Festivalis be žiūrovų: aš ten buvau,
 o Jūs?

Dalia Cidzikaitė

,,Kur dingo žiūrovai?“ — tokiu klausimu į mane kreipėsi savaitraščio ,,Amerikos lietuvis” žurnalistė Ramunė Lapas, po spalio 10-12 d. Čikagoje, Jaunimo centre įvykusio XII Teatro festivalio. Panašų klausimą, tik nebylų, galėjau įžvelgti ir kai kurių iš kitų lietuviškų telkinių atvažiavusių ir į Jaunimo centro didžiąją sceną užlipusių aktorių akyse.

Šiais metais, kaip niekad, išeivijoje gausu jubiliejinių sukakčių ir šiaip renginių. Atrodo, nėra tokio savaitgalio, kai ypač čikagiškiame lietuviškame telkinyje nevyktų du, o kartais ir daugiau renginių. Įvairių: viešų paskaitų, koncertų, parodų atidarymų, lėšų rinkimo vakarų — visų ir neišvardysi. Ir visuose juose rengėjai tikisi išvysti kuo daugiau žiūrovų, dalyvių. Tik kodėl vieni jų pritraukia minias, o kiti — vos saujelę kitą? (Štai ką tik pasibaigę rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą irgi patyrė nesėkmę — šiais metais iš visos Amerikos balsavo vos 1,714 balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.)

Uždavusi aukščiau mano minėtą klausimą R. Lapas prisipažino, jog ji iki šiol nėra radusi atsakymo, kodėl šį spalio mėnesį vykęs, kas ketverius metus JAV LB Kultūros tarybos organizuojamas teatro festivalis nepripildė kai kuriais atvejais nė pusės Jaunimo centro didžiosios salės. Nesu tikra, jog ir aš žinau atsakymą į šį klausimą, bet pabandyti atsakyti į jį noriu.

Ne be pagrindo, manau, yra ne vieno jau išsakyta pastaba, jog Čikagos ir jos apylinkių lietuviai yra išlepinti įvairiausių visuomeninių, kultūrinių, sportinių ir kitokių renginių. Galbūt iš dalies todėl su tokiu pasisekimu (nors žiūrovų skaičiumi ir neprilygo Čikagai) praėjo šią vasarą vakarinėje Amerikos pakrantėje Los Angeles mieste surengta Lietuvių tautinių šokių šventė. Tai buvo naujas, drąsus sumanymas, pareikalavęs iš rengėjų ir organizacinių sugebėjimų, ir kūrybiškumo, kaip pritraukti ne tik žiūrovus, bet ir šokėjus. Galbūt tokiu šviežiu ir naujais dažais kvepiančiu teatro festivaliu galėjo būti pradinis rengėjų sumanymas jį rengti New York mieste. Deja, dėl daugelio priežasčių (brangios scenos nuomos, nakvynės ir t.t.) aktoriai ir režisieriai ir šį kartą vėl turėjo traukti Čikagos link.

Atsivertus prieš artėjantį savaitgalį ,,Draugą” ir pamačius, jog siūlomų renginių yra daugiau nei vienas, žmonės nori nenori turi rinktis, į kurį renginį tą savaitgalį eiti. O jei praėjusį šeštadienį lankėtės koncerte, šį savaitgalį turbūt į koncertą, nors ir kitų atliekamą bei rengiamą, greičiausiai jau neišsiruošite. Tačiau šį žiūrovų išlepimo argumentą, atrodo, gana lengvai nurungia teiginys, jog lietuviškas teatras vis dėlto nėra jau toks dažnas paukštis mūsų visų, net ir čikagiškių, padangėje. Tad, matyt, reikėtų ieškoti kitos priežasties.

Teatro festivalio metu girdėjau keletą pamąstymų, kad galbūt priežastis, kodėl salė neūžė nuo žiūrovų, buvo ta, jog kažko organizatoriai, t.y. JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė su savo pagalbininkais, nepadarė. Sutinku, jog gyvenant rytinėje pakrantėje, yra gana sunku surengti bet kokį renginį kitur, tuo labiau — šiais metais net tris dienas trukusį, į sceną sutraukusį keturis teatro sambūrius su net šešiais spektakliais vaikams ir suaugusiems. Tačiau visas tas tris dienas dalyvavau kaip žiūrovė ir man neužkliuvo nė viena vieta, kur organizatorių būtų nepagalvota, nesuspėta, neatlikta.

O kaip su reklama? — paklaustų ne vienas. Nesekiau atidžiai kitos lietuviškos spaudos, tačiau bent jau ,,Drauge” informacijos ir reklamos apie teatro festivalį netrūko. Mes net pakalbinome visas atvažiuojančias teatro grupes (ačiū režisierėms, kurios visos mielai mums talkino ir atsakė į mūsų klausimus) su tikslu, kad žiūrovas, besirenkantis, į kurį spektaklį eiti, iš anksto daugiau žinotų apie teatro sambūrį.

Mudviejų tolesniame pokalbyje R. Lapas sakė, jog štai ji ką tik sugrįžo iš Lietuvos ir ten žmonės iki šiol gausiai lanko teatrus — jei nesuskubai bilieto nusipirkti iš anksto, mažai galimybių jį gauti likus kelioms dienoms iki spektaklio. Bet, paprieštaravau aš, juk ir Lietuvoje ne visi žmonės lankosi teatre, nes ne visiems ši meno rūšis patinka. Tad galbūt teatras yra tik ,,teatro gurmanams” skirta meno šaka? Galbūt. Bet kodėl vaikų akistata su teatru nereikalauja iš mažojo žiūrovo nei patirties, nei ypatingo išlavinto skonio? Teatras sugeba suvilioti ir teatro žinovais save laikančius, ir pirmą kartą į teatrą patekusius žiūrovus.

Žinoma, išeivijoje gimęs teatras, bent iš pradžių, visada svyruos tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo ribos. Kuo didesnis teatro sambūrio įdirbis, kuo dažniau aktoriai turi progą vaidinti, o režisieriai — statyti spektaklius, tuo labiau bus krypstama į profesionalumą. Kaip ir kiekvienoje meno šakoje, žiūrovas ar klausytojas turi būti prisijaukinamas, ypač jei tai ne vienąkart išeivijoje iš Lietuvos pasirodantis, sužibantis ir vėl nežinia kuriam laikui pradingstantis menininkas ar jų grupė, bet metai iš metų dirbantis teatro sambūris. Savas sambūris. Kurio kūrybą mes turėtume ypač branginti. Taip paremtume ne Lietuvoje sukurtą ir mums importuotą kūrybą, bet tokią, kuri kuriama čia ir dabar, nors ir kokio neaukšto lygio ji iš pradžių būtų.

Akivaizdu, jog ką tik pasibaigęs XII Teatro festivalis nebuvo tai, ko tikėjosi jo organizatoriai ir dalyviai – bet jų viltys sudužo tik dėl menko žiūrovų susidomėjimo ir skaičiaus. Viso kito buvo su kaupu: šeši spektakliai, keturios grupės, vaikai ir suaugusieji, komedija ir tragikomedija, juokas ir drama, muzika, kostiumai, apšvietimas... Aš visa tai mačiau, o jūs?