vieną iš tų, kurie mokslą baigė su Krašto apsaugos ministerijos stipendija. Parinktas stipendininkas atsisakė stoti į batalioną. Už tai kurį laiką jis praleido daboklėje.
 
1944 m. Songinas tarnavo gen. Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Kai ji buvo likviduojama, karininkai buvo suimami. Majoras Songinas tada buvo Vienoje, Austrijoje. Ten jį ir žmoną Eleną Kašinskaitę Gestapas suėmė ir parvežė į Kauną. Žmona buvo paleista, o mjr. Songinas išvežtas į Latviją, Salaspils koncentracijos lagerį, kuriame jau buvo kiti Vietinės rinktinės karininkai. 1945 m. gegužės mėnesį pervežtas į Vokietiją, kur išsilaisvino ir susirado savo šeimą. Vėliau amerikiečių paskirtas UNRRO ir IRO įstaigų tarnautoju karo pabėgėlių, dypukų reikalais.

• • •
Po karo mano šeima gyveno Augsburge, DP stovykloje, ten pat gyveno ir tas stipendininkas gydytojas, atsisakęs stoti į vokiečių batalioną. Po kiek laiko prasidėjo valdiški politiniai ,,skryningai” (screenings), siekiant išaiškinti nacius ir kitus negeidžiamus žmones. Maždaug tada prasidėjo ir pačių lietuvių tarpusavio sąskaitų suvedinėjimai, skundai. Kai Songinas persikėlė gyventi į Augsburgą, tas stipendininkas iš įniršimo ir keršto apskundė Songiną emigracijos įstaigai.
 
Kai tas pats daktaras ruošėsi plaukti Amerikon, jis pastebėjo, kad ir generolas NagiusNagevičius su žmona plauks tuo pačiu laivu. Daktaras bėgiojo nuo vieno lietuvio prie kito, besigirdamas, kad jis būsiąs ne jis, jeigu gen. NagiųNagevičių neišsodins iš laivo. Išėjo kitaip, maj. Songinas ir gen. NagiusNagevičius išgyveno JAV ilgiau negu daktaras, kuris neilgai Čikagoje pagyvenęs gana jaunas mirė.
 
Čikagoje maj. Songinas iš pradžių dirbo fabrike, o paskui ligi pensijos braižytoju. Jis buvo ne tik karžygys, bet ir eruditas, spaudos gerbėjas. Lietuvoje ir JAV rašė straipsnius, bendradarbiavo spaudoje, užrašė Vilniaus krašto gyvenimo legendas, išėjęs į pensiją kurį laiką tvarkė dienraščio ,,Draugas” archyvą. Songino duktė, buvusi ,,Draugo” administratorė, Regina Songinaitė-Raslavičienė su šeima gyvena Čikagos apylinkėje.
 
Jeigu ne karžygiai kaip maj. Songinas, nebūtų buvę Nepriklausomos Lietuvos. 1919 metais bolševikai buvo užėmę beveik 2/3 Lietuvos teritorijos. Dar nepasibaigus kovoms su bolševikais, reikėjo stoti prieš bermontininkus, kurie buvo užėmę Šiaulius, Biržus, Radviliškį, Raseinius ir kitas vietoves. Bermontininkai buvo galutinai sumušti Radviliškyje, iš jų paimta lėktuvų, transporto, ginklų ir daug kitos karinės medžiagos. Nugalėjus bolševikus ir bermontininkus, Nepriklausomybės kovos nesibaigė – lenkai ketino užimti visą Lietuvą.

Tiktai ginklu Lietuvos karžygiai išvadavo, sukūrė ir apgynė mums Lietuvą. Praeitais metais išėjo pirmasis Viliaus Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai” tomas. Numatoma išleisti šešis tomus, siekiant aprėpti visus 1918–1940 metais apdovanotus Vyties Kryžiaus karius ir karininkus.
 
Pirmasis tomas yra 757 puslapių, gausiai iliustruotas, išspausdintas ant gero popieriaus. Jame aprašyti kariai ir karininkai, kurių pavardės prasideda A ir D raidėmis. Antrasis tomas žada išeiti šiais metais su pavardėmis, prasidedančiomis E ir J raidėmis. Pirmame tome yra generolai ir eiliniai, inteligentai ir beraščiai, mums žinomos ir negirdėtos pavardės. Kai kurios biografijos su fotografijoms nusitęsia keletą puslapių, kitoms skirtas tik paragrafas – tiek, kiek pavyko surinkti informcijos. Bet toje knygoje visi yra pripažinti Lietuvai ir lietuviams nusipelnę Lietuvos karžygiai.

Aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad turėjau progą pažinoti vieną tokį karžygį – majorą Genriką Songiną.

1919 m. grįžus po mūšių su bermontininkais (iš d.) Genrikas Songinas, Juozas Barkauskas, kitas neatpažintas. Nuotr. iš J. Barkausko albumo.