,,Vėlinės – viena iš gražiausių švenčių”

Romualdas Kriaučiūnas

Prieš kurį laiką katalikų savaitraštis ,,Our Sunday Visitor” savaitraštis savo vedamajame apgailestavo, kad Amerikos visuomenė yra tarsi atsiribojusi nuo mirties patirties. Atsiribojusi nuo mirusiųjų kūnų. Dar ne per seniausiai šeimoje kam mirus šermenys būdavo mirusiojo namuose. Artimieji mirusiųjų kūnus nuplaudavo ir laidotuvėms tinkamai aprengdavo. Mirtis tiesiogiai paliesdavo likusios šeimos narius. Šiais laikais mirus kūną paima sveikatos departamentas ar ligoninė ir netrukus atiduoda graboriui. Daugelis vaikų augdami visai net nemato mirusiojo palaikų.

Toks atsitolinimas pakeitė ir gedulo išraišką. Nebenešiojama juodų rūbų arba nors juodo raiščio ant rankovės. Ką nors laidojant kapinėse gyvieji apleidžia kapą prieš karstą po žeme užkasant. Taip pat mes beveik kasdien girdime pranešimus apie kare ar per gamtos nelaimes žuvusius, apie žudynes mokyklose, paauglių gaujose ar šeimose. Taip pat esame perkrauti smurtu televizijoje, filmuose ir vaizdo žaidimuose. Mirtis tapo ne tik subanalinta, bet ir atitrūkusi nuo gyvenimo ciklo.

Krikščionys Kristaus prisikėlime mato triumfą prieš mirtį. Be mirties ir pats Prisikėlimas būtų nereikšmingas ar beprasmis. Atsistojame prieš tam tikrą paradoksą. Siekiant prasmingo gyvenimo niekada nereikia užmiršti mirties realybės. Lietuviai nuo seno tą realybę kasmet ypatingai prisimena per Vėlines. Tą nuotaiką labai prasmingai ir vaizdžiai aprašo Teresė Tumėnaitė-Paberalienė savo knygoje ,,Partizano dukters dienoraštis’’. Likusioje šio straipsnio dalyje su dėkingumu dalinuosi jos aprašymu apie Vėlines.

,,Vėlinės – viena iš gražiausių švenčių. Nuostabu, kai visa Lietuva nušvinta žvakutėmis! Rodos, ištisi žvaigždynai nukrito ir pasklido po kapines ir kapinaites, o gal atvirkščiai – žvakutės sužibo padangėje, primindamos žmogaus kelio trapumą... Ankstyvos sutemos mena, kad ir gyvenime ateina ruduo... Myliu rudenį... Gal todėl, kad savo kelionę per žemę pradėjau vieną spalio naktį... Tuomet, taip pat, kaip dabar, gelto medžių lapai, kvepėjo nuvytusiais bulvienojais, padange į pietus traukė paukščiai. Viskas taip pat! Tik aš jau apskriejau savo gyvenimo orbitą – ilgą metų virtinę, tarsi vieną ilgą dieną... Ištisas laiko klodas nuslinko į amžių kapą!..’’

,,Važiuoju į Alantą pas savuosius. Iš tolo pamatau kalnelį, nušviestą tūkstančių žiburėlių, susiliejančių į rausvą pašvaistę... Nuo bažnyčios pažvelgus žemyn, atsivėrė nuostabus vaizdas: žvakučių ir žibintų jūra, nusileidžianti ligi pat Virintos, tūkstančiai ugnelių, begalinė ramybė ir tyla. Vien tik tarp paminklų ir tujų klaidžiojantys šešėliai primena, kad šioje žemėje dar yra gyvųjų. Atrodo, pati amžinybė nusileido ir pasklido virš gyvųjų ir mirusiųjų, sujungdama visus į vieną bendruomenę, kad išnyko riba tarp šio gyvenimo ir anapusinės tikrovės. Nematomas, bet širdimi jaučiamas ryšys, skausmas, ilgesys, meilė, atodūsiai ir ašaros susilieję į vieną visumą, užvaldančią vos įžengus į šią mistine virtusią šį vakarą Karalystę.”

,,Uždegu žvakutes, padedu gėles ant šaltos, juodos kapo žemės. Negaliu apibūdinti, ką jaučiu. Brangių artimųjų kaulai ten, po sunkiu drėgnu moliu, bet man rodosi, kad jaučiu Juos šalia, plevenančius su žvakučių šviesa ore. Jie čia, su manimi, nes niekada nebuvo manęs palikę! Tai ne vėjas, tai jų nematomos rankos švelniai paliečia įkaitusius skruostus, nubraukia nejučia nuslinkusią žvarbią ašarėlę. Kaip aš jų pasiilgau! Kada gi pagaliau ateis valanda, kai šios žemės laikas sustos ir jau nebereikės skirtis? O kol kas – begalinė Vėlinių nakties ramybė, tvyranti virš gyvųjų ir kauburėlių, nušviestų atminimo žvakučių, tik ilgesys ir tyli viltis – vėl susitikti!”