Būtina išpildyti kiekvieno dailininko norą

Pirmadienį, spalio 27 d., į talpintuvus, kuriuose per Atlantą į Lietuvą keliaus lietuvių išeivijos kūriniai, buvo vežami garsiausių išeivijoje dirbusių dailininkų darbai. Viktoro Petravičiaus (1906–1989) kūrinius iš savo kolekcijos Lietuvai padovanojo ir Emilijus Holenderis, gyvenantis Michigan valstijoje. Jis maloniai sutiko pasidalinti mintimis su mūsų skaitytojais.

– Seniai Jus bematėme lietuviškuose renginiuose Čikagoje. Ką veikia Emilijus Holenderis šiuo metu?

– Šiuo metu daugiau dirbu su profesionaliais dainininkais. Turiu keletą draugų visame pasaulyje, jiems padedu. Daug dirbau su neseniai tragiškai žuvusiu dainininku David Coffin, kuris išleido 18 kompaktinių plokštelių ir t.t. Tačiau tai nesvarbu.

Savo ,,kaime” (miestelyje, kuriame E. Holenderis gyvena – L. A.) ,,Trys ąžuolai” ruošiu koncertus, renginius. Mano gyvenvietė – tikra kultūros sostinė.

– E. Holenderis įkūrė kaimą ,,Trys ąžuolai”?

– Ne, neįkūrė. Kaimas buvo, bet ,,pristačiau” kultūros (juokiasi).

– Kokia publika renkasi į Jūsų renginius?

– Ateina lietuvių, tačiau daugiausia renkasi amerikiečiai.

– Tad esate atitolęs nuo lietuvių kultūros?

– Visiškai atitolęs.

– Tačiau lietuvių menininkų darbus nutarėte padovanoti Lietuvai?

 – Žinoma. Kitaip ir būti negali.

– Jei ne paslaptis – kokie tai darbai? Ar nebuvo gaila skirtis su jais?

– Dovanoju Lietuvos dailės muziejui 17 Viktoro Petravičiaus darbų (manau, kad jie yra vieni geriausių jo darbų) ir dėžę katalogų. Skirtis, žinoma, gaila, tačiau jie buvo ,,uždaryti” mano namuose, niekas jų nematė, išskyrus mano svečius. O dabar didžiojo grafiko darbais galės pasidžiaugti visi meno mylėtojai.

– Ką Jūs manote apie lietuvių dailininkų darbų išvežimą į Lietuvą?

– Tas grąžinimas į Lietuvą buvo visų dailininkų noras. Tam buvo įsteigtos ir Čiurlionio galerija, ir Lietuvių Fondas. Šios korporacijos tikslas – remti lituanistinį švietimą, kultūrą, jaunimą, lietuviškos veiklos centrus, vadovėlių ir knygų leidimą, o galerijos nuostatuose buvo parašyta, kad visi lietuvių išeivijos menininkų darbai renkami tam, kad po nepriklausomybės atgavimo būtų išsiųsti į Lietuvą. Būtina išpildyti buvusį kiekvieno dailininko norą.

– Daugelis čia gyvenančių žmonių piktinasi – viską išvešim į Lietuvą, mums nieko nebeliks?

– Tačiau jei pasižiūrėsime į Lietuvių Fondo įstatus – tai buvo visų mūsų ir visų dailininkų, visų Fondui aukojusių žmonių noras. Pinigai buvo renkami ir žmonių dovanojami paveikslams pirkti su sąlyga, kad vis nupirkti kūriniai, atėjus laikui, keliaus į Lietuvą.

– Tai Jūs už tai, kad kūriniai būtų išvežti į Lietuvą?

– Žinoma. Juk mes tuos meno kūrinius laikome uždarytus. Niekas tų darbų nematydavo, išskyrus keletą kartų, kai buvo suruoštos kelios parodos ir jose parodyta keletas darbų. Kokia mums iš to nauda? Tad dar kartą kartoju: tie darbai turi būti siunčiami į Lietuvą. Taip parašyta Čiurlionio galerijos įstatuose. Ten turėtų būti siunčiami ne tik dailininkų kūriniai, bet ir visi archyvai.

Lietuvoje dirba profesionalai, kurie renka, tvarko, restauruoja (jei to reikia) visą gautą medžiagą. Be to, ten vyksta pagrindinės lituanistinės studijos, mokslininkai rašo daktarines disertacijas. Jie turi ten tą medžiagą turėti. O kiek daktaratų parašyta, kad ir sakysime, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre?

Svarbiausia, kad tiek meno dirbiniai, tiek rašytiniai šaltiniai būdami Lietuvoje pasitarnaus ne tik lietuviams. Jie bus žinomi visoje Europoje. Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Vilniuje rekonstrukciją remia ne tik Europos Sąjunga. Jai 2005 m. buvo suteikta Japonijos kultūros rėmimo programos parama – 30,1 mln. Japonijos jenų (apie 760,000 Lt) vertės įranga galerijos konferencijų ir kultūros renginių salei. 2009 m. NDG atvers duris lankytojams. Joje vyks vienas didžiausių „Vilniaus Europos kultūros sostinės 2009” projektų – tarptautinė paroda „Sandūros. Europos moderniosios dailės ryšiai: M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai”, bus skirtos salės išeivijos dailininkams.

Atgavus nepriklausomybę Lietuvos dailininkai su parodomis keliauja po visą Europą, o čia mes tų darbų iš sklepo negalime išvežti į amerikiečių galerijas, užsidarę tik savo bendruomenėje norim būti svarbūs, viešpatauti. Tai tikra nesąmonė! Menu, kokie jausmai apėmė visus išgirdus apie atgautą nepriklausomybę. Visas pasaulis buvo susidomėjęs Lietuva. Žurnalistai Marquette Park tik ,,gaudė” lietuvius, norėdami juos pakalbinti. O čia gyvenantys lietuviai laisvino laisvino Lietuvą, o kai reikėjo duoti interviu – slapstėsi, bijodami tą interviu duoti.

Kitas svarbus dalykas, kodėl išeivijos dailininkų kūriniai turi būti Lietuvoje – tai išeivijos dailininkų įtaka ir idėjos dabartiniams dailininkams. Į Vakarus pasitraukė geriausi prieškarinės Lietuvos dailininkai, pradžioje į Vokietiją, galiausiai dauguma jų atsidūrė Amerikoje.

– Dabartiniams Lietuvos dailininkams tai būtų savotiška mokykla?

– Savaime aišku. Daugelis dabartinių dailininkų Lietuvoje yra nesusipažinę su išeivijos menininkų kūryba. Kiekvienas dailininkas daro įtaką kitam dailininkui. Pvz., V. Petravičius – kiek turėjo įtakos visiems lietuvių grafikams!? Jis buvo pats pirmas, kuris ,,pastatė ant kojų” grafikos techniką Lietuvoje. Prieškaryje Lietuvos grafikų darbai buvo žinomi Europoje.

– Ar Jums neatrodo, kad nenoras išvežti archyvus ir meno kūrinius į Lietuvą remiasi baime, kad vėl gali pasikeisti laikai, ir, neduok Dieve, viskas Lietuvoje žus?

– Man atrodo, kad Lietuvoje yra daug intelektualų, kurie supranta, kaip svarbu išlaikyti lietuvių menininkų darbus. Tie laikai, kad Rusija vėl gali okupuoti Lietuvą, pasibaigė. Pati Rusija vystosi kita linkme. Aišku, jie gali mėginti tą padaryti, tačiau, manau, jei taip atsitiktų, tada visi Lietuvos archyvai bus išvežti ir paslėpti kurioje nors Europos šalyje. Mes čia nieko neišsaugojome. Geriausi darbai iš Čiurlionio galerijos jau seniai pavogti.

– Pavogti?

– Taip. Aš priklausiau Čiurlionio galerijos tarybai, JAV LB Kultūros tarybai, pats organizavau Lietuvių dailės muziejų Lemonte. Kuriant šį muziejų man buvo pažadėta didžiuliai kambariai pirmame Pasaulio lietuvių centro aukšte. Paskutinę savaitę prieš muziejaus atidarymą, kuriam buvo suvežta daugybė darbų, – duoda man sklepą. Pirmiausia – sutvarkyk, jei gudrus, tą sklepą per vieną savaitę, antra – kas matė, kad dailės kūriniai būtų eksponuojami ir saugojami sklepe. Aš buvau prieš tokį sumanymą. Kai Lemonte buvo mano dukros vestuvės, aš nuėjau pažiūrėti dabar Lietuvių dailės muziejuje esančių darbų. Su padidinimo stiklu apžiūrėjau Prano Domšaičio darbus. Pūslės ant paveikslų! Reiškia, darbai jau sudrėkę, dažai netrukus pradės byrėti. Neseniai girdėjau, buvo didelis lietus, tai sienomis tekėjo vanduo. Ar tai šitaip mes saugome mūsų menininkų darbus!?

– Ar domitės, ką veikia lietuviai dailininkai Lietuvoje?

– Dirbau su ,,The Lakeside Group LLC”, kuri kviesdavo dailininkus iš Lietuvos į savo galeriją. Tad nesu visiškai atitrūkęs nuo to, kas dedasi Lietuvoje.

– Ar tarp dabartinių dailininkų matote tokių kaip Petravičius, Domšaitis?

– Yra. Ir gana daug. Mano nuomone, Algimantas Švažas (mirė 2003 m. rugsėjo 26 d.) – vienas geriausių šiuolaikinių Lietuvos grafikų. Įdomiai dirba pelnytai serigrafijos technikos pradininku Lietuvoje laikomas Mikalojus Vilutis, po visą pasaulį su parodomis keliauja Kęstutis Musteikis.

– O ką Jūs manote apie šiuo metu organizuojamas parodas Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, Lietuvių dailės muziejuje, Lemonte?

– Lietuvių dailės muziejus yra sklepas ir viskas. Ši galerija lietuvių dailininkų negarsina, parodas pamato tik patys lietuviai. Atrodo, kad galerijos vadovai susirgo ,,sklepo kompleksu”. Kiek girdžiu, Čiurlionio galerija, pradėjus vadovauti naujai direktorei, mėgina garsinti Lietuvos dailininkus tarp amerikiečių.

– Gal Jūs galite pasidalinti paslaptimi, kaip mums ,,prasimušti” su lietuvių dailininkais tarp amerikiečių?

– Vienintelis kelias – parodas daryti amerikiečių galerijose. Kai sugalvojau steigti muziejų Lemonte norėjau, kad jis būtų lietuviško meno garsintojas. Muziejus gali atlikti tą darbą. Visoje Amerikoje muziejai keičiasi parodomis. Aš garsinau V. Petravičių. Jo paroda iš Midwest Museum of America, keliavo gal į kokius 20 skirtingų muziejų. Muziejai dalijasi parodomis. Ir tik taip, bendradarbiaudamas su kitais, gali mūsų dailininkų darbus parodyti ir amerikiečių žiūrovui.

– O asmeniniai ryšiai turi įtakos?

– Jei pradedi bičiuliautis su muziejais, atsiranda ir asmeniniai ryšiai. Atsiranda draugystė, noras kartu daryti parodas.

Čiurlionio galerijos, kurios tarybai kažkada priklausiau, parodas vežiau į ukrainiečių, latvių galerijas. Keletą parodų turėjome Midwest Museum of America. Tas parodas ruošdavome vien tam, kad garsintume lietuvius dailininkus.

– Jūsų nuomone, kokioje vietoje stovi lietuvių dailė pasaulyje?

– Mes tikrai nesame paskutiniai. Man teko dalyvauti ,,Art Expo”, kurioje dalyvaudavo 300–400 galerijų iš viso pasaulio. Ten mes turėjome įrengę savo mažą galeriją, kuri garsino lietuvius dailininkus. Vienos parodos metu gavome pasiūlymą parduoti visus Prano Domšaičio darbus už 800,000 dol. Bet pagalvojau, kas iš to? Ką Lietuvių Fondas darys su tais pinigais? (juokiasi).

Jei kalbėsime rimtai, reikia, kad visas pasaulis matytų mūsų dailininkų darbus. Jie to tikrai verti. Lietuvoje gyvenantys dailininkai bendradarbiauja su užsieniečiais, keičiasi parodomis, jie atsigabena parodas iš Paryžiaus, iš Vokietijos, iš Belgijos ir t.t. Ir lietuviai dailininkai keliauja po visą Europą. O ką mes čia darom? Nieko. Užsidarėme ir viešpataujame.

– Mane asmeniškai pardavimai neramina. Jei pardavinėsime po 1–2 paveikslus, kolekcija išsimėtys ir jos vertė sumažės. Ką Jūs apie tai galvojate?

– Savaime aišku. Kolekcija vertinga tada, jei joje yra surinkti visi menininko darbai. Todėl aš Lietuvos dailės muziejui atiduodu visą savo surinktą V. Petravičiaus kolekciją. Dailininkas per savo gyvenimą yra pardavęs daug darbų, jie yra išsibarstę, visų surinkti tiesiog neįmanoma.

– Kiek Jūs išdirbote Čiurlionio galerijos taryboje?

– Gal kokius ketverius metus. Tačiau, kai man nepasisekė įkurti tikro muziejaus Lemonte, pasitraukiau. Negalima taip nuvertinti meną ir laikyti jį sklepe. Kas girdėjo – Dailės muziejus – sklepe?! Aš tuo metu buvau Tarybos pirmininkas, turėjome 4 posėdžius, ginčai būdavo ne apie tai, kaip išsaugoti meną, o apie tai, kas čia yra vyriausias meno žinovas. Ir kiekvienas buvo vyriausias. Negalėjau to pakęsti ir pasitraukiau.

Ką darė Lietuva 1918 metais? Pirmasis dalykas iškovojus nepriklausomybę buvo – visą meną ,,pastatyti ant kojų”. Geriausius dailininkus siuntė studijuoti į Paryžių.

– Dėkojame už Lietuvai dovanotus V. Petravičiaus kūrinius. Tikime, kad tiek Juozo Mieliulio (kuris taip pat padovanojo savo kūrinius Lietuvai), tiek V. Petravičiaus darbai užims deramą vietą naujajame Nacionaliniame dailės muziejuje.

– Aš tikiu, kad laikui bėgant dauguma lietuvių dailininkų darbų grįš į Lietuvą. Gaila, kad dailininkų vaikai, kurie daugiausia turi tų darbų, kartais nori tik auksą už juos gauti. Išeivijos dailininkų darbai yra Lietuvos turtas.

Man buvo malonu pasidalinti mintimis su Jūsų skaitytojais. Vengiu reklamos, tačiau norėjau paskatinti žmones, kad jie pradėtų siųsti savo kolekcijas į Lietuvą.

Be to, mums, dipukams, reikia atsiminti, kaip su mumis elgėsi senieji lietuviai – kai atvažiavome į Ameriką senieji lietuviai mūsų nepriėmė. Dabar atvyko nauja karta. Ji pradeda dominuoti, mūsų karta miršta. Reikia perduoti savo organizacijas į atvažiavusiųjų rankas, netrukdyti jiems dirbti.

Daugiau kultūrą turėtų remti ir Lietuvių Fondas, tokiu tikslu jis ir buvo kuriamas.

Įkuriant Lietuvių dailės muziejų Lemonte, Lietuvių Fondas skyrė 15,000 dol., o kitą pagalbą suteikė Lietuvos dailės muziejus (direktorius R. Budrys) – atsiuntė per 400 grafikų darbų, kad mes juos parduotume ir taip būsimam muziejui užsidirbtume pinigų. Tai jie pirmieji ištiesė pagalbos ranką. O kai dabar reikia jiems padėti – kyla didžiausias triukšmas.

Labai norėčiau matyti, kad Čiurlionio galerija turėtų narių, kaip kad turi meno draugijos Amerikoje. Nauji nariai išsirinktų naują valdybą ir tarybą, nes dabartinė valdyba susirenka gal vieną kartą per 25 metus (juokiasi). Jei dar bus pasirūpinta parodų draudimu, kurio dabar nėra, ateis laikas, kada Čiurlionio galerija bus žinoma ne tik lietuvių bendruomenėje, bet ir tarp amerikiečių. O ir galerijos surenktomis parodomis susidomėtų kiekvienas amerikiečių muziejus. Tik reiktų jiems parašyti, nusiųsti darbų nuotraukas ir jie mielai mūsų dailininkų parodas priimtų. Tokias parodas suruošti privalo padėti Lietuvių Fondas, kuris šiuo metu labai mažai remia kultūrinius projektus, o reklamuojasi, kad jie išlaiko kultūrą.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Laima Apanavičienė