Šaukštai po pietų

Aleksas Vitkus

Tik ką praėjo seniai laukti rinkimai ir štai, amerikiečiai jau turi naujai išrinktą 44-ąjį krašto prezidentą – Barack Obama. Kas už jį balsavo ir jo pažadais tikėjo, džiaugiasi, kas norėjo prezidentu matyti respublikoną John McCain, yra nusivylę. Tokia jau visų kandidatų į Amerikos prezidentus lemtis – Baltuosiuose rūmuose vietos yra tik vienam.

Šių rinkimų kampanija tęsėsi vos ne dvejus metus, jai buvo išleista šimtai milijonų dolerių, ir ne vienas amerikietis nekantriai laukė, kada ji baigsis. Ačiū Dievui, ji pagaliau baigės. Tačiau komentarų srautas apie rinkimus, jų eigą ir rezultatus kartu su pranašavimais ir spėliojimais, kaip naujam prezidentui seksis vadovauti kraštui, dar negreitai išdžius. Apie tai rašyti paliksiu ateičiai. O dabar, tik ką pasibaigus rinkimams, ir dar neatslūgus susidomėjimui, panagrinėkime JAV prezidentinių rinkimų tvarką.

Atsigavę nuo šoko, kad Amerikos istorijoje buvo išrinktas pirmas juodosios rasės prezidentas, neužmirškime, kad nors JAV nepriklausomybės 1776 m. liepos 4 d. akte buvo iškilmingai paskelbta, jog „all Men are created equal”, balsavimo teisė buvo numatyta tik baltiesiems, ir tik vyrams, kurie turėjo nuosavybę. Moterims ir juodosios rasės piliečiams ta teisė buvo suteikta tik XX amžiuje (moterims – 1920, juodaodžiams – 1964 m.).

Amerikoje, kaip ir visose demokratinėse šalyse, rinkimai paprastai yra vedami visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo forma, ir juos laimi daugiausiai balsų gavęs kandidatas. Taip yra renkami senatoriai, Kongreso nariai, gubernatoriai, merai ir kt. Yra viena didelė ir mums kartais sunkiai suprantama išimtis – Amerikos prezidento rinkimai. Ta išimtis gal ir turėjo logišką pagrindą prieš 219 metų, kai Kongresas 1789 m. ratifikavo Konstituciją, kurioje yra pasakyta, kad kiekviena valstija turi paskirti delegatus, kurie gana sudėtingu būdu išrenka prezidentą. Kiekviena valstija gali turėti tiek delegatų, kiek ta valstija turi senatorių ir Kongreso narių. Kadangi Kongrese yra 100 senatorių ir 438 Kongreso nariai, bendrame balsavime dalyvauja 538 delegatai.

Daugelis amerikiečių apie tą išimtį dėl tiesioginio balsavimo buvo užmiršę, todėl 2000 m. jie labai nustebo, kai kandidatas į prezidentus Al Gore rinkimus pralaimėjo, nors ir buvo gavęs pusę milijono balsų daugiau negu prezidentu tapęs George W. Bush. Kodėl? Pasirodo, Bush surinko daugiau rinkiminių (electoral) balsų negu Gore ir to užteko. Balsuotojai tik tuomet prisiminė, jog jie faktiškai balsuoja ne už kandidatą į prezidentus, bet tik už jų valstijos rinkėjus (electors), kurie atiduoda savo balsus už daugiausiai balsų toje valstijoje surinkusį kandidatą. Panašiai galėjo atsitikti ir 2004 m. Jei John Kerry būtų laimėjęs Ohio valstiją, jis būtų prezidentu, nors Bush jį ir būtų pralenkęs beveik keturiais milijonais balsų.

Tokia dabartinė netiesioginio balsavimo tvarka savo nepatogumus ir trūkumus dramatiškai parodė šių rinkimų kampanijos metu. Valstijos (swing states), kur iš anksto buvo sunku nuspėti, į kurią pusę pasvirs jų balsų dauguma, iš Obama ir McCain sulaukė neproporcingai daugiau dėmesio, negu kitų valstijų balsuotojai. Kandidatai beveik nelankė nei California, nei Illinois, kur Obama tikėjosi lengvos pergalės. Apleido jie ir Arizona, kur McCain buvo aiškus numylėtinis. Kam kovoti, jei žinai, kad vis vien laimėsi? Už tai valstijose, kaip Michigan, Ohio ar Pennsylvania, kuriose balsavimo rezultatus buvo sunkiau nuspėti, abu kandidatai lankėsi po keliolika kartų.

Prisimenant, kiek buvo pasakyta jau visiems nusibodusių, vis kartojamų abiejų kandidatų kalbų, priekaištų ir pažadų, gal tai ir nebuvo didelė tragedija, kad į mus, Illinois valstijos piliečius, Obama ir McCain taip nekreipė dėmesio. Tačiau toks kandidatų elgesys davė progos suprasti, kaip šitokia delegatų tvarka suteikia neproporcingai daugiau svorio gyventojais negausių valstijų balsuotojams. Wyoming su apie puse milijono gyventojų turi tris delegatų balsus, tai jai duoda vieną delegatą 167,000 žmonių. Tuo tarpu Illinois, kur gyvena 12,6 mln. žmonių, tegauna 21 delegatą, o tai yra vienas delegatas 600,000 žmonių. Ką tai reiškia? Kad vieno Wyoming piliečio balsas yra vertas trijų Illinois piliečių balsų? Keista, bet Obama dėl to nesiskundė.

Manau, kad Illinois valstijoje, kuri žiniasklaidos jau senokai buvo „nurašyta” kaip Obama žemė, McCain šalininkai nebalsavo, nes žinojo, kad jų balsai jam nieko nepadės. Gal todėl reikėtų suvaržyti priešrinkimines apklausas, kurios iš anksto spėja, kas kokioje valstijoje laimės, ir taip atbaido piliečius nuo balsavimo.

Šįmet tos 2000 m. atsitikusios problemos nebuvo, nes Barack Obama laimėjo ne tik daugumą rinkimų (electoral) balsų, bet ir populiariai suskaičiuotų už jų balsavusių milijonų. Bijau tik, kad daug ko visiems prižadėjęs Obama pasakys taip, kaip neseniai pasakė Lietuvoje rinkimus laimėjęs TS-LKD partijos pirmininkas Andrius Kubilius, sakydamas, jog „ekonominė padėtis yra prastesnė, nei buvo manyta”.

Baigėsi rinkimai ir nieko nepakeisi – šaukštai jau po pietų. Lauksime sausio mėnesį įvyksiančios Obama inauguracijos, tikėdami, kad visi, demokratai ar respublikonai, paklus tautos balsui ir vieningai rems demokratiškai išrinktą naująjį Amerikos prezidentą.