Gražiausios Lietuvos dienos – ateityje
 
ANGELĖ KAVAKIENĖ

Ką tik grįžome iš verslo kelionės po Lietuvą bei Vokietiją. Grįžau šiek tiek nusivylusi ir pikta. Nusivylusi, kad negaliu Lietuvoje paviešėti ilgiau nei keletą dienų, pikta, nes mes nuolat kritikuojame, skundžiamės, burbame, tačiau nematome, kaip gražėja Lietuva ir jos miestai, kaip keičiasi jos žmonės, kaip mūsų Tėvynė sėkmingai tampa stipria Europos valstybe.

Į kelionę vykome kartu su dukra Berta, kurią iš Lietuvos išsivežėme, kai jai buvo vos septyneri. Nereikėjo būti labai pastabiai, kad matytumei, kaip jai patiko Lietuva, kaip ji džiaugėsi tuo, ką matėme. Aišku, labai sunku daug ką pamatyti, nes Lietuvoje praleidome vos šešias dienas, o aplankėme Vilnių, Druskininkus, Kauną, Raseinius, savo gimtąją Klaipėdą ir Mažeikius.

Nėra namų be dūmų: yra jų Lietuvoje, kaip ir Amerikoje. Iš Lietuvos išvažiavusios į parodą Vokietijoje ir ten matėme protestuojančius žmones, kurie piktinosi Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ekonomine krize, nesutiko su savo valdžios sprendimu finasiškai paremti bankrutuojančias šalis. Tuo tarpu Lietuva tvarkingai moka savo skolas.

Po darbo valandų Lietuvoje ėjome, kaip sakoma, kur akys rodė, kur kojos vedė: klaidžiojome gražiai atstatytomis senamiesčių gatvėmis, valgėme pakeliui pasitaikiusiuose restoraniukuose, kurių valgiaraščiuose buvo nelengva susigaudyti ir visko norėjosi, džiaugėmės, kad lietuviai vis labiau pamėgsta vyną, juo pakeisdami vis mažiau populiarią degtinę. Užsukdavome į parduotuves, kurios buvo pilnos ir prekių, ir žmonių. Kalbėjome su žmonėmis: kas nori dirbti, tas ir darbą randa, ir užsidirba. Tikrai, atrankos nedarėme, šnekučiavomės su daugeliu – lietuvaičiai apsirengę, pavalgę, keliauja po pasaulį. Ar ne per daug aimanuojame, pagarsėję kaip viena iš nelaimingiausių pasaulio tautų?

1997–1999 metais ,,Draugo” laikraštyje buvo išspausdinta nemažai mano straipsnių, skatinusių lietuvius pradėti verslą su Amerika. Viename jų ,,Ko reikia Lietuvai” (1998 m. gruodžio 4 d.) rašiau: ,,Kad lietuviai jau subrendę rimtam bendradarbiavimui su Vakarų šalimis, parodė nesenas Klaipėdos Prekybos rūmų narių vizitas į Čikagą. Energingi,  nusimanantys versluose, sugebantys užmegzti derybas su Amerikos bendrovėmis ir jas vystyti, klaipėdiečiai parodė, kad mes ir patys čia ne visai gerai suvokiame, kaip toli Lietuva yra pažengusi į priekį.” Šiandien ta pažanga dar ryškiau matoma.

Šiais metais kas antrus metus rengiamoje maisto produktų parodoje ,,Anuga” (Kolnas, Vokietija) dalyvavo kone keturiasdešimt Lietuvos įmonių. Palyginimui galiu paminėti, kad Rusijai atstovavo vos vienuolika maisto produktų gamintojų, Latvijai – dvidešimt vienas, o Estijai – šešiolika. Lietuvos stendai buvo gražūs, skoningi, savo įmonėms profesionaliai atstovavo jauni, gerai pasiruošę, net kelias užsienio kalbas puikiai įvaldę atstovai.

* * *

Prieš penkiolika metų a. a. Algis Liepinaitis ir kiti autoriai ,,Drauge” ne kartą klausė, kodėl Amerikoje galima nusipirkti įvairių šalių maisto produktų, tačiau nėra lietuviškų, todėl surizikavome į Ameriką atvežti produktų, ant kurių jau puikavosi užrašas ,,Product of Lithuania”.

Sunku buvo įtikinti parduotuves paimti tuo metu dar ne visiems žinomos šalies produktus į parduotuves. Pagal mano užrašus, į vieną parduotuvę kulniavome net 31 kartą, kol pavyko įtikinti jos savininkus paimti lietuviškų maisto produktų. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų parduotuvėse rengėme gaminių ragavimus, fotografavome produktus ir ruošėme reklamas, kopėme aukštyn ir ritomės žemyn. Lietuvos spauda, ,,Draugas” ir ,,Amerikos lietuvis” metai iš metų spausdino straipsnius, kuriais paaiškindami, pastūmėdami, kartais pabardami ir net pamokydami ,,stūmėme” lietuviškus maisto produktus į Amerikos rinką. Kada Lietuvoje lankėmės ,,Maximos” parduotuvėse, buvo sunku rasti produktų, kurių šiandien negalėtume pasiūlyti savo pirkėjams Amerikoje. Buvo nueitas ilgas ir akmenuotas kelias. Šiandien mūsų pramintais keliais, taip pat įveždami lietuviškus maisto produktus, pasuko jau ne vienas importuotojas. Labai gaila, kad verslininkai vis dar neryžtingai ieško naujų ir nepramintų takų.

Lietuvoje užsukome į keletą drabužių parduotuvių. Tikrai nesinorėjo pirkti užjūrio rūbų, kada jiems visiškai nenusileido lietuviškieji, sukurti talentingų modeliuotojų, pasiūti lietuviškose įmonėse. Vis daugiau lietuviškų pavardžių surasime tarp žinomų pasaulio mados kūrėjų, tačiau lietuviškų drabužių nedaug terasime Amerikos parduotuvėse. Jei sovietmečiu nuo ,,Lelijos” siuvamų gaminių paniekinančiai sukdavome nosis, tai šiandien jie – gražūs, spalvingi ir madingi, mielai perkami, jei tik įkandami, nes yra gana nepigūs. Mielieji verslininkai, nelaukite, kol kas nors už jus pramins kelius. Kaip nebūtų sunku pirmajam, jis visada bus pirmasis. Tikrai tikiu, kad lietuviški rūbai turės paklausą tarp Amerikos pirkėjų.

Lankėmės lietuviškose įmonėse, kur žavėjomės lietuviškais baldais. Lietuvoje pagaminti, jie sėkmingai keliauja į Prancūziją, Vokietiją, Skandinavijos ir kitas šalis. Gražūs, patogūs, šiuolaikiniai, be jokios abejonės, jie rastų savo pirkėjų Amerikoje. Jau seniai praėjo laikai, kada lietuviško baldo nebuvo galima pakelti nuo žemės, o ant jo sėdėti galėjome linkėti nebent savo priešams. Kodėl mes Amerikoje skundžiamės negalį susirasti darbo, tuo tarpu Lietuvos baldų gamintojai ieško, kas galėtų jų gaminius importuoti į Ameriką? Joks verslas nėra lengvas, tačiau nesuaręs dirvono pyrago nevalgysi. Lietuva iš tikrųjų turi ką pasiūlyti Amerikos rinkai. Gaila, kad dažniausia apsiribojama maisto produktais. Lietuva šiandien – ne vien žemės ūkio šalis.

* * *
Apsilankėme draugų dailės salone Klaipėdoje. Stebino autorių kūrybiškumas. Šalia paveikslų, grožėjomės menišku lietuvišku stiklu, keramika, porcelianu, papuošalais, audiniais, vienetiniais baldais. Tokių meno kūrinių nelengva rasti Amerikoje. Nejaugi jiems neatsirastų pirkėjų? Eksporto galimybių yra daug, tik reikia pasiryžimo nelengvam ir ilgam darbui, entuziazmo ir verslo nuojautos.

Lietuva yra tokia, kokią ją norime matyti: kažkam džiugu būti lietuviu, kažkam mes – girtuoklių tauta. Esu kritikuojama, kad dažnai matau gyvenimą per rožinius akinius. Mano supratimu, dažnai geriau rožiniai akiniai ant nosies negu nosis, nuolat įbesta į purvyną.

Labai liūdna, kad mano geriausios gyvenimo dienos buvo praleistos sovietų okupacijoje. Lietuva šiandien laisva. Senosios, kaip mes sakome, didele dalimi sugadintos, kartos pakeisti ateina kita – jauna, gabi, šiuolaikinė. Graži mūsų Lietuva, tačiau manau, kad Lietuvos geriausios dienos – dar ateityje. Tikiu, kad jų dar sulauksiu.