Straipsnio autorė su Vytauto Didžiojo universiteto neolituanais.

L.S.T. Korp! Neo-Lithuania 90-toji sukaktis

FIL. EGLĖ JUODVALKĖ

1922 m. lapkričio 11 d. trylika Kaune pradėjusio veikti Lietuvos universiteto studentų, vadovaudamiesi tautine idėja, iškėlė šūkį „Pro Patria” ir paskelbė pirmąjį Korporacijos „Neo-Lithuania” narių sąrašą. Tie trylika narių-steigėjų, jauni ir veikti užsidegę studentai, buvo aptarę naujos, pirmos lietuvių studentų organizacijos – korporacijos – idėjas, pagrindus ir formą. Apžvelgdamas Korporacijos veiklos dešimtmetį leidinyje „Neo-Lithuania 1922–1932”, vienas jos steigėjų Valentinas Gustainis pažymi, kad bendraminčiai nusprendė kitą dieną viešai išeiti „su savo ideologine programa tam tikros deklaracijos forma”.

Nariai-steigėjai siekė, kad deklaracija labiausiai tiktų atgimusios tautos gyvenimui. „Tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, Neo-Lithuania turėjo būti visai nauja, visai savaiminga, grynoje lietuviškoje dirvoje išaugusi studentų organizacija. (…) Naujos korporacijos steigėjai turėjo tikslą sudaryti tokią organizaciją, kurioje studentai ne tik lavintųsi tautinės ideologijos ir tautinės kultūros klausimuose, kurie sustiprintų savo pasaulėžiūrą, – jie taip pat daug dėmesio kreipė ir asmeninio auklėjimo reikalui. Norėta, kad šios organizacijos mokyklą išėję inteligentai būtų išauklėti kultūringo mandagumo ir etiketo prasme, kad būtų geros optimistinės nuotaikos, nepikčiurnos, nihilistai (…)”, – rašo V. Gustainis.

Deklaracijoje, perskaitytoje didžiojoje universiteto salėje lapkričio 12 d., pabrėžiama, kad korporantai yra „lietuvių tautos vaikai, todėl tautos garbinga ateitis jiems pirmiausia turėsianti rūpėti…”. „Pabrėžę išauklėtos tautinės inteligentijos stoką ir jos reikalingumą ir savo programos pirmoje vietoje įrašę tautinės kultūros kėlimą, jie nurodo, kad tų tikslų sieksią, prisilaikydami krikščioniškosios doros dėsnių. Joje nė vienu žodžiu neužgaunami kitų organizacijų narių įsitikinimai, negriaunamos kitos ideologijos. Joje nėra gudrių išsisukinėjimų bei svetimų klaidų skaičiavimo, kas anais laikais taip buvo įprasta”, tame pačiame leidinyje rašo inicialais Ed. Zb. pasirašęs korporantas.

Tai buvo pradžia. Korporacijos tikslais susidomėjo daugelis. Korporacijos pavyzdžiu kūrėsi daugiau korporacijų. Didelėmis neolithuanų filisterių (baigusių universitetą) pastangomis buvo pastatyti Korporacijos namai ar rūmai ant Vytauto kalno, (Parodos gatvė 22). Juose korporantai galėjo rinktis, švęsti savo šventes, Lietuvos nepriklausomybės sukaktis, Naujuosius metus, Inicium semestri, alučius, fini semestri ir kita. Korporantų (vyrų ir moterų) skaičius išaugo tiek, kad 1928 m. korporantės atsiskyrė ir įsteigė moterų korporaciją „Filiae Lithuaniae”, kuri gyvavo iki 1940 metų, kai sovietai, pirmą kartą okupavę Lietuvą, uždraudė jos ir panašių organizacijų veiklą. Daug korporantų ir korporančių traukėsi į Vakarus, daugelis buvo ištremti, kiti žuvo Sibire, rezistencinėse kovose.

Bet tai nebuvo Korporacijos „Neo-Lithuania” pabaiga. Apie 400 abiejų korporacijų narių per Vokietiją atsirado kitose šalyse: Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir kitur. Supratę, kad Lietuvai nelemta greitai sulaukti nepriklausomybės, ir viltys, kad ją išlaisvins Amerika ar kitos draugiškos valstybės, bergždžios, lietuviai pradėjo rūpintis lietuvybės įdiegimu jaunajai kartai ar kartoms. Korporacijos nariai Klyvlande (Cleveland), Ohajo (Ohio) valstijoje, 1950 m. įkūrė L.S.T. Korporacijos „Neo Lithuania” padalinį ir kruopščiai surašė visus Vakaruose pasklidusių korporantų adresus. Po penkerių metų jau veikė trys padaliniai, o Toronte buvo sušauktas tremties pirmasis visuotinis narių suvažiavimas, kuris atkūrė Korporaciją „Neo-Lithuanią” ir su ja sujungė moterų korporaciją „Filiae Lithuaniae”. Nuo to laiko kiekvienas korp! padalinys iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ar šiek tiek vėliau kasmet Čikagoje, Niujorke (New York), Detroite, Klyvlande, Los Andžele (Los Angeles) ir kitur keldavo junjorus, pareiškusius norą savo gyvenimą grįsti šūkiu „Pro Patria” ir tautine ideologija, į senjorus, visateisius korporacijos narius.

Ne visi, ryžęsi eiti tuo keliu, yra ištęsėję. Vyresnieji korporantai, ryškiai atsimenantys korporantišką veiklą universitete pirmos nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais, nedvejojo tęsdami šią veiką šalyje, kuriai visa tai buvo svetima. Korporacijos veikla užsienyje buvo plati, turininga, smagi. Nebuvo užmiršta nei tautinė mintis, nei kultūra, nei sportas. Vasarą vykdavo stovyklos gamtoje, per metus – arbatėlės korporantėms, alučiai vyrams su visomis tradicijomis. Daugelį metų Korp! Neo-Lithuania, kartu su ateitininkais ir skautais, siūlė lietuvaitėms ir lietuvaičiams didesnį pasirinkimą, kur kreipti savo gyvenimą. Jaunimas, ypač tas, kuris prie korporacijos prisijungė tik dėl draugų, metams bėgant arba suprato korporacijos veiklos prasmę, arba tyliai pasišalino.

Visiems korporantams ir korporantėms, kaip ir visiems lietuviams, neapsakomą džiaugsmą sukėlė Lietuvos valstybės atkūrimas. Dalis jų, džiaugdamiesi 1990 metais atgauta laisve ir nepriklausomybe, nebematė reikalo toliau veikti. Todėl tik korporacijos 75-tos sukakties proga Čikagos padalinys susilaukė nemažai korporantų ir viliasi tiek pat sulaukti 90-tos sukakties, kuri vyks Willowbrook salėje šių metų lapkričio 11 d., sekmadienį, 12:30 val. p. p. proga.

Vis dėlto korporacija neišleido paskutinio kvapo, nors jos veikla išeivijoje nusilpo, beveik sustojo. Atsikūrus Lietuvai 1990 metais, tuojau pradėjo veikti atgaivinta korporacija, persivadinusi Tautine lietuvių studentų korporacija Neo-Lithuania. Juozas Enčeris, paskutinis korporacijos pirmininkas 1939–1940 m., Sąjūdžio laisvėjančios tautinės minties sąlygomis galėjo globoti jaunimą, besidomintį korporacijos atkūrimu. Todėl nuo tos dienos tautinės minties korporacija vėl pakilo legaliam gyvenimui Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vadovaudamasi šūkiu „Pro Patria!” ir tikslu: „Salus Patriae Suprema Lex!”

Naršydama internete aptikau Silvijos Burokaitės prieš trejus metus VDU Menų fakulteto Menotyros katedrai įteiktą magistro baigiamąjį darbą „Tarpukario Tautinės lietuvių studentų korporacijos ‘Neo-Lithuania’ kultūrinės tradicijos ir tautinio tapatumo iniciatyvos”. Ji rašo: „Kiekvienas žmogus, o ypač kiekviena tauta, savo identitetą apibrėžia tam tikrais ir visiems suprantamais bruožais, kurie leidžia jiems išsiskirti iš kitų tarpo. Išskirtiniais, bet kartu ir visiems bendrais bruožais, galima laikyti kalbą, pilietybę, religiją, papročius, tradicijas ir kita.” Išvadose Burokaitė pažymi: „Vienas išskirtinių korporacijos akcentų – gausi ir įvairi atributika. ‘Neo-Lithuania’ nariai nešiodavo uniformą, kurią sudarė kepurė ir juostelė, kaip savo atpažinimo ženklus. Korporacija turėjo savo vėliavą, tačiau daugiausia tautinių simbolių buvo herbe. Jį sukūrė skulptorius dailininkas Antanas Aleksandravičius, daug prisidėjęs prie neolituanų rūmų puošybos. Visa atributika buvo tampriai susieta su tautinio identiteto formavimusi.”

Kasmet aš, Korporacijos „Neo-Lithuania” filisterė, stengiuosi aplankyti neolituanus Kaune, susipažinti, pabendrauti su jais, pasidžiaugti jų buvimu, jų tikėjimu tautine mintim ir pasiruošimu savo įsitikinimus ginti viešai, kaip jau ne kartą tai parodė. Vivat, crescat, floreat T.L.S. Korp! Neo –Lithuania!


Dabartinė L.S.T. Korp! Neo-Lithuania vyr. valdyba. Sėdi (iš k.): Vaclovas Mažeika (arbiter elegantiarum), Algis Augaitis (iždininkas); stovi: Vida Girdvainienė (sekretorė), Eduardas Modestas (pirmininkas) ir Daiva Meilienė (vicepirmininkė).