Tomas prisimena vieno bendražygio žodžius: ,,Šie žmonės nenorėjo būti pamiršti.”

  Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), apie kurią ,,Drauge” pasakojome š. m. spalio 2 d., jau ketvirtus metus iš eilės rengia ekspediciją į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire. Nuo projekto „Misija Sibiras” pradžios jau suorganizuotos penkios, daug ištvermės pareikalavusios istorinės ekspedicijos į lietuvių trėmimų, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas Sibire.

Projekto sumanymas gimė dar 2005 m. LiJOT Asamblėjoje priėmus rezoliuciją dėl jaunimo patriotiškumo. Šioje rezoliucijoje teigiama, jog Lietuvos jaunimas yra patriotiškas, tik patriotiškumą jis suvokia kitaip nei prieš tai buvusios kartos, todėl jam nėra galimybių jį parodyti visuomenei suprantamomis „tradicinėmis” priemonėmis. Tai, anot LiJOT atstovų, ir paskatino imtis tokios jaunimo iniciatyvos.

Džiugu, kad šis sumanymas sulaukė didžiulio susidomėjimo. Pasak LiJOT prezidento Šarūno Frolenko, šiemet projektu susidomėjo ne tik šalies jaunimas, tačiau ir lietuviai, gyvenantys tolimiausiose pasaulio vietose. Vienas projekto dalyvių – lietuvaitis Tomas Janušas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš septynerius metus Tomas atvažiavo į Los Angeles iš Vilniaus. Jis šiuo metu studijuoja ir dirba, yra vedęs Amerikos lietuvę. Mes labai apsidžiaugėmė, sulaukę paties Tomo siūlymo papasakoti, kuo gyvena šių dienų jaunimas išeivijoje, kaip jis supranta patriotiškumą.

– Rašėte, kad atstovaujate visos Vakarų Amerikos lietuviams. Kokia lietuviška veikla užima didžiausią Jūsų laiko dalį?

– Užsiimu įvairia veikla. Skautavimas – viena pagrindinių. Taip pat padedu organizuoti renginius, žaidžiu lietuvių krepšinio komandoje ir kitaip palaikau ryšius su tautiečiais. Žmona labiau užsiėmusi, šoka tautinių šokių būrelyje, dainuoja liaudies dainas, vaidina.

– Ar tenka dažnai bendrauti su išeivijos lietuvių jaunimu? Kaip apibūdintumėte šiandieninį Jungtinėse Valstijose gyvenantį jaunimą?

– Turiu nepakartojamą galimybę bendrauti su abiem lietuvių bendruomenės pusėmis. Kadangi žmona – Amerikos lietuvė, turim daug draugų, gimusių Jungtinėse Valstijose, tai yra gal net trečia išeivijos karta. Kita draugų grupė – atvažiavusieji į Ameriką po nepriklausomybės ar anksčiau, bet savo noru. Tai yra tikrai skirtingų kultūrų ir vertybių žmonės, bet labai įdomu bendrauti su visais. Visi, kas atvažiavo į Los Angeles, turi įdomią istoriją, kodėl ir kaip čia atsirado. Tikrai nuostabi bendruomenė, nuostabūs žmonės. Mums net pavydi kitų tautybių, bendruomenių žmonės, kad mes taip artimai bendraujame ir palaikom ryšius tarp savų. Tikrai stebiname daugelį aplinkinių su tiek daug renginių ir susibūrimų, į kuriuos mielai susirenka tiek jaunimo ir senimo, vienijamo tų pačių vertybių, lietuviškumo ir bendrų interesų.

– Kokios Jūsų sąsajos su Lietuva? Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Galbūt ir ateities planai susiję su gimtine?

– Esu gimęs Vilniuje, tačiau po mokyklos baigimo norėjau daugiau pamatyti, pažinti. Tikrai labai smagu pamatyti, kas darosi pasaulyje, pagyventi už Atlanto. Nuostabus žemynas, civilizacija, žmonės ir gamta.

Šiuo metu stengiuosi gyventi ,,ekspromtu”, jei gyvenimas nublokš atgal į Lietuvą – nesipriešinsiu. Nesiruošiu užmiršti lietuvių kalbos, nepamirštu draugų, šeimos. Kai turėsiu vaikų, irgi mokysiu lietuvių kalbos ir kultūros, istorijos. Manau, tai svarbu ir vertinga. Bet kol kas gyvenu į priekį – ne atgal.

– Kaip gimė sumanymas dalyvauti ,,Misijoje Sibiras”?

– Šis sumanymas jau senai kirbėjo mano galvoje. Tik buvo sunku surasti bendraminčių. Kai atsitiktinai sužinojau apie šią misiją, galvojau – padarysiu bet ką, kad mane paimtų. Tuomet užpildžiau anketą ir laukiau. Nebuvo taip lengva, nes anketas užpildė tūkstančiai jaunų žmonių. Štai antrasis turas. Viskas turi savo kainą. Atėjo laikas, kai reikėjo apsispręsti – ar para lėktuve į bandomajį žygį ir kelios dienos Dzūkijos miškuose lyjant lietui yra verta vardan gražaus tikslo. Mano galvoje dvejonių nebuvo. Paklausiau artimųjų – taip pat tik paskatinimas. Pirmyn. Bandomajame žygyje labiausiai jaudinausi dėl to, kad emigrantas. Buvau seniai nebuvęs Lietuvoje, tik skaičiau iš spaudos, kad auga nepasitenkinimas emigrantais – jie kartais pavadinami net išdavikais. Galvojau – šaipysis iš kalbos klaidų, akcento ar pan. Bet iš tikrųjų žmonės buvo nustebę – taip iš toli ir dar su rimtais užmojais. Taip susigadinti vasaros atostogas...

– Papasakokite apie pasiruošimą ir pačią kelionę. Kokius ryškiausius prisiminimus ir įspūdžius parsivežėte?

Ryškiausi įspūdžiai – lietuvių kapinės. Be galo įspūdinga rasti tokias mažas lietuvių saleles Sibiro platybėse. Kiekvienos kapinės – savotiškas kryžių muziejus. Skiriasi ne tik stiliai, bet ir iš ko jie padaryti, ir kaip jie išdėstyti. Vienose kapinėse (pav. Moiga) matėsi, kad vienas iš tremtinių buvęs nagingas šaltkalvis – kapinėse išlikę trys aukšti rankų darbo kryžiai, papuošti žemaitiškomis saulėmis, kitomis dekoracijomis.

Vienose kapinėse mūre ar ant akmenų išskaptuoti užrašai ar eilės, kurios jau nebeišlikusios turbūt net knygose – tremtinių dainų ar poezijos ištraukos. Už širdies griebiantys žodžiai, stulbinantys kreipiniai į atsitiktinį praeivį.

Vienos kapinės išpuoštos medžio dirbiniais – žmonės išdrožinėję 8 metrų aukščio kryžius, kurie vis dar stovi. Iš maumedžio išpjauti kryžiai kelis kartus atkentėjo taigos gaisrus ir begalines vėtras. Tačiau bent trečdalis jų, nors ir pasvirę, dar vis stovi. Prisimenu vieną iš bendražygių vakare prie laužo sakant: ,,Šie žmonės nenorėjo būti pamiršti.” Kiek skausmo ir nevilties patyrė žmonės, jei ryžosi išdrožti tokius paminklus, nepaisant sunkių medžio darbų, kuriuos dirbo kasdien, ir bado, kurį kentė.

– Rašote, kad noras surasti savo senelių kapą buvo sena Jūsų svajonė. Iš kur ji?

– Neatsimenu tiksliai, bet tai turėjo būti gana anksti mokyklos laikais, kada jau žinojau ir sugebėjau tinkamai įvertinti faktą, kad mano šeima iš tėčio pusės kentėjo Sibire. Niekam iš mano šeimos nepavyko nuvažiuoti į tuos kraštus aplankyti senelių kapų. Niekas niekada nerado ir nepamena. Senelės nebėra, vaikai arba maži buvo, arba gimė Sibire, niekas tiksliai neatsimena. Nors ši ekspedicija nebuvo į šeimos trėmimo vietas, nemanau, kad tai labai svarbu. Aš sutvarkiau kažkieno senelių kapą, galbūt kažkas netyčia užklys ir padės lauko gėlę ant mano senelio kapo. Toks mano tikslas. Jaučiu, kad tėtis irgi didžiuojasi manimi – to man užtenka.

– Kaip vietiniai gyventojai žiūrėjo į Jus, tvarkančius lietuvių kapines?

– Rusijos žmonių nedraugiškumas – tai vienas didžiausių stereotipų, kuris sudužo į šipulius. Kelionės metu lankėmės daugiausia mažuose miesteliuose ir kaimeliuose, kuriuose žmonės buvo tikrai nuoširdūs ir geri. Daugelis padėjo, kuo galėjo. Buvom patekę į sudėtingą padėtį, kai mus buvo užklupo sezoninės Sibiro liūtys, kurios užpylė ir sugadino nepravažiuojamai Buriatijos kelius. Tuo tarpu mes atsidūrėme mažame kaimelyje, kuriame sutikti žmonės nėrėsi iš kailio mums padėti, kol surado sunkųjį transportą, kuris sugebėjo pravažiuoti iki kito taško. Kitais atvejais vietiniai rodė kelią, skolino įrankius, siūlė maistą ir visi vieningai atsisakydavo pinigų. Žmogiškumas ir žmonių šiltumas lydėjo visą kelionę.

Maskvos gyventojai visai skirtingi – nuo propagandos per televiziją ir spaudą jie priešiškai nusiteikę prieš daugelį tautybių (pvz., mums būnant Rusijoje per televiziją pranešė, kad po Vladimir Putin apsilankymo prie Baikalo ežero mokslininkai nustatė, kad Baikalo vanduo unikalus, gamykloms teršiant ežeras savaime ,,išsivalo”).

Vienas pastebėjimas – jie nemėgsta mūsų tautiečių, kurie atvažiuoja išsikasti protėvių palaikų. Ne gamta, ne gaisrai, ne vietiniai, bet labiausiai lietuviai nuniokoja kapines iškasdami duobes, prišiukšlindami, palikdami ant paminklų užrašą ,,Išvežta”. Aš visiškai juos palaikau – šventa vieta – reikia gerbti, nebedrumsti ramybės.

Tačiau kai mes jiems paaiškindavome, kad atvažiavome tik sutvarkyti kapinių, ir gražiai paprašydavome nepilti šiukšlių ir gerbti mirusiuosius, jie mus labai gerbdavo.

– Kokie ateities planai? Ar dar galvojate dalyvauti panašiose misijose?

– Žinant save, manau – jei rasiu bendraminčių, ekspediciją pakartosiu. Ši kartą norėčiau keliauti arčiau senelio kapo – į Krasnojarsko kraštą, arba prie Laptevo jūros, kur yra didžiausios lietuvių tremties vietos. Nukakti prie Laptevo jūros turbūt būtų įdomiausia – norėčiau pamatyti tą tikrąjį Sibirą – amžiną įšalą.
 
 Kalbino Loreta Timukienė

Šių metų ekspedicijos dalyviai.

Ištrauka iš Tomo Janušo dienoraščio, 
rašyto ekspedicijos į Buriatijos Respubliką metu š. m. rugpjūčio 11 d. Daugiau informacijos apie projektą galima rasti internete www.misijasibiras.lt.

Rugpjūčio 3 d.
Kaimelis Staraja Brian

Pagaliau mes stovyklavietėje – vieta ideali, pro šalį teka upeliukas, visur aplink karvių neseniai nuėsta

žolytė, didžiulio maumedžio metamas šešėlis. Įsikūrus pagal planą reikia numalšinti smalsumą, aplankyti šalia esančias lietuvių kapinaites. Išjudame į žvalgybą tik trise. Kertame upelį ir kopiame į šalia kaimelio esantį kalniuką. Tik po to sužinosiu, kad visos lietuvių kapinaitės būna ant kalniuko taip išreiškiant pagarbą mirusiems (tiesa, pastarąjį faktą pats sumąsčiau).

Likus geram kelio galui vadovas iš toli pamato kapinaites ir ištaria frazę, kuri man labai įsimena visai kelionei: „Štai jos – mūsiškės…”. Tik dar po kelių šimtų metrų pamatau mėlynuojančias kapavietes. Aišku, jos ne mūsiškės, o vietinių. Didžiulis nusivylimas… Vietiniai visiškai be jokios pagarbos palaidoję saviškius tiesiog ant mūsų protėvių. Iš poros dešimčių kapaviečių, kurias Gintautas užfiksavo prieš dvidešimt metų, likusios tik kelios… Nieko daug nepadarysi, tik išsaugosim, kas liko – darbo tik kelioms valandoms. Nušluoti, išnešti vietinių paliktas šiukšles ir nupjauti keletą medelių, išdygusių viduryje pačių antkapių.

Grįždami prasukam pro kaimą – nė gyvos dvasios. Po gatves vaikšto arkliai, karvės, buliai, ožkos ir šunys. Daug apgriuvusių pastatų, matosi žlugusi kolūkių didybė. Saulutė kepina be paliovos, prakaitas žliaugia. Tačiau vakare Sibiro oras nenuvylė – keli smulkūs debesėliai sukėlė gan rimtą audrą. Pusę nakties dangų raižė žaibai, griaudė griaustinis ir lijo. Perkūnija sprogsta, atrodo, tiesiai virš galvų net sudrebindama palapines.

Naktį turėjome nuotykį – tarp visų perkūnijų, paryčiais ,,atsibeldė” karvės į mūsų teritoriją atsigerti iš upelio ir turbūt susigundžiusios šviežiu susikaupusiu lietaus vandeniu ant mūsų palapinių, gėrė ir šiurkščiais liežuviais laižė susikaupusią rasą. Gerai, kad neprabudau…

Rugpjūčio 11 d.

Ryte Gintautas pareiškia, kad kapinės daugmaž prižiūrėtos, tai mums ne per daug ką daryti belieka. Dar nežinojom, kad ši diena praeis labai turiningai. Ryte apsilankę vietiniai papasakoja apie viduryje miškų buvusią 17 kirtavietę, kurioje dirbo ir gyveno būrelis lietuvių. Ten buvę mažo kaimelio ir, anot vietinių, lyg kažkas matė ir kapinaites. Taigi draugiškų vietinių suorganizuotas gidas ir vairuotojas džipu veža mus kelis link kirtavietės ieškoti buvusio kaimo.

Po neilgų ieškojimų – gan pribloškiantis vaizdelis. Apie 60 metų niekieno neaplankytos kapinės. Nedaug kas išlikę, tik suvirtę kryžiai ir apaugę medžiais kapai. Šios kapinės – vienos labiausiai sunykusių. Tačiau vis dar stovi keli metaliniai kryžiai, nepaprasto grožio ir išradingumo kūriniai. Akį traukia ant žemės suvirtę ir spygliais apkritę mediniai kryžiai. Nufotografavę ir pasižymėję vietą žemėlapyje turime grįžti į stovyklavietę.

Parvykę atgal sutinkame turbūt mums labiausiai padėjusį vietinį. Jis mums besąlygiškai siūlėsi padėti, nes, anot jo, tai buvo jo tėvo paskutinis noras prieš mirtį – padėti tremtinių anūkams, jei jie atvažiuos aplankyti kapų. Stebėtinas žmogaus gerumas. Jis pasižadėjo pervežti su savo žaliu „žiguliuku” pusę mūsiškių į kitą stovyklą už gerų 10 km. miško keliais. Taip pat parodyti dar vienas lietuvių kapines už 15 km., pavadinimu Moiga. Ten nuvykusi tik dalis grupės labai nusivylė pamatę kapines sudegusias ir beveik išnykusias. Tačiau neturėdami laiko jie tiesiog įsiamžinę paliko, kaip radę.

Trūkstant laiko mūsų tikslams įvykdyti nusprendėme keliauti į naują stovyklavietę dar vakare ir bandyti padirbėti naujose kapinėse. Šios kapinės – bene didžiausią įspūdį palikusios lietuviškos kapinės, papuoštos 8 metrų aukščio kryžiais. Tikrai pritrenkiantis vaizdas – kryžių masyvumas ir dar išskaptuoti iš maumedžio užrašai ant jų. Vakare prie laužo aptarę padėtį sugalvojame planą, kad reikėtų padalinti grupę į dvi dalis ir bandyti sutvarkyti abi kapines – šalia esančias su dideliais kryžiais ir kartu sugrįžti į Moigą, sudegusias kapinaites viduryje taigos.