Afganistane buvo įklimpę sovietai, dabar įklimpo Obama
ALEKSAS VITKUS
Lapkričio 4 d. suėjo metai, kai Barack Obama laimėjo prezidentinius
rinkimus, 2009 metų sausį tapdamas 44-uoju JAV prezidentu. Ką jis iki
šiol pasiekė, demokratų ir respublikonų nuomonės labai skiriasi.
Naujasis prezidentas, bandydamas atstatyti nusmukusią krašto
ekonomiką, patvirtino 787 mlrd. postūmio planą, jis lyg ir uždarė (?)
Guantanamo kalėjimą, į Aukščiausiąjį Teismą paskyrė pirmą lotynų
kilmės teisėją moterį Sonia Sotomayor, prastūmė įstatymą dėl vaikų
sveikatos apdraudos, kas įgalino teikti medicininę pagalbą 11 mln.
neturtingų šeimų vaikų.
Obama pavyko atstatyti visame pasaulyje nusmukusią G. W. Bush
kadencijos laikų karingos Amerikos reputaciją. Atrodo, kad čia abiejų
partijų nuomonės daugiau ar mažiau sutinka. Priešingai negu
Bush, kuris buvo pasakęs „Jūs arba su mumis, arba su
teroristais”, Obama pasauliui pasirodė daug sukalbamesnis, taip
įgydamas Amerikai daugiau draugų, o ir su priešais galėjęs
pradėti taikesnį dialogą. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių,
kodėl jam buvo paskirta šių metų Nobelio taikos premija.
Kad Amerika Afganistane yra įklimpusi, galvoja dauguma amerikiečių. Bet
kaip iš tos klampynės išlipti, niekas tikro atsakymo
neturi. Neranda jo nei prezidentas Obama ar jo patarėjai. Ir nėra ko
stebėtis. Amerika ne pirmas kraštas ten įklimpęs, norėdamas
„sutvarkyti” Afganistaną.
Pirmiausia, apie patį Afganistano kraštą. Nemaža tai valstybė,
maždaug Texas valstijos dydžio. Tik daug labiau kalnuota, kai kur
sunkiai prieinami kalnai siekia daugiau nei 25,000 pėdų aukščio.
Dauguma gyventojų yra afganai, arba paštai. Kiti yra tadžikai,
uzbekai, persai, visi, beveik be išimties, mahometonų tikybos.
Sostinė – Kabul su apie 1,5 mln. gyventojų. Kraštas labai
neturtingas, vidutinis gyventojų amžius tik 45 metai. Gal tik apie 30
proc. visų gyventojų yra raštingi.
Beveik visą XIX amžių čia vyko nuolatiniai sukilimai ir karai, dėl
Afganistano varžėsi carinė Rusija ir Anglija, kuri nenorėjo Rusijos
prileisti prie Indijos vandenyno. Pagaliau 1907 m. anglai baigė visus
savo ginčus su Rusija ir, nors abi valstybės pripažino Afganistanui
nepriklausomybę, iš tikrųjų jis liko tik Anglijos protektoratu.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Anglija 1919 m. Afganistanui
pripažino visišką nepriklausomybę.
Trys didžiosios galybės – Didžioji Britanija, Sovietų Rusija ir
Vokietija, pastaroji, nors karą ir pralaimėjusi, – visos trys
varžėsi, kaip sutvarkyti ir padalinti į įtakos sferas visą buvusios
Otomanų imperijos teritoriją. Po maždaug trejų metų dalykai
šiaip taip susitvarkė. Atsirado Turkija, o Sovietų Rusija 1922
m. tapo Sovietų Sąjunga, kartu su milijonais užimtų musulmonų
Tadžikistane, Uzbekistane, Turkmėnistane, Kirgiztane ir Kazachstane.
Afganistanui pavyko likti neapkarpytam.
Po karinio 1973 m. perversmo Afganistanas tapo respublika. Deja, 1978
m. prosovietinės kairiųjų grupės, sovietams parėmus, įvykdė kruviną
perversmą ir pašalino prezidentą Mohammed Daud. Naujasis
prezidentas Muhammad Taraki netrukus su Maskva pasirašė 20ies
metų ekonominę ir karinę sutartį. Krašte prasidėjo neramumai.
Neilgai truko, kol sovietai surežisavo komediją. Paskelbę, kad
atstatyti tvarką krašte jie esą naujojo prezidento Amin
pakviesti įžengti į Afganistaną, stambūs sovietų kariuomenės daliniai
1979 metų Kūčių dieną kirto sieną. Desantai nusileido į Kabul, ir
sostinė pateko į sovietų rankas.
Prezidento Amin vieton sovietai pasodino savo pasirinktą marionetę
– Babrak Karmal ir per beveik dešimt metų nesėkmingai
stengėsi už-valdyti visą Afganistaną. Nepadėjo nei Gorbačiov mėginimas
užbaigti ka-rą į Afganistaną naujai įvedant net iki 120,000 sovietų
kariuomenės.
Taip rusams neįstengiant įveikti afganų sukilėlių, 1988 m. sovietai ir
Amerika pasirašė sutartį, pagal kurią abi galybės sutarė
nesikišti į Afga-nistano vidaus reikalus. Netrukus prasidėjo
sovietų kariuomenės pasi-traukimas. Apskaičiuojama, jog tame devynerių
metų karštame kare žuvo 15,000 sovietų kareivių, tarp jų ir
nemažai lietuvių, priverstų kariauti už sovietų interesus.
Nors sovietai ir pasitraukė, afganų mujahedeen sukilėliai kruvinų ir
ilgų kovų nenutraukė, kol jų daliniai pagaliau nepriartėjo prie
sostinės Kabul. Komunistų grupės prezidento Najibullah valdžia žlugo
1992 m. Bet karas vis tiek nepasibaigė. Sukilėliams nuvertus
komunistus, nesutarimai tarp nuosaikiųjų musulmonų ir islamo
fundamentalistų (Taliban) dar labiau paaštrėjo. Po dar kelerių
metų Talibanas ir vėl užvaldė beveik visą kraštą. Talibano
pusėje kovojęs teroristas Osama bin Laden yra mi-lijonų musulmonų
laikomas herojumi, prisidėjęs prie karo prieš sovietus
laimėjimo. Deja, vos tik trims savaitėms praėjus po baisiojo 2001 m.
rug-sėjo 11 d. puolimo, prasidėjęs smarkus Afganistano taikinių
bombardavimas, ieškant besislapstančio bin Laden, dar ir
šiandien po aštuonerių me-tų vaisių nedavė.
Norėtųsi tikėti, kad šiandien Afganistane amerikiečiams
iš tos bėdos kaip nors pavyks išbristi ir kad sovietų
pamoka Afganistane ir Amerikos pamoka Vietname nepasikartos. Ką mums
reikėtų daryti, kad musulmonai nebeturėtų noro ir toliau vykdyti
teroristinių veiksmų? Ar Amerikos valdžia, kartu su visu Vakarų
pasauliu, suras sprendimą, kaip tą pasiekti taikiu būdu?
Nelabai sekasi Obama nustatyti, kokią strategiją pasirinkti dėl jau
aštuonerius metus vykstančio karo Afganistane. Jo administracija
ir patarėjai svarsto, ar sekti gen. McChrystal patarimu smarkiai
padidinant Amerikos kariuomenės skaičių Afganistane, kai tuo tarpu
demokratų daugumą turintis Kongresas tokiam žingsniui nepritaria.
Atrodo, kad dar ilgai užtruks, kol sulauksime sprendimo.