Referendumas

REGINAS NARUŠIENĖ, JD

Šią savaitę Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija Seimo rūmuose svarstė klausimą dėl referendumo, įteisinsiančio Lietuvos pilietybės išsaugojimą tiems emigrantams, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Naujas pilietybės įstatymas, įsigaliojęs 2011 m. balandžio 1 d., minėtiems emigrantams dvigubos pilietybės teisės nesuteikia. Kai kurių valdžios atstovų nuomone, tik pakeitus Konstitucijos pirmojo skirsnio 12 straipsnį, tokia galimybė jiems gali būti suteikta. Tačiau, remiantis Konstitucija, pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė” nuostatas pakeisti galima tik referendumu (148 straipsnis).

Bet kokio referendumo vykdymas Lietuvoje yra reguliuojamas Lietuvos Respublikos Seimo Referendumo įstatymo. Šis įstatymas LR Seime buvo priimtas 2002 m. birželio 4 d. (Nr. IX-929). Septintame Referendumo įstatymo straipsnyje yra išvardytos sąlygos, kuriomis referendumas laikomas įvykusiu:

1. Privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

3. Sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos Valstybė’’ (...) nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Nėra abejonių, kad referendumas dėl pilietybės išsaugojimo rengiamas iš anksto žinant, jog jis neįvyks. Nuo 1995 metų Lietuvoje iš viso subliuško 13 referendumo iniciatyvų; iki šiol buvo surengti 9 referendumai, iš jų pavyko 2, žlugo – 7. Iš pavykusių referendumų vienas buvo dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kitas – dėl narystės Europos Sąjungoje. Tačiau pastaruoju atveju Seimas pakeitė referendumo įstatymą ir jo rengimo sąlygas pakeitė taip: dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms, referendume turi pritarti „daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus” (Nr. IX-1349, 2003-02-25). Taip pat referendumo dėl narystės ES metu buvo pratęstas balsavimo laikas ir palengvintos jo vykdymo sąlygos (Nr. IXP-2303). Tai nemažas skirtumas.

Tad kyla klausimai: ar balsavimas dėl priklausymo tarptautinei sąjungai yra ne toks svarbus kaip pilietybės išlaikymas, kurį Konstitucija numato įstatymo būdu? Ar Seimas planuoja pakeisti Referendumo įstatymą ir dėl pilietybės klausimo? Ar, esant giliai finansinei krizei Lietuvoje, Seimas nori išleisti apie 6–12 mln. litų tam, kad surengtų nepasisekusį referendumą? Ar galima tikėtis sužinoti tautos valią tada, kai ji – nusivylusi, nepasitikinti ir suklaidinta dėl žiniasklaidoje mirgančios nepatikimos informacijos, įvairių manipuliacijų ir nesupratimų?

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB nuostata buvo ir yra: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims kaip jų prigimtinė teisė.

PLB įsitikinimu, lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, ją bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoja savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę. Tai ir būtų tas 12 Konstitucijos straipsnyje minimas „atskiras atvejis’’.

Dvigubos pilietybės draudimas Konstitucijoje nėra absoliutus (2006 m. lapkričio 13 d KT nutarimas, 10 psl.). Konstitucijoje nėra frazės „išimtiniais atvejais’’. Pirmą kartą 12 straipsnio formuluotės („atskiri atvejai’’) reikšmę, kad įstatymo numatyti atvejai gali būti reti, KT išaiškino 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu (dėl Jurij Borisov pilietybės). Tačiau toks išaiškinimas turėtų galioti tik tokiose pačiose bylose. Palyginti su 2006 metų pilietybės nutarimu, Borisov bylos nutarimo faktinės aplinkybės buvo kitokios, todėl to išaiškinimo negalima vartoti kaip teisinio precedento.

Konstitucijos 12 straipsnyje yra pasakyta, kad LR pilietybė yra įgyjama gimstant, t. y. žmogaus gimimas Lietuvoje suteikia jam teisę į LR pilietybę. 18 straipsnis aiškiai pasako, jog „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės’’. 29 Konstitucijos straipsnis įtvirtina principą, kad „žmogaus teisių negalima varžyti’’. 32 Konstitucijos straipsnis leidžia LR piliečiui gyvenamąją vietą pasirinkti Lietuvoje, taip pat laisvai išvykti iš Lietuvos. Šis straipsnis taip pat užtikrina, kad „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje”, t. y. ne tik pilietis, bet lietuvis. Atimant LR pilietybę iš Lietuvoje gimusio lietuvio, jam atimama galimybė apsigyventi Lietuvoje, jis tampa svetimtaučiu.

Pilietybės svarstymuose yra ryškūs du principai: dvigubos pilietybės apribojimas ir prigimtinė teisė į LR pilietybę. Konstitucija tarp šių, atrodo, konfliktuojančių teisių privalo būti aiškinama taip, kad to konflikto nebūtų, kitaip tariant, šie konceptai turi būti suderinti taip, kad nebūtų konflikto ir kad abi teisės būtų įvykdytos. Teisiškai tarp šių dviejų principų (dvigubos pilietybės apribojimo ir prigimtinės teisės į LR pilietybę) konflikto nėra, juos tik reikia abu įvykdyti. Svarstant 2006 metų Pilietybės įstatymą, KT nebuvo pristatyta pilietybės gimstant, t. y. prigimtinė, teisė ir ji nebuvo įvertinta. Juk žmogaus prigimtis ir yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis.

Konstitucija reikalauja įstatyme įvardyti atskirus atvejus. Tad, PLB siūlymu, pavyzdžiui, prie atskirų atvejų galima pridėti ir atvejį dėl asmenų ir jų palikuonių, kurie LR pilietybę turėjo iki 1940 m. birželio 15 d. ir pasitraukė iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., pilietybės išsaugojimo. Tokių asmenų galima reikalauti pranešti, kad jie priėmė kito krašto pilietybę, taip pat reikalauti raštiškai patvirtinti, kad jie neatsisako prigimtiniu būdu įgytos LR pilietybės ir jai reiškia lojalumą. Yra ir kitokių galimų įstatymo variantų.

Pakeisti 18 arba 32 Konstitucijos straipsnius Seimas gali ir be referendumo, nes Konstitucija referendumo reikalauja tik siekiant pakeisti pirmojo ir keturioliktojo skirsnių nuostatas (148 Konstitucijos straipsnis).

Svarstant pilietybės klausimą Lietuvoje, svarbu pasidomėti, kaip šis klausimas sprendžiamas kituose ES kraštuose. Pavyzdžiui, Lenkijos Konstitucijoje (34 str.) nurodyta, kad Lenkijos pilietis gali prarasti Lenkijos pilietybę tik jos atsisakęs. Estija ir Rumunija išskiria gimimu pilietybę įgijusius savo piliečius ir Konstitucijoje draudžia iš jų atimti pilietybę prieš jų valią. Čekijos Konstitucijos 12 straipsnis nurodo, kad pilietybė negali būti atimama iš asmens prieš jo valią. Latvijos pilietybės įstatymo 9 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės galimybę. Švedijos įstatymai į kitos valstybės pilietybės turėjimą visiškai nekreipia dėmesio.

Tad Konstitucijos 32 straipsnį galima pakeisti, pavyzdžiui, patikslinant tokiais sakiniais: ,,nė vienas pilietis nei jo palikuonys negali prarasti LR pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią’’. Mūsų nuomone, teisinių galimybių yra ne viena, tik reikia valdančiųjų valios tam, kad būtų pataisyta mūsų tautai padaryta žalinga klaida.