Vėlinės Kanados Šv. Jono kapinėse, Missisauga. Edmundo Petrausko nuotr.
Laidotuvių papročiai Rytų Aukštaitijoje
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Ir vėl metai prabėgo. Vėlinės jau čia. Turbūt visi gerai žinome ir
suprantame Vėlinių reikšmę. Tai ypatinga mirusiųjų prisiminimo
ir pagerbimo diena. Šia proga skaitytojams noriu pristatyti
vieno Lietuvos krašto laidotuvių papročius, kuriuos
kruopščiai aprašė Birutė Imbrasienė pernai metais
išleistoje knygoje ,,Obeliai. Kriaunos” (sudarė Venantas
Mačiekus, išleido ,,Versmės” leidykla Vilniuje).
Pasinaudodamas jos sutelkta medžiaga, parinkau įdomesnes vietas.
Vyresnio amžiaus žmonės mirtį priimdavo labai natūraliai ir jai
iš anksto ruošdavosi. Namuose visada turėdavo
pašventintų žvakių, medinėse skryniose atskirai laikė
surištus drabužius ir visa, ko prireiks. Karsto iš anksto
nedarydavo, bet kiekvienuose namuose būdavo paruoštų ir
išdžiovintų uosinių, klevinių ar eglinių lentų. Kartais
padarydavo karstą iš anksčiau, kai silpnas ligonis trumpam
pagerėdavo. Tačiau karsto tuščio nelaikydavo – tai blogas
ženklas. Reikdavo ką nors į jį įdėti, nors skiedrų įmesti. Jeigu
karstas ilgiau stovėdavo, tai ir grūdų pripildavo.
Sunkaus ligonio eidavo lankyti kaimynai, atvažiuodavo vaikai, giminės.
Jeigu labai sunkus ligonis – pasimelsdavo. Mirštantysis
stengdavosi atsisveikinti su vaikais, artimaisiais. Jeigu kas ne taip
buvo, prašydavo atleisti. Palaimindavo juos, peržegnodavo visus,
išsakydavo paskutinę savo valią. Mirusiojo valią šventai
vykdė. Jeigu mirštanti žmona išrinko savo vaikams pamotę,
jos vyras turėjo ją vesti.
Kai pamatydavo, kad jau leidžias, degė grabnyčių žvakę.
Mirštančiam žvakę įstatydavo į rankas. Po paskutinio atodūsio
kas nors iš artimųjų užspausdavo mirusiam akis. Jeigu
šeima, kurioje numiršta šeimininkas, turi bičių,
eidavo jų kelti. Tris kartus kaukštelėdavo avilin, sakydami:
,,Kelkis, šeimininkas miršta.” Jei bičių nejudinsi,
jos mirs.
Kai žmogus miršta, buvo stengiamasi kuo greičiau nešti
užmokestį varpininkui, kad paskambintų bažnyčios varpais. Buvo tikima,
kad kol nepaskambins varpai, tol siela klaidžios be vietos. Mirusį
stengdavosi nuprausti ir aprengti, kol jis dar nesustingęs. Vyrus ir
moteris stengdavosi aprengti išeiginiais drabužiais. Jeigu
neturėdavo, siūdavo siuvėjai, kurie už darbą nieko neimdavo.
Šarvoti stengdavosi geresniame kambaryje. Mirusį
šarvodavo ant lentų, kurias užklodavo tamsesne lovatiese.
Šarvodavo visada kojomis į duris. Karstą darydavo 2–3
kaimo meistrai. Už darbą pinigų neimdavo. Užmokėti reikdavo tik už
pakaruokliui darytą karstą. Karstus anksčiau dažydavo suodžiais, bet
pakaruokliams nedažydavo. Į karstą dėdavo skiedrų. Pagalvėlę
prikimšdavo šventų žolelių.
Apie mirtį pranešdavo giminėms, kaimynams, pakviesdavo ateiti į
pakasynas ir palydėti į kapus. Kaimynai stengdavosi pagelbėti ir
prisidėti. Važiuodami į laidotuves, giminės atsiveždavo kepalą duonos,
dešrų, kumpį, sūrio, sviesto arba nors porą vištužių
nukirtę. Jau pirmą vakarą ateidavo artimesni kaimynai, pasimelsdavo,
pagiedodavo. Kitą vakarą susirinkdavo daugiau giedotojų. Tai
dažniausiai būdavo paskutinis vakaras, nes laidodavo trečią dieną.
Mirusiojo artimieji apsirengdavo tamsiais drabužiais, moterys
užsirišdavo juodas skareles. Juodos juostelės vyrų atlapuose
atsirado tik sovietmečiu.
Artimieji prie mirusiojo budėdavo ir naktį – mirusiojo
nepalikdavo vieno. Paprašydavo 3–4 stipresnius vyrus
iškasti duobę. Neatsisakydavo. Duobkasiams duodavo maisto, porą
butelių degtinės. Jie nevalgydavo tuose namuose, kur pakasynos, o
susirinkdavo kur nors kitur.
Seniau į kapines veždavo arkliais. Ant ratų uždėdavo dvi lentas ir jas
uždengdavo lovatiese. Vežimo kampuose vasarą įstatydavo keturis
berželius, o žiemą – keturias eglaites. Paskui tuos medelius
įbesdavo kapo kampuose.
Palaidojus, kas nors iš kaimynų šeimininko vardu
kviesdavo gedulingiems pietums. Gedulingiems pietums privirdavo kopūstų
su mėsa, dešromis. ,,Dabar, kunigų pamokyti, duoda tik vienus
gedulingus pietus. Seniau būtinai du kartus patiekdavo” (960
psl.). Gedulą už mirusius buvo priima nešioti taip: už motiną
– metus, už tėvą, brolį ar seserį – pusę metų. Gedulo metu
nešioti tamsūs drabužiai, neita į šokius, nedainuota.
Po laidotuvių mirusįjį pirmą kartą minėdavo po metų. Į metines jau
būdavo kviečiama. Nekviesti neidavo. Tada jau taisė visą puotą:
pridarydavo alaus, prigamindavo visokių valgių, prikepdavo pyragų.
Seniau nei per metines, nei per laidotuves negerdavo. Kartais giedorius
pasikviesdavo nuo stalo kamaron ar virtuvėn, įpildavo jiems, bet ne
prie stalo. ,,Dabar retai kuris nors mirusių minėjimas apseina be
išgėrimų”, – pastebi straipsnio autorė.
Iki metinių stengdavosi pastatyti ir pašventinti kryžių,
sutvarkyti kapą. Pasodindavo medelį – beržiuką ar ąžuoliuką.
Anksčiau buvo laidojama kojomis į vakarus, o dabar – jau į
vartus. Laidodavo šeimomis, kurių kapai būdavo aptverti.
Kapus anksčiau tvarkydavo pavasarį prieš Motinos dieną ir rudenį
prieš Vėlines. Kapinių bendrus darbus dirbdavo visa parapija.
Savo artimųjų kapus tvarkė kiekviena šeima. Apsodindavo
samanėlėm, rūtom, mėtom, našlaitėm. Būdavo ir apleistų,
apžėlusių kapų. ,,Ten, kur partizanai suversti į vieną duobę (Kriaunų
kapinėse), kapas visada aptaisytas, bet kas jį puošė –
niekas nematė ir nežinojo” (961 psl.). Iš tikrųjų težinojo
ne tik Dievas, bet ir kapo puošėjai. Amžiną atilsį mirusiesiems!
