Ką pasakė prezidentė

GINTARAS VISOCKAS

Baigėsi Seimo rinkimai. Jau po pirmo rinkimų rato buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks Seime turėti absoliučios balsų daugumos. O tai byloja, jog galimas net pato atvejis: rinkimų vadovams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su ,,nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų ratas šiuos spėjimus sustiprino.

Tačiau labiausiai intriguojantis yra Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimas, jog valdančioje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darbo partijos (DP). Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu. Už tai prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei – mažiau pasisekė. Prisiminkime antrąją prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų ,,plaukia pasroviui”, o kuris ,,stengiasi įgyvendinti savo nuostatas”. Turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli.

Tiesa, įsižeidęs Viktor Uspaskich suskubo įrodinėti, jog prezidentė privalanti gerbti rinkėjų valią. Juk Darbo partija sulaukė ženklaus Lietuvos piliečių palaikymo. Tokia pastaba – ne iš piršto laužta. Net turint omenyje galimus gausius balsų pirkimus, akivaizdu, jog DP turėjo ir daug gerbėjų, kurie už ją balsavo vien sąžinės bei vidinių įsitikinimų vedini. Bet tada turėtume sutikti ir su nuostata, jog Grybauskaitė – taip pat išrinkta. Ir išrinkta akivaizdžia, įtikinama balsų persvara.

Ir vis dėlto darbiečių apeiti nepavyks, nors ši partija, kaip daug kas teigia, – ,,nešvari ir bjauri”. Socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius suskubo pabrėžti, esą jam nėra priimtina vietoj darbiečių į valdančiąją koaliciją kviestis Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų atstovus. Būsimasis premjeras turįs dar ir savo asmeninius įsitikinimus. Tai reiškia, kad konservatoriai jam labiau nepriimtini nei Darbo partija. Tad su Uspaskich vadovaujama partija, norime to ar nenorime, teks bendrauti, dirbti, ginčytis. Jos vadovas net viešai pagrasino: jei anksčiau dar svarstė galimybę trauktis į šoną, tai dabar labai supyko ir tyčia nesitrauks. Darbiečių vedlys specialiai elgsis taip, kad visi neprieteliai ir oponentai kasdien girdėtų jo žeriamus priekaištus.

Akivaizdu, kad Lietuva per pastaruosius keliolika metų taip ir nesugebėjo šio politiko pastatyti į ,,deramą vietą”. Nors mes turime, berods, visus būtinus kozirius, kuriais remiantis galėtume negrįžtamai iš politinės arenos išstumti V. Uspaskich. Prisiminkime jo gėdingą bėgimą į Maskvą, niekuo nepagrįstus demagogiškus kaltinimus Lietuvai, esą lietuviai jį persekioja vien dėl tautybės, ar metų metais vilkinamą bylą dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos. Bet ar nepastebėjote akis badančio paradokso: kuo aršiau jį barėme, kuo labiau stengėmės jį išvilkti į dienos šviesą, tuo labiau augo jo populiarumas. Ar susimąstėme kodėl? Galbūt pasirinkome neteisingą kritikavimo taktiką. Galbūt pats metas ieškoti veiksmingesnių būdų. Deja, užuot jų ieškoję, dažnai renkamės patį primityviausią būdą – dar aršiau jį puolame, ir jo populiarumas, regis, dar labiau šoktelna į viršų.

Štai buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Jurgis Jurgelis Delfi.lt pateikia ,,porą praktiškų patarimų koalicijų sudarymo klausimu”. Šio pasiūlymo esmė: į koaliciją su Uspaskich eiti galima tuo atveju, ,,jei jis prižadės liautis šmeižęs Lietuvą”. Patarimas – lyg ir gražus, lyg ir prasmingas, bet šis paraginimas tuo pačiu turi ir negražiąją potekstę – rodo mūsų bejėgiškumą. Pasvarstykime, kokią žinią šis siūlymas galbūt siunčia rinkėjams? Ogi tai, kad esama nevykėliai, nes nieko kito nesugebame – tik reikalauti ar nuolankiai prašyti. Priversti – jau nebepajėgiame. Arba dar nepajėgiame.

Ypač įtartinas mūsų teisėsaugos institucijų sprendimas rinkimų kampanijos metu darbiečiams pateikti sunkesnius nei iki šiol kaltinimus – dabar jau dėl sukčiavimo. Naujas griežtesnis kaltinimas byloja, jog jei kaltė bus įrodyta, įkalinimas taps neišvengiamas. Ir laisvė, beje, bus suvaržyta ne vieneriems metams. Tačiau ir vėl – kokią žinią toks griežtumas siunčia potencialiems rinkėjams įtemptos rinkiminės kampanijos metu? Galimi keli variantai. Vieną politiką demaskuoti įmanoma keliomis neigiamomis žinutėmis. Kitą – per daug įkyriai ir primityviai liaupsinant. Trečią parklupdyti ant kelių galima pateikiant humoristines laidas, mat rimtus priekaištus šis sugebąs išmintingai atremti. Galimybę įtikinamai atremti priekaištus dažnusyk palengvina ir aplinkybė, jog kritikai taip pat turį didesnių ar mažesnių nuodėmių.

Kokį informacinių karų žanrą derėtų pritaikyti Darbo partijos vadovui Uspaskich? Rinkimų metu švelnesnių kaltinimų pakeitimas į griežtesnius darbiečių vadovo populiarumo greičiausiai nesumažino. Žinia apie griežtesnius kaltinimus jo populiarumą galėjo sumažinti nebent tuo atveju, jei Uspaskich būtų išsigandęs ir pasimetęs. Bet Uspaskich neišsigando, nepasimetė. Per pastaruosius keliolika metų jis dažniausiai viešai rodo tvirtą charakterį: kuo labiau pulsite, tuo labiau stiprėsiu. Mes, Uspaskich oponentai, deja, tokios galimybės net nenumatėme. Mes tarsi pamiršome, jog galbūt neužtenka vien turėti nepalankios medžiagos. Dar egzistuoja ir kitas ne mažiau veiksmingas kompromitavimo būdas – primityvios, įkyrios, smulkmeniškos liaupsės.

Taip, per mūsų pačių nesusigaudymą ir neprincipingumą Uspaskich taip išpopuliarėjo, jog prezidentė šiandien jau nebeturi pasirinkimo – tik ėjimą va banque. Nieko nenustebinsiu pasakęs, jog prezidentė, be abejo, turi žymiai daugiau informacijos už mus visus, kartu sudėtus į krūvą. Ir ta informacija – ne iš viešųjų šaltinių, o iš VSD ar NATO žvalgybų stalčių. Tad neatmestina, jog Rusijos įtaka Lietuvoje nūnai tapo tokia grėsminga, kad trauktis tiesiog nebėra kur. Tokiu atveju kategoriška prezidentės nuomonė išdėstyta pačiu laiku.

Tiesa, kai kurie politologai, pavyzdžiui, Kęstutis Girnius ir Ainė Ramonaitė, tvirtina, jog prezidentės ultimatumo niekas per daug neišsigando – nei socialdemokratai, nei darbiečiai. Suprask, premjeru jau įvardintas Butkevičius greičiausiai neatsižvelgs į valstybės vadovės nuomonę arba tik ,,pusiau atsižvelgs”. O Grybauskaitė greičiausiai privalės nuryti karčią piliulę, kai premjeras valdančiąją koaliciją lipdys būtent drauge su darbiečiais. Juk Seimo paleidimo ir naujųjų Seimo rinkimų organizavimo perspektyva – rizikingas sumanymas. Galbūt tautos pasirinkimas bus dar keistesnis.

Todėl neatmeskime galimybės, jog susiklostė itin pavojinga padėtis, kuri ir verčia prezidentę elgtis ryžtingai, pamirštant net apie asmenines politines perspektyvas. Mes visi ir taip per daug ilgai tylėjome arba kalbėjome vos ,,puse lūpų”. Uspaskich užauginome visi – tiek kairieji, tiek dešinieji. Užauginome tik dėl to, kad tylėdavome, kai prieš 15 ar 10 metų reikėdavo pareikšti principingą nuomonę. Vis vylėmės, jog mūsų neprincipingumas – leistinas ir pateisinamas. Deja, šitaip elgdamiesi mes pasiekėme tikrai pavojingą ribą.

Ypač keistas buvo pastarųjų ketverių metų konservatorių-krikščionių demokratų flirtas su Darbo partija. Viešojoje erdvėje pasirodė žinių, esą konservatoriai tokiu savo elgesiu galbūt bandė iš Darbo partijos išstumti skandalingąjį Uspaskich, o likusius darbiečius – patraukti savo pusėn. Toks ėjimas žirgu gal ir būtų įspūdingas, bet jis – ne konservatorių nosiai. Uspaskich – ne iš kelmo spirtas. Jo apgauti taip lengvai nepavyks. Be to, akivaizdu ir tai, kad Darbo partija laikosi tik ant skandalingojo politiko pečių: nebebus jo, nebebus ir partijos. Vieninteliu pasiteisinimu čia galėtų tapti nebent bendrasis europietiškas kontekstas. Tvirtos vertybinės, politinės pažiūros ir principingumas šiandien niekur nebemadingas.