Saugumietiškos intrigos
GINTARAS VISOCKAS
Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į
viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės Irenos
Degutienės pokalbį. I. Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių
Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės,
tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis. Viešai pagarsinto
pokalbio trukmė – apie 10 minučių. Jį išklausius galima
susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija,
nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo. O
įspūdis, perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje kaip mat
pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas tėra
primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji
šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią,
kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.
Žinoma, jei vadovausimės galiojančiais įstatymais, Lietuvą turėtų
valdyti Seimas. Tačiau, remiantis kai kuriais leidiniais, pvz.,
Ekspertai.eu, ,,viskas valdoma komandomis iš ‘Baltųjų
rūmų’. Suprask – iš Prezidentūros. Ir, deja, būtent
prezidentiniams nurodymams, o ne įstatymams, esą paklūsta Lietuvos
Generalinė prokuratūra, Vidaus saugumo departamentas (VSD) ir
svarbiausi teismai. Esą mūsų saugumas ,,naudojamas kaip įrankis
įtvirtinant šią antikonstitucinę galią”. O tai
reiškia, kad ,,23-aisiais nepriklausomybės metais mūsų valstybė
didžiuliu tempu virsta autoritariniu režimu”.
Netikėtai pagarsinti konfidencialūs parlamento vadovės
priekaištai sukėlė rimtą atgarsį. Tačiau triukšmas nelygu
triukšmui. Koks šio politinio žingsnio tikrasis tikslas?
Parodyti Seimo pirmininkės pasyvumą ir bejėgiškumą?
Konservatorių-krikščionių demokratų dviveidystę: vienaip kalbu
siaurame bendraminčių būrelyje, o visai kitaip – tautai rinkimų
metu? O gal siekta supjudyti prezidentę su Tėvynės sąjungos–LKD
partija, kuriai rinkimų išvakarėse Dalia Grybauskaitė
pareiškė nedviprasmišką, bet ne visai teisiškai
leistiną pritarimą? O gal tokiu būdu antrame rinkimų rate siekiama
sustiprinti socialdemokratų ir darbiečių pozicijas? Spėliojimų –
daug. Kuris iš jų teisingiausias, sunku pasakyti.
Be abejo, vienos iš įtakingiausių Lietuvos partijų atstovės
pasiguodimai kelia pagrįstą nuostabą. Jei jau nieko į gerąją pusę
pakeisti nesugeba net valdančiosios TS-LKD partijos atstovė, užimanti
antras pagal svarbą šalyje pareigas, tai Lietuva tikrai
pasmerkta pražūčiai. Jei antroji pagal rangą Lietuvos politikė tokia
dviveidė – vienas versijas porina siaurame visuomenininkų
ratelyje, manydama, kad jos kalba neįrašinėjama, o kitokius
žodžius skelbia iš oficialiųjų tribūnų, kur jos pokalbiai
fiksuojami, – tai kuo tada galima Lietuvoje pasitikėti? Ir dar
viena pastaba – jei nieko negali pakeisti, tai kam laikytis
įsitvėrus Seimo pirmininkės kėdės? Tokiu atveju verčiau trauktis
iš didžiosios politikos ir užsiimti tuo, kur ,,esi pajėgus
puoselėti naujoves ir vertybes”. Argi ne taip turėtų pasielgti
principingas asmuo?
Skandalingai primityvūs yra ir valdžios atstovų paaiškinimai,
kodėl jie nekomentuoja ,,purvinųjų technologijų” ar ,,dalykų,
kurių kilmė – nežinoma”. Ypač neįtikinamai nuskambėjo I.
Degutienės per atstovą spaudai pateikta mintis, esą ji nesivelia į
ginčus su tais, kurie naudoja ,,nešvarias technologijas”.
Bet juk ir ji pati naudoja ne pačias ,,balčiausias
technologijas”, skirtingoms auditorijoms skirtingu metu
pateikdama skirtingas nuomones. Čia tikrai prasminga pasiteirauti: kada
ir kur – Seimo pirmininkė nuoširdžiausia?
Vertindami šią konservatoriams-krikščionims demokratams
itin nemalonią žinią, privalome turėti omenyje ir aplinkybę, jog Seimo
pirmininkės pokalbis užrašytas ne vakar, o gerokai anksčiau
– dar šių metų kovo mėnesį. Kodėl tik dabar jis
paskelbtas? Kodėl jis tapo visuomenei žinomas būtent rinkimų metu? Gal
,,Drąsos kelias” teisingai pasielgė, viešai atsiribodamas
nuo tą pokalbį slapta įrašiusiojo asmens?
Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, jog pareiškimų apie
antikonstitucinius valstybės užvaldymus, antivalstybinę VSD veiklą ir
kišeninius prokurorus mūsų viešojoje erdvėje tiek daug,
kad I. Degutienės ,,išpažintis” – ne tokia jau ir
ryški. Pranešimais apie neva antikonstitucinę valstybės
prigimtį užversta visa mūsų viešoji erdvė. Be konkretesnių
įrodymų. Tokiais atvejais naivu laukti konkrečių faktų.
Šiandien jau esama realaus pavojaus, jog, ilgainiui pavargę nuo
pranešimų apie VSD visagalybę ir intrigas gausos, liausimės
reaguoti į išties iškilusius pavojingus reiškinius
ar pranešimus. Tiesiog prarasime gebėjimą atskirti tikrąjį
pavojų nuo menamo, dirbtinai, specialiai sukurto. Juk dabar labai
madinga pasigirti, esą ,,mane seka saugumas”, ,,saugumas sutrukdė
tapti populiariu” arba ,,saugumas pakenkė rinkimuose”.
Saugumietiško sekimo tema savo nuomonę neseniai išdėstė
ir rašytojas Liudvikas Jakimavičius, šiemet nesėkmingai
dalyvavęs rinkimuose į Seimą. Bernardinai.lt paskelbtame pokalbyje
,,Atėjo metas užsiimti antitarybine veikla” esama vertingų
rašytojo pastebėjimų. Jis tvirtina: ,,Pagrindinis dalykas, kuris
mane nustebino per šiuos rinkimus, tai nesusišnekėjimas
su bendraminčiais.” Įsiminė ir toks rašytojo sakinys:
,,Kartais negali suvokti, ar tavo pagalbininkas užsiima sabotažu, ar
jis paprasčiausiai nesugeba atlikti paprasčiausių darbų.” Ar tai
– ne šventa tiesa? Daugelis apie valstybės valdymo bėdas
garsiai diskutuojančių verčiau baigtų aukštuosius mokslus ir tik
po to jau taptų ,,viską išmanančiais ekspertais”. Todėl
neatmestina versija, jog daugelis rašytojo bičiulių nepajėgė jam
padėti tiesiog dėl nesusigaudymo. Sabotažu ar saugumietiškomis
intrigomis tai pavadinti būtų per daug skambu.
Deja, pažvelgęs į šią mūsų visuomenės silpnąją vietą,
rašytojas vis tik neiškentė nepaskelbęs užuominų ir apie
,,negarbingas provokacijas, organizuojamas vyrukų iš VSD”.
Štai suklusti privertusi citata: ,,Ši rinkimų kampanija
buvo baisus ir ciniškas ‘šmugelis’. Į ją
įsitraukė ir ėmė aktyviai veikti net anoniminiai dėmenys, kurių
visuomenė ir rinkėjas nemato. Nuolatos buvo klausomasi mano telefoninių
pokalbių, trūkinėjo ryšys, buvo sutrikdytas elektroninis
paštas, o galų galiausiai atjungta ir mano prieiga prie
interneto. Greitai ir tiksliai komunikuoti su savo rinkimų štabo
žmonėmis tapo beveik neįmanoma.” Nederėtų ginčytis dėl pamatinių,
esminių teiginių – mūsų slaptosios tarnybos tikrai domisi
lietuviškų rinkimų užkulisiais. Jos negali nesidomėti tokiomis
temomis. Tai – jų pareiga. Tačiau sunku patikėti, jog mūsų
džeimsai bondai būtų tokie smulkmeniški ir sektų mus visus.
Teneįsižeidžia rašytojas Jakimavičius už abejones: o ką jis jau
nuveikė tokio įspūdingo, nepaprasto, reikšmingo, konkretaus, kad
sulaukė net slaptųjų tarnybų dėmesio?
Čia labiausiai tiktų prisiminti filosofo Vytauto Radžvilo pastabą:
,,tos politinės jėgos, kurios šiandien skundžiasi demokratijos
stoka ir vienu iš jos požymių laiko būtent įvairias
manipuliacijas per rinkimus, absoliučiai nieko nepadarė, kad Lietuvos
politinė sistema būtų demokratizuota” (Balsas.lt). Filosofas
vaizdžiai pasakė ir šiuo atveju: ,,atskirų politinių jėgų
skundai, norint pagerinti savo rinkimų rezultatus, sisteminių ydų
nepašalins”.
Kodėl mums demokratijos reikalai labiausiai pradeda rūpėti tada, kai
,,rinkimus laimi ne tie, kuriems juos derėjo laimėti”? Verčiau
ieškokime priežasčių, kodėl nebepajėgiame rasti bendros
šnekos su saviškiais – labai panašiai
mąstančiais bendrapiliečiais. O suklupę visų bėdų nepulkime versti tik
saugumietiškoms intrigoms. Kartais net atrodo, kad
priešiškoms jėgoms nė piršto pajudinti nereikia
– mes patys mirtinai susipykstame, be jokių stumtelėjimų
iš šalies. Tad dažniau ieškokime savo pačių
neišmanymo, egoizmo bei primityvumo. Kitaip ir 2016 metais
rinkimai į Seimą bus labai panašūs į šiandieninį chaosą,
kur pažeidimai veja pažeidimą ir kur laimi būtent tie, kuriems
parlamente – ne pati tinkamiausia vieta.