Dar kitoks žvilgsnis į Nobel taikos premijas

ALEKSAS VITKUS

Parašęs „Draugui” gana nepriekabų straipsnį apie Nobel taikos premijos užkulisius, pastebėjau, jog nuomonės, kad prezidentas Barack Obama tikrai užsitarnavo tos premijos arba kad ta premija buvo skirta jam taikos labui dar nieko ypatingo nenuveikus, spaudoje dar labai įvairuoja. Jokių tuo klausimu atliktos apklausos rezultatų dar neteko matyti, įvairiai į tai atsiliepia ir patys premijos komiteto nariai.

Kaip labai retai atsitinka, šį kartą net keturi iš penkių komiteto narių rado reikalą savo nutarimą teisinti viešai, tvirtindami, kad Obama tos premijos užsitarnavo ir kad tai buvo nutarta vienbalsiai. Komiteto pirmininkas Thorbjorn Jagland gynė nutarimą, sakydamas, jog Obama pastangų dėka nesantaika tarp Vakarų ir Islamo pasaulio yra sumažėjusi. Tai pasakęs, jis vis dėlto pridūrė: „Aš nesakau, kad nuo to pasaulis tapo saugesnis, bet – įtampa sumažėjo.”

Ne visai taip galvojo sena komiteto veteranė Inger-Marie Ytterhorn, sakydama: „Aš stebėjau televizijoje Obama veido išraišką, kai jis sakė priimąs tą garbę, žadėdamas keliauti į Norvegiją priimti tos premijos. Supratau, kad jis nebuvo labai laimingas.” Toliau ji aiškino: „Obama turi daug savo krašto problemų, ir jos, atrodo, vis auga. Nedarbas, sveikatos apdrauda, Afganistanas ir t. t.” Pats prezidentas kukliai prisipažino, jog „premija nereiškia patvirtinimo, ką aš atlikau, bet tik įrodymą, kad Amerikos valdžia eina geru keliu, siekdama užtikrinti visų tautų troškimus”.

Tuo tarpu vienas „Chicago Tribune” skaitytojas taip mintijo: „Obama premijos laimėjimas yra ne geresnis negu kokio rašytojo Pulitzer premijos laimėjimas, vos tik jam įteikus numatomo rašyti veikalo metmenis.”

Kai nemažai amerikiečių džiaugėsi JAV prezidento laimėta premija, keistai atrodė, kad tokie Amerikos politiką visuomet kritikuojantieji Kubos Fidel Castro, Venesuelos Hugo Chavez ir net Irano prezidento atstovas ta proga Obama sveikino.

Nepatenkintass Nobel premijos komiteto sprendimais Švedijos vokietis filantropas Jakob von Uexkull jau 1980 m. įkūrė „Right Livelihood Foundation” (Teisaus pragyvenimo fondas) premiją, kuri tapo žinoma kaip Nobel premijos pakaitalas. Šiemet tą premiją laimėjo net trys laureatai: Rene Ngongo iš Kongo valstybės – už veiklą saugant Kongo tankiąsias džiungles, pacifistė iš Naujosios Zelandijos Alyn Ware – už veiklą dėl taikos ir australė Catherine Hamlin – už jos ilgametį pasiaukojantį žmonių gydymą Etiopijoje. Visiems trims gruodžio 4 d. Švedijos parlamente bus įteiktos 74,000 dol. vertės premijos.

Ne menkesnė atrodo, nors ir ne Nobel, yra kita norvegų 1991 m. skirta taikos premija neseniai atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui. Paskirta jam beveik 3 mln. kronų suma yra naudojama remti įvairias medicinos, gydymo, meno ir kitokias programas Lietuvoje, tikint, kad socialinis skirtumas tarp turtingųjų ir skurstančiųjų bus pagaliau ženkliai sumažintas. Kodėl taikaus laisvėjimo metais Lietuvai vadovavęs Landsbergis tuomet negavo tikros Nobel taikos premijos, taip ir liko neaišku. Gal, kad, kaip aukščiau minėjau, Nobel premijos komiteto sprendimai iki šiol nebuvo viešai diskutuojami. Ironiška, kad 1990 m. Nobel taikos premiją gavo Sovietų  Sąjungos prezidentas Michail Gorbačiov, nieko veiksmingo nepadaręs, siekiant pristabdyti tuomet vykusį karą Afganistane. Užuot Landsbergis, 1991 m. Nobel taikos premiją gavo Burmos (dabar Myanmar) taikos aktyvistas  Aung  Suu Kyi, stengęsis savo krašte įvesti demokratiją ir kovojęs už žmonių teises.

Dar keistesnė yra taip vadinama nuo 1991 m. atsiradusi Ig Nobel premija. Kodėl toks keistas vardas? Jis kilęs iš lotyniško žodžio „ignobilis”, reiškiąs kažką nežinomo ar tamsaus, o anglų kalbos vartosenoje įgijęs „žemo, gėdingo ar nekilmingo” prasmę. Tos organizacijos motto yra skirti premiją tam, kam geriausiai pavyksta žmones prajuokinti, o po to leidžia jiems susimąstyti.

Ig premijos yra suteikiamos kasmet per iškilmes Harvard University teatro salėje. Nors jos yra humoristinės, jos turi ir tikslą – švęsti ką nors nepaprasto, puoselėti vaizduotę ir skatinti žmonių domėjimąsi mokslais, medicina ir technologija. Jų oficiozas yra mokslo-humoro-satyros žurnalas „Annals of Improbable Research” (AIR). Apie tai rašo ir labai rimta spauda, kaip „The Wall Street Journal”, „Asahi Shimbun” ir kiti.

Ig Nobelio premijos buvo paskirtos ir žymiems politikams: Indijos Atal Bihari Vajpayee ir Pakistano Nawaz Sharif. Abu ministrai pirmininkai gavo Ig Nobelio premiją už „jų agresyviai taikingus atominių bombų sprogdinimus 1998 metais”. Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac 1996 metais laimėjo Ig Nobelio premiją už „Hiroshima bombardavimo 50 metų sukakties prisiminimą, sprogdinant prancūzų bombą Ramiajame vandenyne”.

2001 metais Ig Nobelio taikos premiją laimėjo ir mums gerai žinomas Grūto parkas, kuris amerikiečių spaudoje buvo pavadintas „Sovietų skulptūros sodu prie  Grūto parko”, kai lietuviai jį, berods, vadina „Stalino pasauliu”. Jį įsteigė šešiasdešimtmetis milijonierius Viliumas Malinauskas, žinomas grybų verslininkas, investuodamas apie milijoną dol. ir parką atidarydamas balandžio 1 dieną – tradicinę April Fool’s Day. Parke yra apie 65 įvairiausių buvusių sovietų eros paminklų ir biustų, įskaitant Lenino ir Stalino. Parko bendras motyvas yra pavaizduoti jau į praeitį skęstantį sovietų laikų gulagą. Dėl jo tinkamumo ar reikalingumo yra įvairiausių nuomonių.

2009 m. rugsėjo laidos „National” žurnale kritikuojami kartais pasitaikantys Nobel premiją laimėjusio mokslininko nereikšmingi tyrimai, bet ten pat pripažįstama, kad ir iš tokių tyrimų kartais gimsta svarbūs mokslo atradimai.