Ką pasakė prezidentė
GINTARAS VISOCKAS
Baigėsi Seimo rinkimai. Jau po pirmo rinkimų rato buvo akivaizdu, kad
nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks Seime turėti absoliučios
balsų daugumos. O tai byloja, jog galimas net pato atvejis: rinkimų
vadovams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis,
bet galbūt ir su ,,nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų
ratas šiuos spėjimus sustiprino.
Tačiau labiausiai intriguojantis yra Lietuvos prezidentės Dalios
Grybauskaitės pareiškimas, jog valdančioje koalicijoje ji
nenorinti matyti susikompromitavusios Darbo partijos (DP). Beje,
šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu
tonu. Už tai prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei
aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O
jei prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą,
tokiai valstybei – mažiau pasisekė. Prisiminkime antrąją
prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Grybauskaitės
valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų ,,plaukia
pasroviui”, o kuris ,,stengiasi įgyvendinti savo
nuostatas”. Turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo
simpatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai
įvardinti, ką labiau myli.
Tiesa, įsižeidęs Viktor Uspaskich suskubo įrodinėti, jog prezidentė
privalanti gerbti rinkėjų valią. Juk Darbo partija sulaukė ženklaus
Lietuvos piliečių palaikymo. Tokia pastaba – ne iš
piršto laužta. Net turint omenyje galimus gausius balsų
pirkimus, akivaizdu, jog DP turėjo ir daug gerbėjų, kurie už ją balsavo
vien sąžinės bei vidinių įsitikinimų vedini. Bet tada turėtume sutikti
ir su nuostata, jog Grybauskaitė – taip pat išrinkta. Ir
išrinkta akivaizdžia, įtikinama balsų persvara.
Ir vis dėlto darbiečių apeiti nepavyks, nors ši partija, kaip
daug kas teigia, – ,,nešvari ir bjauri”.
Socialdemokratų vadovas Algirdas Butkevičius suskubo pabrėžti, esą jam
nėra priimtina vietoj darbiečių į valdančiąją koaliciją kviestis
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų atstovus.
Būsimasis premjeras turįs dar ir savo asmeninius įsitikinimus. Tai
reiškia, kad konservatoriai jam labiau nepriimtini nei Darbo
partija. Tad su Uspaskich vadovaujama partija, norime to ar nenorime,
teks bendrauti, dirbti, ginčytis. Jos vadovas net viešai
pagrasino: jei anksčiau dar svarstė galimybę trauktis į šoną,
tai dabar labai supyko ir tyčia nesitrauks. Darbiečių vedlys specialiai
elgsis taip, kad visi neprieteliai ir oponentai kasdien girdėtų jo
žeriamus priekaištus.
Akivaizdu, kad Lietuva per pastaruosius keliolika metų taip ir
nesugebėjo šio politiko pastatyti į ,,deramą vietą”. Nors
mes turime, berods, visus būtinus kozirius, kuriais remiantis galėtume
negrįžtamai iš politinės arenos išstumti V. Uspaskich.
Prisiminkime jo gėdingą bėgimą į Maskvą, niekuo nepagrįstus
demagogiškus kaltinimus Lietuvai, esą lietuviai jį persekioja
vien dėl tautybės, ar metų metais vilkinamą bylą dėl apgaulingos
buhalterinės apskaitos. Bet ar nepastebėjote akis badančio paradokso:
kuo aršiau jį barėme, kuo labiau stengėmės jį išvilkti į
dienos šviesą, tuo labiau augo jo populiarumas. Ar susimąstėme
kodėl? Galbūt pasirinkome neteisingą kritikavimo taktiką. Galbūt pats
metas ieškoti veiksmingesnių būdų. Deja, užuot jų
ieškoję, dažnai renkamės patį primityviausią būdą – dar
aršiau jį puolame, ir jo populiarumas, regis, dar labiau
šoktelna į viršų.
Štai buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD)
direktorius Jurgis Jurgelis Delfi.lt pateikia ,,porą praktiškų
patarimų koalicijų sudarymo klausimu”. Šio pasiūlymo esmė:
į koaliciją su Uspaskich eiti galima tuo atveju, ,,jei jis prižadės
liautis šmeižęs Lietuvą”. Patarimas – lyg ir gražus,
lyg ir prasmingas, bet šis paraginimas tuo pačiu turi ir
negražiąją potekstę – rodo mūsų bejėgiškumą.
Pasvarstykime, kokią žinią šis siūlymas galbūt siunčia
rinkėjams? Ogi tai, kad esama nevykėliai, nes nieko kito nesugebame
– tik reikalauti ar nuolankiai prašyti. Priversti –
jau nebepajėgiame. Arba dar nepajėgiame.
Ypač įtartinas mūsų teisėsaugos institucijų sprendimas rinkimų
kampanijos metu darbiečiams pateikti sunkesnius nei iki šiol
kaltinimus – dabar jau dėl sukčiavimo. Naujas griežtesnis
kaltinimas byloja, jog jei kaltė bus įrodyta, įkalinimas taps
neišvengiamas. Ir laisvė, beje, bus suvaržyta ne vieneriems
metams. Tačiau ir vėl – kokią žinią toks griežtumas siunčia
potencialiems rinkėjams įtemptos rinkiminės kampanijos metu? Galimi
keli variantai. Vieną politiką demaskuoti įmanoma keliomis neigiamomis
žinutėmis. Kitą – per daug įkyriai ir primityviai liaupsinant.
Trečią parklupdyti ant kelių galima pateikiant humoristines laidas, mat
rimtus priekaištus šis sugebąs išmintingai
atremti. Galimybę įtikinamai atremti priekaištus dažnusyk
palengvina ir aplinkybė, jog kritikai taip pat turį didesnių ar
mažesnių nuodėmių.
Kokį informacinių karų žanrą derėtų pritaikyti Darbo partijos vadovui
Uspaskich? Rinkimų metu švelnesnių kaltinimų pakeitimas į
griežtesnius darbiečių vadovo populiarumo greičiausiai nesumažino.
Žinia apie griežtesnius kaltinimus jo populiarumą galėjo sumažinti
nebent tuo atveju, jei Uspaskich būtų išsigandęs ir pasimetęs.
Bet Uspaskich neišsigando, nepasimetė. Per pastaruosius
keliolika metų jis dažniausiai viešai rodo tvirtą charakterį:
kuo labiau pulsite, tuo labiau stiprėsiu. Mes, Uspaskich oponentai,
deja, tokios galimybės net nenumatėme. Mes tarsi pamiršome, jog
galbūt neužtenka vien turėti nepalankios medžiagos. Dar egzistuoja ir
kitas ne mažiau veiksmingas kompromitavimo būdas – primityvios,
įkyrios, smulkmeniškos liaupsės.
Taip, per mūsų pačių nesusigaudymą ir neprincipingumą Uspaskich taip
išpopuliarėjo, jog prezidentė šiandien jau nebeturi
pasirinkimo – tik ėjimą va banque. Nieko nenustebinsiu pasakęs,
jog prezidentė, be abejo, turi žymiai daugiau informacijos už mus
visus, kartu sudėtus į krūvą. Ir ta informacija – ne iš
viešųjų šaltinių, o iš VSD ar NATO žvalgybų
stalčių. Tad neatmestina, jog Rusijos įtaka Lietuvoje nūnai tapo tokia
grėsminga, kad trauktis tiesiog nebėra kur. Tokiu atveju
kategoriška prezidentės nuomonė išdėstyta pačiu laiku.
Tiesa, kai kurie politologai, pavyzdžiui, Kęstutis Girnius ir Ainė
Ramonaitė, tvirtina, jog prezidentės ultimatumo niekas per daug
neišsigando – nei socialdemokratai, nei darbiečiai.
Suprask, premjeru jau įvardintas Butkevičius greičiausiai neatsižvelgs
į valstybės vadovės nuomonę arba tik ,,pusiau atsižvelgs”. O
Grybauskaitė greičiausiai privalės nuryti karčią piliulę, kai premjeras
valdančiąją koaliciją lipdys būtent drauge su darbiečiais. Juk Seimo
paleidimo ir naujųjų Seimo rinkimų organizavimo perspektyva –
rizikingas sumanymas. Galbūt tautos pasirinkimas bus dar keistesnis.
Todėl neatmeskime galimybės, jog susiklostė itin pavojinga padėtis,
kuri ir verčia prezidentę elgtis ryžtingai, pamirštant net apie
asmenines politines perspektyvas. Mes visi ir taip per daug ilgai
tylėjome arba kalbėjome vos ,,puse lūpų”. Uspaskich užauginome
visi – tiek kairieji, tiek dešinieji. Užauginome tik dėl
to, kad tylėdavome, kai prieš 15 ar 10 metų reikėdavo
pareikšti principingą nuomonę. Vis vylėmės, jog mūsų
neprincipingumas – leistinas ir pateisinamas. Deja, šitaip
elgdamiesi mes pasiekėme tikrai pavojingą ribą.
Ypač keistas buvo pastarųjų ketverių metų
konservatorių-krikščionių demokratų flirtas su Darbo partija.
Viešojoje erdvėje pasirodė žinių, esą konservatoriai tokiu savo
elgesiu galbūt bandė iš Darbo partijos išstumti
skandalingąjį Uspaskich, o likusius darbiečius – patraukti savo
pusėn. Toks ėjimas žirgu gal ir būtų įspūdingas, bet jis – ne
konservatorių nosiai. Uspaskich – ne iš kelmo spirtas. Jo
apgauti taip lengvai nepavyks. Be to, akivaizdu ir tai, kad Darbo
partija laikosi tik ant skandalingojo politiko pečių: nebebus jo,
nebebus ir partijos. Vieninteliu pasiteisinimu čia galėtų tapti nebent
bendrasis europietiškas kontekstas. Tvirtos vertybinės,
politinės pažiūros ir principingumas šiandien niekur
nebemadingas.