PABUDOME IR KELKIMĖS

R. Požerskio nuotr.

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20–mečio jubiliejų prisimenant

Raimundas Marius Lapas

Apie poreikį surengti Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, kaip reikalingą demokratijos įtvirtinimo procedūrą, buvo diskutuojama dar 1988 metų vasarą. Formalus suvažiavimo tikslas buvo priimti įstatus ir programą, išrinkti vadovaujančiuosius organus, suburti vietines organizacijas. Štai 1988 m. spalio pradžioje įvyko Estijos ir Latvijos Liaudies frontų suvažiavimai jų sostinėse. Tik kažkodėl Vilniuje delsta. Galbūt turėjo įtakos rugsėjo 28–29 d. įvykiai ir vėliau kilusi Lietuvos komunistų partijos vadovybės krizė? Valdžia ilgokai nenorėjo nagrinėti net suvažiavimo salės klausimo. Iš pradžių buvo norėta pasitenkinti Profsąjungos rūmų patalpomis, tačiau paskutinę akimirką buvo apsispręsta pasirinkti Vilniaus sporto rūmus.

Suvažiavimas turėjo ne vien tik formalią organizacinę užduotį. Norėta, kad lietuviams suvažiavimo mintis Vilniuje sietųsi su reikšmingomis tradicijomis, kai tokios patriotinės manifestacijos čia vyko 1905 bei 1917 metais. Akivaizdu, panašios sąsajos su praeitimi būsimam suvažiavimui teikė išskirtinę tautinio atgimimo reikšmę. Jam buvo rengtasi atsakingai. Dar rugsėjo 6 d. organizavosi komitetas, kuriam vadovavo Alvydas Medalinskas. Nuo spalio pradžios vyko vietinių Sąjūdžio rėmimo organizacijų delegatų rinkimai. Jų būta daugiau nei tūkstančio, o sąjūdiečių buvo priskaičiuojama iki 180,000. Į suvažiavimą išrinkti 1,127 atstovai, iš jų 96 proc. – lietuvių, o likusieji devyni lenkai, aštuoni rusai bei šeši žydai. Beje, dar prieš savaitę Sąjūdis kartu su LKJS CK suruošė konferenciją dėl kitų tautų atstovų paskatinimo dalyvauti Sąjūdžio suvažiavime. Anot straipsnio, pasirodžiusio spalio 18 d. ,,Komjaunimo tiesoje”, nepaisant organizatorių pastangų, kitataučių atstovai tuo metu nepareiškė didesnio pasitikėjimo lietuvėjančia Lietuva. Tiesa, suvažiavimą sveikino baltarusių ir lenkų bendruomenių atstovai.

Manau, kad ,,Draugo” skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kas suvažiavime dalyvavo. Du trečdaliai buvo vyrai: 299 valstiečiai, 202 darbininkai, 459 tarnautojai. Pagal profesijas daugiausia buvo menininkų ir mokslininkų – 283. Visiems jiems buvo būdinga didesnė ar mažesnė požiūrių kaita, susijusi su prasidėjusiu demokratijos procesu. Galbūt dėl to suvažiavimo dalyviai buvo tolerantiški, atviri kintančiai tikrovei ir optimistiški.

Virgilijus Čepaitis savo straipsnyje ,,Su Sąjūdžiu už Lietuvą”, išspausdintu 2005 m. ,,Kultūros barų” aštuntame numeryje, prisimena suvažiavimo emblemos atsiradimo istoriją. Ją sukūrė architektas Algimantas Nasvytis ir dailininkas Giedrius Reimeris. Emblemoje buvo pavaizduotas trikampis su tekančia saule ir Gedimino stulpais. Beje, suvažiavimo emblema tapo ir Sąjūdžio simboliu, kuris priminė Apvaizdos akį ant vieno dolerio banknoto.

Vertėtų pastebėti, kad Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas vyko netrukus po to, kai nuo vadovavimo buvo nušalintas LKP sekretorius R. Songaila. Nuo tada įtampa tarp valdžios ir Sąjūdžio sumažėjo. Po truputį buvo tenkinami Sąjūdžio reikalavimai. Atrasta užuovėja ir didžiausiose tuomet šalyje patalpose – Vilniaus sporto rūmuose. Visą suvažiavimą transliavo Lietuvos televizija ir radijas. Kadangi spalio 22–23 d. buvo savaitgalis, tomis dienomis tie, kurie nepakliuvo į Sporto rūmus, buvo ,,prilipę” prie televizijos ekranų ar radijo imtuvų.

Gal daugelis primiršo, kokią reikšmę Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas turėjo tuometiniam pasauliui? Į šį įvykį sugužėjo net 400 korespondentų iš 17 šalių. Jiems buvo ruošiamos spaudos konferencijos pačiomis aktualiausiomis Lietuvai temomis, o vadovavo joms prityręs žurnalistas Algimantas Čekuolis. Ypač jautrūs buvo klausimai, susiję su 1939–1940 m. įvykiais, į kuriuos gan drąsiai atsakinėjo istorikai Alfonsas Eidintas, Gediminas Rudis bei Liudas Truska.

Suvažiavime dalyvavo beveik visa LKP vadovybė su naujuoju pirmuoju sekretoriumi. Algirdas Brazauskas net du kartus lipo į tribūną ir buvo sutiktas ne mažesniais plojimais kaip ir Sąjūdžio vadovai. Prisiminkime Brazausko tartus žodžius: ,,Komunistų partijos aukščiausias tikslas – tarnauti liaudžiai. Todėl ir šūkį ‘Partijos planai – liaudies planai’ šiandien turėtume pakeisti šūkiu ‘Liaudies planai ir norai – partijos planai!’” Po šių žodžių pasigirdo nesibaigiantys plojimai.

Labai taikliai istorikai Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius prisimena, kad tuometinė valdžia neslėpė pasitenkinimo tokia Sąjūdžio veikla. Geriausias to įrodymas galėjo būti Brazausko perduoti Michailo Gorbačiovo (Michail Gorbačiov) sveikinimai ir linkėjimai Lietuvos liaudžiai ir... Sąjūdžiui. Sąjūdis pasiuntė laišką Gorbačiovui, kuriame reiškė padėką už pertvarkos ir viešumo iniciatyvą. Taip tą faktą dokumentuoja savo knygoje ,,Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę: įvykių komentaras” disidentas, ilgus metus gyvenęs JAV Vytautas Skuodis: ,,Mes dirbame petys petin su partija. Mes siekiame federalinės Tarybų Sąjungos sanklodos stiprindami Tarybų Lietuvą... Prašome padėti Lietuvai įgyti suverenumą TSRS šeimoje... Sąjūdis neišklys iš kelio, kuriame įgyvendinamos gilios ir konstruktyvios mūsų gyvenimo permainos.”
Į Sąjūdžio suvažiavimą buvo pakviesta ir Lietuvos Laisvės Lygos vadovybė. Tai buvo pirmas atvejis, kai Antanas Terleckas turėjo tokį patį statusą, kaip ir valdžios atstovai. Toks atvejis buvo tiesioginė rugsėjo 28–29 d. įvykių pasekmė. Terleckas aiškiai ir atvirai išdėstė pagrindinius Lygos teiginius. Jo kalba, kaip ir Brazausko, buvo palydėta plojimais.

Suvažiavime jautėsi ir ryšiai su išeivija. Sveikinimą atsiuntė santarietis Valdas Adamkus. Dalyvius asmeniškai sveikino Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas Vytautas Bieliauskas bei poetė iš Australijos Lidija PociūtėŠimkienė, o tarp stebėtojų buvo VLIK‘o įgaliotas Europos Parlamento Baltų reikalų grupės generalinis sekretorius Algis Klimaitis bei ,,Amerikos balso” lietuviškosios redakcijos korespondentas Romas Sakadolskis.

Suvažiavimo dokumentai nerodo, kad jame būtų keliamos kokios politinės dilemos. Anot sąjūdiečio Virgilijaus Čepaičio, dar iki suvažiavimo organizaciniam komitetui pavyko sutarti dėl pagrindinės Sąjūdžio apibrėžimo formulės: ,,Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis politinis judėjimas, kuris remia ir gilina Sovietų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais.” Formuluotei pritarė LKP CK. Tai suvažiavimui suteikė teisėtumo.

Suvažiavimo metu priimta net 30 rezoliucijų, tarp jų ir rezoliucija ,,Dėl Lietuvos TSR suverenumo sampratos”. Joje buvo teigiama: ,,Turi būti įgyvendintas Konstitucijos garantuotas (tikriausiai turėta galvoje TSRS Konstitucija) Lietuvos TSR nacionalinis ir valstybinis suverenumas, teisė pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose, savo visuomeninę politinę sistemą, spręsti kitus valstybės vidaus gyvenimo klausimus.”

Kadangi visų suvažiavimo renginių programa nebuvo paslaptis, tikėtina, kad valdžios vyrai ją buvo gerai išstudijavę.  Todėl jiems pavyko palankiu metu paskelbti gerą naujieną apie Vilniaus katedros grąžinimą tikintiesiems. O sąjūdiečiai net ne visi susigaudė, kaip mikliai apsisuko valdžios vyrai. Buvo ir supratusių, tačiau jie tylėjo neturėdami kuo pasigirti.

Būta ir tam tikrų nesutarimų ir tarp sąjūdiečių. Dar prieš suvažiavimą išryškėjo trintis tarp Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio grupių. Iš dalies reiškėsi tradicinės varžybos dėl valdymo. Kauniečiai įtarinėjo vilniečius sandėriais su valdžia. Kaip viename interviu teigė Algirdas Saudargas, Vilniuje esantys ponai buvo ta aukštoji inteligentija, kuri tiesiog naudojosi kai kuriais nomenklatūros pasidalijamais kąsneliais. O vilniečiai į kauniečius buvo linkę žiūrėti iš aukšto kaip į provincialus.

Kauno Sąjūdžio grupei buvo būdingas aštresnis radikalizmas. Tačiau, suvažiavimo metu tai dar nebuvo ryšku. Vis dėlto Kauno delegatų Jurgio Okso, Rolando Paulausko, Audriaus Butkevičiaus kalbos išsiskyrė radikalumu, ypač TSRS ir sovietinės santvarkos atžvilgiu. Kauno grupė dar prieš suvažiavimą buvo priėmusi Sąjūdžio programą, artimą iniciatyvinės grupės parengtai programai. Programos iš esmės nesiskyrė, tik kaunietiškoje galima įžvelgti didesnę pastangą vengti sovietinių posakių, pvz., ,,visa valdžia taryboms” ar ,,lenininės federacijos principai”.

Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas įrodė visišką lietuvių vyravimą prasidėjusiuose revoliuciniuose procesuose Lietuvoje. Sąjūdžio Seime iš 220 narių 209 buvo lietuviai, o Taryboje iš 35 narių buvo vienas rusas ir vienas žydas. ,,Amerikos balso” rusiška redakcija suvažiavimą be didesnių skrupulų buvo pavadinusi ,,lietuvių nacionalistų suvažiavimu”. Nenuostabu, kad dėl tokio apibūdinimo Vytautas Landsbergis pakvietė delegatus protestuoti, ir delegatai vieningai atstistoję skandavo ,,gėda, gėda...”

Neginčijama, kad suvažiavimas reiškė lietuvių tautinį atgimimą, kurio naujumas ir neįprastumas gąsdino Lietuvos mažumų bendrijas, ypač lenkus ir rusus. Gąsdino žadamais ir jau besirandančiais nepatogumais ir ypač praėjusio karo atsiminimais. Kaip ten bebūtų, reikėtų pripažinti, kad suvažiavime reiškėsi ne tik pakili, bet ir atvira lietuvių dvasia, visiškai priešinga, anot istoriko Sirutavičiaus, etnofobijoms ar etnocentrizmui.

Suvažiavimo metu buvo kritiškai pasisakyta ir apie sovietinį režimą bei Maskvos vykdomą rusinimo politiką. Įdomu pastebėti, kad ta kritika nesulaukė antirusiškų išpuolių. Anaiptol, suvažiavimo dvasia tarsi siūlė visų tautų – ne tik lietuvių – atgimimą, ir geros valios rusai tą puikiai suprato. Tokios geros valios atspindys buvo rusų intelektualų Andrejaus Voznesenskio (Andrej Voznesenski) ir Georgijaus Jefremovo (Georgi Jefremov) kalbos suvažiavime, palydėtos audringais plojimais.

Galima sutikti su nuomone, kad 1988 m. spalį, kai Brazauskas buvo išrinktas pirmuoju sekretoriumi, Sąjūdis ir valdžia ėmė gan glaudžiai bendradarbiauti. Atrodo, tuo metu prasidėjo Brazausko ir Landsbergio konfidencialūs pasivaikščiojimai Vingio parke, kurių metu buvo aptariami svarbūs klausimai. Sakoma, kad Landsbergis tuo metu laikėsi savo tėvo priesako: ,,Vituli, eik su Brazausku.” Kai kas tą laikotarpį vadino ,,medaus mėnesiu”. Jeigu toks bendradarbiavimas būtų tęsęsis, Lietuvos ėjimas teisinės valstybės linkme būtų vykęs ne atmetant TSRS, bet ją keičiant. Taip pat atsirado pagrindo manyti, kad tokio kelio galimybę matė ir LKP, ir Sąjūdžio vadovai. Tačiau tokiam nekonfliktiniam pasikeitimui nebuvo lemta tapti realybe dėl gana daug priežasčių, iš kurių lemiamos buvo šios: nekonstruktyvi – jei nevadinsime neprotinga – Sąjungos centro politika bei Sąjūdžio ir LKP varžybos dėl įtakos ir valdžios Lietuvoje.

Parengta pagal anuometinę spaudą ir įvairius Lietuvoje išleistus atsiminimus.