Atmintis ir užmarštis
VYTAUTAS VOLERTAS
Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta
yra bent kiek kalta dėl žydų XX a. baisios tragedijos, dėl holokausto?
Ir jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo
naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami
tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti
kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų
nusikalto.
Kaltės šešėlį su neskaniais epitetais ant lietuvių tautos
užmetė žuvusiųjų artimieji bei jų tautiečiai iš USA. Ir keletas
mūsų pačių, tinkamai nepasižvalgiusių po buvusius įvykius. Net Lietuvos
vyriausybė, Izraelio spaudžiama, vengė prisiminti, kad tauta nėra
pajėgi sudrausminti visų savo narių. Jokia tauta, net žydai. Iki dabar
lietuviai yra tarsi gydomi nuo kažkokios ligos įvairiais patarimais,
įvairiais lietuvių ir žydų pokalbiais bei įperšamais
kultūriniais ryšiais. Tačiau iki šios dienos vis
pasviedžiamas šlapias skudurėlis, kuriuo lyg kažkas primenama,
lyg kažko reikalaujama. Štai net „Naujojo
Židinio/Aidų” (2012 m., Nr. 5) įvadiniame laiške
redaktoriui tūla Akvilė Naudžiūnienė, besidominti žydų istorija ir
kultūra, skundžiasi kolektyvine užmarštimi ir apgailestauja, kad
Vilniuje nėra specialaus holokausto muziejaus, o apie holokaustą galima
rasti tik bendrame žydų muziejuje. Kodėl nėra? Kad nepastatė valstybė,
kuri neturi pinigų susimokėti tarptautinėms organizacijoms nario
mokesčių? O rugsėjo pabaigoje Emanuelis Zingeris, nusipelnęs Lietuvos
valstybei vyras, prašo Seimą, kad ateinantieji metai būtų
paskelbti Vilniaus geto metais. Kaip tada su Rainių miškeliu,
Pravieniškėmis, sudegintais ir išžudytais kaimais, pvz.,
prie Nemunaičio? Kada ateis jų metai?
Grįžtant prie A. Naudžiūnienės, prisimintina, kad ji lyg perša
tautai kaltę („kolektyvinė atmintis”) ir net rašo:
„mes šaudėme, mus šaudė – visko buvo, nieko
nebuvo”. Išeitų, kad ir autorė šaudė, jei taria
„mes”. Aš nešaudžiau ir nesutikau žmogaus,
kuris šaudė. Tai kodėl „mes”? Ji, besidominti žydų
istorija, turi bent apytiksliai žinoti, kaip ši baisenybė
prasidėjo ir vyko. Lietuvius dėl to po karo tardė sovietai, vėtė, kratė
žydai, domėjosi įvairios pasaulio teisinės organizacijos. O ką rado?
Nustatė, kad gal buvo apie du tūkstančiai lietuvių, dalyvavusių
žudynėse, bet ne tauta dalyvavo, ne „mes”.
Pasigirsta užmetinėjimų ir išmetinėjimų dėl holokausto,
pasitaiko skudurėlio svaidymų – nukris kur nors, tesivalo
nekaltas. Kartais net tikri ir tariami istorikai prisijungia, ypač
vengią didesnių darbų. O tų darbų daug yra. Tuose darbuose neturėtų
būti gandų, tik patikrinti įvykiai. Jais remdamiesi galėtume kalbėti, o
ne slidinėdami ganduose krūpčioti – ką žinai...
Kaip prieš karą žydai Lietuvoje, patys ir savanoriškai
pasirinkę, miestų ir miestelių ,,getuose”
(„Staedtle”) gyveno? Kokia buvo jų ekonominė, socialinė,
kultūrinė padėtis? Kaip jie žvelgė į Lietuvos valstybę, kuri
nesikišo į jų gyvenimo stilių? Kai kurie jų net nepriklausomybės
kovose savanoriais dalyvavo. Kaip jie kasdien bendravo? Dalyvavo
socialinėje, kultūrinėje, visuomeninėje, labdaros veikloje? Ar žydų
futbolo komandos įvairiuose miesteliuose kartais nebuvo vienintelis
gražus arba peštyninio bendradarbiavimo kelias? Kaip
nuoširdžiai kartais žydai dalyvaudavo ir darbu prisidėdavo
lietuvių iškilmėse, pvz., vyriausybės narių, net vyskupų
susitikimuose? Kaip lietuviai taikos metu skriaudė žydus, kaip žydai
– lietuvius?
Ir štai karas. Kas vokiečių okupacijos metu pradėjo žydų
naikinimą Lietuvoje? Kas jį skatino? Kas iš lietuvių tuojau pat
prisijungė prie holokausto vykdymo? Kokios buvo ir galėjo būti
priežastys? Kiek lietuvių skundė vokiečiams žydus, kiek jiems gelbėjo?
Kiek bolševikų okupacijos meto žydai skundė lietuvius, kiek
jiems gelbėjo?
Ir svarbiausia – kokie lietuviai šaudė žydus... Kur jų
sąrašas, gerai ištirtas ir paskelbtas? Juk būtina žinoti,
kas tie „mes”. Ir, žinoma, būtina suregistruoti visus
pokario kaltinimus lietuviams ir kaltinimų pasekmes. Kas kaltino, ką
kaltino, kodėl, kuo kaltinimai baigėsi?
Kai bus atliktas šis būtinas darbas, tada istorikai ir besidomį
žydų istorija bus tikri, apie ką jie kalba. Tada žinosime, kas mes, kas
jie. Dabar girdime: užmetinėjamą, kad Vilniuje nėra specialaus
holokausto muziejaus; Seime prašoma skelbti Vilniaus geto metus;
Lietuvos ambasadoje Washington, DC skamba žydiški koncertai. Tai
bent populiarios žydiškos temos lietuvių visuomenėje. O gal kas
šias temas tyčiomis pakaišioja? O gal šis
populiarumas nėra naudingas? Dažnai kartojamos temos pabosta.
Ar gražiai sugyveną kaimynai gilina savo kolegiškumą
prisiminimais – tai bent praskėlei man galvą; o tu
išmušei man dantis – atminčiai juos vis laikau.
Šitaip gera kaimynystė neugdoma, tokia atmintis yra pikta
atmintis. Tai kodėl lietuvių visuomenėje taip dažnai primenama apie
žydų nelaimę? Jei holokaustas įvestas į mokyklų programas, atmintis
išliks, o visas emocijas užgesins laikas, nors ir kaip
besistengtume jas kurstyti. Juk laikas tam ir yra. Nereikia kasdieninių
dejonių, nereikia rodyti atvirų randų. Gyvenimas, grindžiamas vien
atmintimi, sunkiai žengia. O ir brukama atmintis kartais įsuka
užmaršties ratus. Sveikinkime kolegišką kaimynystę,
visuomeninę šilumą, o istorikai ir mėgėjai lai dar padirba.