Dar kitoks žvilgsnis į Nobel taikos premijas
ALEKSAS VITKUS
Parašęs „Draugui” gana nepriekabų straipsnį apie
Nobel taikos premijos užkulisius, pastebėjau, jog nuomonės, kad
prezidentas Barack Obama tikrai užsitarnavo tos premijos arba kad ta
premija buvo skirta jam taikos labui dar nieko ypatingo nenuveikus,
spaudoje dar labai įvairuoja. Jokių tuo klausimu atliktos apklausos
rezultatų dar neteko matyti, įvairiai į tai atsiliepia ir patys
premijos komiteto nariai.
Kaip labai retai atsitinka, šį kartą net keturi iš penkių
komiteto narių rado reikalą savo nutarimą teisinti viešai,
tvirtindami, kad Obama tos premijos užsitarnavo ir kad tai buvo nutarta
vienbalsiai. Komiteto pirmininkas Thorbjorn Jagland gynė nutarimą,
sakydamas, jog Obama pastangų dėka nesantaika tarp Vakarų ir Islamo
pasaulio yra sumažėjusi. Tai pasakęs, jis vis dėlto pridūrė:
„Aš nesakau, kad nuo to pasaulis tapo saugesnis, bet
– įtampa sumažėjo.”
Ne visai taip galvojo sena komiteto veteranė Inger-Marie Ytterhorn,
sakydama: „Aš stebėjau televizijoje Obama veido
išraišką, kai jis sakė priimąs tą garbę, žadėdamas
keliauti į Norvegiją priimti tos premijos. Supratau, kad jis nebuvo
labai laimingas.” Toliau ji aiškino: „Obama turi
daug savo krašto problemų, ir jos, atrodo, vis auga. Nedarbas,
sveikatos apdrauda, Afganistanas ir t. t.” Pats prezidentas
kukliai prisipažino, jog „premija nereiškia patvirtinimo,
ką aš atlikau, bet tik įrodymą, kad Amerikos valdžia eina geru
keliu, siekdama užtikrinti visų tautų troškimus”.
Tuo tarpu vienas „Chicago Tribune” skaitytojas taip
mintijo: „Obama premijos laimėjimas yra ne geresnis negu kokio
rašytojo Pulitzer premijos laimėjimas, vos tik jam įteikus
numatomo rašyti veikalo metmenis.”
Kai nemažai amerikiečių džiaugėsi JAV prezidento laimėta premija,
keistai atrodė, kad tokie Amerikos politiką visuomet kritikuojantieji
Kubos Fidel Castro, Venesuelos Hugo Chavez ir net Irano prezidento
atstovas ta proga Obama sveikino.
Nepatenkintass Nobel premijos komiteto sprendimais Švedijos
vokietis filantropas Jakob von Uexkull jau 1980 m. įkūrė „Right
Livelihood Foundation” (Teisaus pragyvenimo fondas) premiją, kuri
tapo žinoma kaip Nobel premijos pakaitalas. Šiemet tą premiją
laimėjo net trys laureatai: Rene Ngongo iš Kongo valstybės
– už veiklą saugant Kongo tankiąsias džiungles, pacifistė
iš Naujosios Zelandijos Alyn Ware – už veiklą dėl taikos
ir australė Catherine Hamlin – už jos ilgametį pasiaukojantį
žmonių gydymą Etiopijoje. Visiems trims gruodžio 4 d. Švedijos
parlamente bus įteiktos 74,000 dol. vertės premijos.
Ne menkesnė atrodo, nors ir ne Nobel, yra kita norvegų 1991 m. skirta
taikos premija neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui
Vytautui Landsbergiui. Paskirta jam beveik 3 mln. kronų suma yra
naudojama remti įvairias medicinos, gydymo, meno ir kitokias programas
Lietuvoje, tikint, kad socialinis skirtumas tarp turtingųjų ir
skurstančiųjų bus pagaliau ženkliai sumažintas. Kodėl taikaus
laisvėjimo metais Lietuvai vadovavęs Landsbergis tuomet negavo tikros
Nobel taikos premijos, taip ir liko neaišku. Gal, kad, kaip
aukščiau minėjau, Nobel premijos komiteto sprendimai iki
šiol nebuvo viešai diskutuojami. Ironiška, kad
1990 m. Nobel taikos premiją gavo Sovietų Sąjungos prezidentas
Michail Gorbačiov, nieko veiksmingo nepadaręs, siekiant pristabdyti
tuomet vykusį karą Afganistane. Užuot Landsbergis, 1991 m. Nobel taikos
premiją gavo Burmos (dabar Myanmar) taikos aktyvistas Aung Suu Kyi,
stengęsis savo krašte įvesti demokratiją ir kovojęs už žmonių
teises.
Dar keistesnė yra taip vadinama nuo 1991 m. atsiradusi Ig Nobel
premija. Kodėl toks keistas vardas? Jis kilęs iš
lotyniško žodžio „ignobilis”, reiškiąs kažką
nežinomo ar tamsaus, o anglų kalbos vartosenoje įgijęs „žemo,
gėdingo ar nekilmingo” prasmę. Tos organizacijos motto yra skirti
premiją tam, kam geriausiai pavyksta žmones prajuokinti, o po to
leidžia jiems susimąstyti.
Ig premijos yra suteikiamos kasmet per iškilmes Harvard
University teatro salėje. Nors jos yra humoristinės, jos turi ir tikslą
– švęsti ką nors nepaprasto, puoselėti vaizduotę ir
skatinti žmonių domėjimąsi mokslais, medicina ir technologija. Jų
oficiozas yra mokslo-humoro-satyros žurnalas „Annals of
Improbable Research” (AIR). Apie tai rašo ir labai rimta
spauda, kaip „The Wall Street Journal”, „Asahi
Shimbun” ir kiti.
Ig Nobelio premijos buvo paskirtos ir žymiems politikams: Indijos Atal
Bihari Vajpayee ir Pakistano Nawaz Sharif. Abu ministrai pirmininkai
gavo Ig Nobelio premiją už „jų agresyviai taikingus atominių
bombų sprogdinimus 1998 metais”. Prancūzijos prezidentas Jacques
Chirac 1996 metais laimėjo Ig Nobelio premiją už „Hiroshima
bombardavimo 50 metų sukakties prisiminimą, sprogdinant prancūzų bombą
Ramiajame vandenyne”.
2001 metais Ig Nobelio taikos premiją laimėjo ir mums gerai žinomas
Grūto parkas, kuris amerikiečių spaudoje buvo pavadintas „Sovietų
skulptūros sodu prie Grūto parko”, kai lietuviai jį,
berods, vadina „Stalino pasauliu”. Jį įsteigė
šešiasdešimtmetis milijonierius Viliumas
Malinauskas, žinomas grybų verslininkas, investuodamas apie milijoną
dol. ir parką atidarydamas balandžio 1 dieną – tradicinę April
Fool’s Day. Parke yra apie 65 įvairiausių buvusių sovietų eros
paminklų ir biustų, įskaitant Lenino ir Stalino. Parko bendras motyvas
yra pavaizduoti jau į praeitį skęstantį sovietų laikų gulagą. Dėl jo
tinkamumo ar reikalingumo yra įvairiausių nuomonių.
2009 m. rugsėjo laidos „National” žurnale kritikuojami
kartais pasitaikantys Nobel premiją laimėjusio mokslininko
nereikšmingi tyrimai, bet ten pat pripažįstama, kad ir iš
tokių tyrimų kartais gimsta svarbūs mokslo atradimai.