lic
LIC veikla, nukreipta veidu į Lietuvą

Šiemet savo veiklos 50-metį mini Lietuvių katalikų religinė šalpa (LKRŠ), kurios veiklą nuo 1979 metų papildė Lietuvių informacijos centras (LIC). Apie Centro, gyvavusio 22 metus, nuveiktus darbus kalbamės su jo vadove, Lietuvos Respublikos ambasadore Kanadoje Ginte Damušyte.

LORETA TIMUKIENĖ

– 1979 m. Lietuvos katalikų religinės šalpos veiklą papildė Lietuvių informacijos centras. Jūs vadovavote Centrui nuo pat jo atsiradimo. Kokie buvo pirmieji darbai? Kaip sekėsi skleisti žinią apie Lietuvą?

– Informaciją apie Lietuvą sekėsi skleisti ganėtinai gerai. Bet prisimenu, kad, įsteigus Lietuvių informacijos centrą (LIC) 1979 m. pabaigoje–1980 m. pradžioje, buvo skeptikų, kurie nedviprasmiškai teigė, kad LIC niekada nebus laikomas patikimu žinių šaltiniu, pavadindami šį sumanymą bergždžiu reikalu. Vienas JAV žurnalistas tvirtino, kad LIC sąsajos su Rytų Europos diaspora ir dar religinis „šleifas” (ryšys su LKRŠ) užtrenks duris į stambiausias informacijos priemones. Anot jo, bus daroma prielaida, kad LIC yra neobjektyvus ir tendencingas informacijos šaltinis, todėl į LIC žinias nebus kreipiama jokio dėmesio. Vis dėlto LIC nugalėjo šiuos stereotipus ir įgijo gerą vardą. LIC žinios buvo cituojamos pasaulinėje spaudoje, tarp jų ir – tokiose stambiose žiniasklaidos priemonėse kaip ,,The New York Times”, ,,The London Times”, ,,Corriere della Sera”, ,,ABC TV”, ,,BBC Radio” ir šimtuose kitų leidinių, ypač katalikų savaitraščiuose ir plačiai skaitomoje regioninėje spaudoje. Be to, LIC patalpose apsilankė aukšto lygio politikai, žurnalistai, akademikai ir visuomenės veikėjai iš įvairių šalių. Jau ir tai buvo aiškus pasitikėjimo ir pagarbos liudijimas, kas skatino mūsų mažą kolektyvą dirbti dar stropiau. Aš nesitikėjau užsibūti LIC 12 metų, bet jaučiau stiprų įsipareigojimą tiems, kurie mūsų darbą vertino užsienyje, juolab Lietuvoje.

– Teigiama, kad LKRŠ ir jos Informacijos centro organizacinė struktūra bei darbo kryptys buvo nukreiptos ilgalaikei veiklai, todėl sugebėjo atsiliepti į Lietuvos rūpesčius ir suteikė jos nepriklausomybės siekiui svaresnę paramą. Kokie svarbiausi tikslai buvo keliami, ar buvo žiūrima į tolimą ateitį?

– Noriu pabrėžti, kad veiklos sėkmę nulėmė keli veiksniai ir žmonės. Pirmiausia būtina pripažinti LKRŠ reikalų vedėjo kun. Kazimiero Pugevičiaus plačią viziją, stiprią žurnalistinę patirtį ir atvirumą naujoms idėjoms, tarp jų – ir LIC steigimui. Jo dideli nuopelnai Lietuvai dar nėra deramai įvertinti. Taip pat reikėtų padėkoti LKRŠ direktorių tarybai, kuri stipriai palaikė LIC steigimo sumanymą ir veiklą. Jeigu šios moralinės paramos ir finansinio užnugario nebūtų buvę, vargiai ar būtume galėję taip stipriai ir sėkmingai išvystyti veiklą, kuri visada buvo nukreipta veidu į Lietuvą. Į LKRŠ darbus buvo įsitraukę daug gabių žmonių: Marijona Skabeikienė, kuri uoliai talkino rengiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” vertimus į anglų kalbą; Viktoras Nakas, sumaniai vadovavęs LIC padaliniui Washington, DC, ten labai sėkmingai išvystęs veiklą su JAV Kongresu ir spauda; Rasa Razgaitienė, New York organizavusi stambias humanitarines siuntas, pradėjusi akciją ,,Knygos Lietuvai”. Buvo daug kitų talkininkų, kurie dirbo New York ar padėjo Šalpai ne tik JAV, bet ir kitose šalyse – pakuojant siuntas, telkiant ir gabenant paramą, plečiant rėmėjų gretas ir informuojant visuomenę užsienyje, organizuojant tarptautinius vajus – nuo laiškų rašymo iki humanitarinių siuntų ir pan. Pagrindinė LKRŠ misija tuo metu buvo šelpti persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią, todėl dar prieš Atgimimo laikotarpį Šalpa padėjo vargstančioms vienuolėms, persekiojamiems dvasiškiams, KGB terorizuojamiems pasauliečiams, kurie sovietiniais laikais drąsiai stojo už žmogaus teises ir religines laisves. Jų neatbaidė pašalinimas iš darbo, išstūmimas į gyvenimo paraštes, tardymai, įkalinimas ar sunkiausiu atveju – mirtis. Daugelį darbų darėme slaptai ir labai atsargiai, kad nesukeltume problemų jau ir taip nukentėjusiems žmonėms. Pagrindinis tikslas buvo padėti Lietuvos žmonėms ir institucijoms, daugiausia – Katalikų Bažnyčiai, kurie sovietinio persekiojimo akivaizdoje nepasidavė totalinės valdžios kontrolei, drąsiai gynė žmogaus teises, sąžinės laisvę ir kitas demokratines vertybes. Padėjome tiems, kurie už Dievo duotas ir demokratinėse šalyse gerbiamas žmogaus teises buvo sovietų valdžios skriaudžiami. Padėdavome visaip – ne tik materialiai, bet ir atkreipdami pasaulio dėmesį į tuometines Lietuvos problemas, ypač į žmonių ir tautos teisių apribojimus bei pažeidimus.

– Informacijos centrui pavyko sukurti lietuviškų žinių skleidimo agentūrą, įgijusią Vakarų žiniasklaidos ir visuomenės pasitikėjimą, kuris pravertė ne tik Informacijos centrui, bet vėliau – ir Sąjūdžiui, Aukščiausiajai Tarybai, ypač plečiant ryšius su užsieniu. Kaip tai pasisekė padaryti?

– Susumuočiau trumpai: LIC sėkmę nulėmė darbo nuoseklumas, sąžiningumas ir ryžtingas tikėjimas mūsų misija. Darbą nuosekliai vykdė profesionalus kolektyvas, kuris galėjo tam darbui visiškai atsiduoti. Leidome faktams kalbėti, nebandydami informacijos pagražinti ar tendencingai pateikti. Ir nors kartais atrodė, kad pasaulis gali susitaikyti su Lietuvos okupacija, kovojome prieš pavojus – valstybės nugrimzdimą užmarštin, pasaulio ir pačių lietuvių susitaikymą su esama padėtimi, Katalikų Bažnyčios nustūmimą į visuomenės gyvenimo paribį. Mus palaikė tikėjimo viltis, kad ateityje teisybė laimės. Tai yra žmogaus tvirtybės įrodymas, o kaip istorija parodė – ir atkurtos laisvos Lietuvos triumfas.

– Be abejo, Lietuvių informacijos centro pasiekimams turėjo įtakos ir darbuotojų profesinis pasirengimas, žmonių atsidavimas darbui. Kaip atrodė Centro darbo ,,virtuvė”? Kas buvo Jūsų pagalbininkai?

– Išskyriau kelis svarbius darbuotojus, bet buvo ir daug kitų, kuriuos noriu paminėti. Pažymėtina, kad daugelis buvo jaunesniosios kartos žmonės, atėję į Šalpą idealizmo vedami, pvz. Algis Sodonis, kurį laiką vadovavęs mūsų padaliniui Romoje; Daiva IzbickaitėVeršelienė ir Ina Navazelskytė iš Boston; visa Lukoševičių giminė New Yok – Algis, Audra, Asta Lukoševičiai, taip pat Andrius Adams, Ritonė Ivaškaitė, Rūta Virkutytė, nemažai studentų praktikantų. Reikėtų taip pat išskirti dr. Rožę Šomkaitę (New Jersey) bei Praną ir Marytę Grušus (tuomet gyvenusius California valstijoje), kurie buvo mūsų veiklos stulpai už LKRŠ ribų. Jie nepailstamai, negailėdami savo laiko paruošė ir išsiuntė nesuskaitomą kiekį siuntų slaptam LKRŠ bendradarbių tinklui, taip pat nukentėjusiems asmenims Lietuvoje, Sibire ir kitur. Tos siuntos daug kam tapo gelbėjimo lynu sovietiniais laikais. Buvo ir kurjeriai – žinomi ir nežinomi, kurie slapta vežė paramą į Lietuvą, taip pat rizikuodami išgabendavo pogrindžio spaudos leidinius į Vakarus. Tarp jų buvo žurnalistų, užsienio šalių diplomatų, dvasiškių, akademikų, studentų.

Mūsų darbai ir kasdienybė nedaug kuo skyrėsi nuo kitų. Teikėme informaciją apie Lietuvą besikreipiantiems, rašėme padėkos laiškus rėmėjams, tvarkėme gausią adresų duomenų bazę, adresavome tūkstančius vokų platinant žinias ir Kronikas, pakavome dideles vaistų, knygų ir kitų reikmenų siuntas, krovėme į talpintuvus. Man pačiai tekdavo dar rašyti pranešimus spaudai, kai tos žinios patekdavo į spaudą, jaučiau tam tikrą profesinį pasitenkinimą, kaip ir tais atvejais, kai buvome kviečiami kalbėti apie Lietuvą televizijoje, radijuje, tarptautinėse konferencijose. Bet didžiausią pasitenkinimą suteikdavo tai, kad mūsų kolektyvo darbas buvo aukštai vertinamas ir kad jis turėjo teigiamą poveikį Lietuvoje ir užsienyje.

– Nuo pat pirmųjų dienų Atkuriamasis Seimas turėjo patikimą partnerį užsienyje – Lietuvių informacijos centrą. Kaip pasikeitė Centro darbas ir tikslai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

– LIC darbas jau keitėsi pirmomis Atgimimo laikotarpio dienomis, kai bendru sutarimu pradėjome tiesiogiai telefonu bendrauti su žmogaus teisių veikėjais ir disidentais, pvz. Nijole Sadūnaite, kitais. Kiek vėliau į šį tiesioginį bendravimą įsitraukė Sąjūdžio atstovai. Rengėme pokalbių stenogramas, kurias su pašnekovų leidimu platinome radijo tarnyboms, pvz. ,,Amerikos balsui”, ,,Laisvajai Europai”, ,,Vatikano radijui”, panašiai kaip darėme anksčiau su ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikomis”. Pagrindinis skirtumas – sovietmečiu informacija ilgiau keliaudavo į Vakarus dėl savaime suprantamų priežasčių. Rizika buvo didesnė, ,,LKB Kronikos” ir kiti „kontrabandiniai” leidiniai buvo perduodami slaptai, paslėpti, pvz. mikrofilmuose, dantų pastos tūbelėse. Informacijos perdavimas savaime ilgiau užtrukdavo. Bet kai ši medžiaga atkeliaudavo į LIC, stengėmės ją kuo greičiau iššifruoti (dažnai reikėjo perspausdinti iš mikrofilmų, nes tekstai buvo sunkiai įskaitomi). Atgimimo laikotarpiu sąlygos pasikeitė. Atsirado galimybė aktyviau ir atviriau rinkti informaciją, ją greičiau gauti ir dar tą pačią dieną paskelbti. Su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje susidomėjimas Lietuva proporcingai augo ir užsienyje. Pradėjome organizuoti Sąjūdžio žmonių ir kitų Lietuvos atstovų apsilankymus užsienyje, pvz. New York ir Washington, DC, kad jie galėtų bendrauti tiesiogiai, ne per tarpininkus. Suderinome ne vieną aukšto lygio vizito programą prof. Vytautui Landsbergiui, arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kitiems Lietuvos atstovams. Po 1990 m. demokratinių rinkimų, kol Aukščiausioji Taryba įėjo į normalią darbo rutiną ir užmezgė tiesioginius ryšius su užsienio partneriais, LIC atliko de facto ambasados užsienyje darbą. Dar Lietuvai nesulaukus tarptautinio pripažinimo, labai glaudžiai bendradarbiavome su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu, Jr.
 
– Kokia Centro informacija buvo karščiausia ir labiausiai laukiama?

– Išskirčiau du atvejus, kurie pagavo pasaulio dėmesį ir rimtai išbandė mūsų pajėgumus bei nervus: 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje ir 1991 m. sausio 13osios įvykiai. Pirmuoju atveju mitingą surengė pora šimtų Lietuvos disidentų kaip Molotov-Ribbentrop pakto pasmerkimą. Rengėjai iš anksto mums pranešė apie mitingą, o mes šią žinią iš anksto perdavėme užsienio spaudos korespondentams Maskvoje. Neturėjome supratimo, ar korespondentai sugebės atvykti į Vilnių, ar sovietų valdžia jiems kliudys. Bet kai kuriems korespondentams pavyko atvykti į Lietuvos sostinę ir savo akimis pamatyti neregėtą reiškinį – pirmąjį viešą protesto mitingą sovietų okupuotoje Lietuvoje. Įvykis plačiai nuskambėjo tarptautinėje spaudoje, buvo rodomas per užsienio masines informacijos priemones. Neabejoju, kad didelio dėmesio sulaukęs įvykis padėjo apsaugoti mitingo rengėjus nuo rimtesnių pasekmių.

Vienas sunkiausių laikotarpių buvo per ekonominę blokadą ir sausio 13-osios įvykius. Lietuva mirgėjo pirmuose laikraščių puslapiuose. Sulaukdavome skambučių iš tolimų šalių kaip Australijos, ne tik iš korespondentų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų institucijų, bet ir iš pavienių asmenų, palaikančių Lietuvą, nors neturinčių jokių giminystės ar kitų tiesioginių ryšių su Lietuva. Jiems paprastai rūpėjo Lietuvos likimas ir jie norėjo kaip nors padėti. Man šis laikotarpis buvo didžiulis išbandymas. Kasdien bendraudavau telefonu su kolegomis Aukščiausiosios Tarybos informacijos biure Vilniuje. Bekalbant girdėdavau sovietinių tankų dundėjimą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Apimdavo baimė ir bejėgiškumas, o kolegos Vilniuje ramiais balsais mane ramindavo! Per sausio 13-osios įvykius LIC kelias dienas dirbo visą parą, nes nesiliovė skambėję telefono skambučiai. Vėliau sužinojome, kad ir JAV Valstybės departamentas tą naktį atidžiai sekė LIC platinamas žinias.

– Kaip ir ,,Draugas”, Centras prisidėjo prie ,,Kronikos” vertimo, leidybos ir platinimo. ,,Kronika” užsienio kalbomis buvo siuntinėjama į 138 valstybėse esančias institucijas ir tarptautines organizacijas. Kaip pavyko užsukti tokį darbų ratą?

– ,,LKB Kronikos” numerių vertimus į anglų kalbą spausdino Amerikos lietuvių Romos katalikų kunigų vienybė, o vertimus darė LKRŠ reikalų vedėjas kun. K. Pugevičius. Jo dėka išvystytas platus skaitytojų ir rėmėjų tinklas, o Šalpos kolektyvas tą tinklą plėtė ir administravo. Kun. K. Pugevičius buvo „Kronikos” žinių pagrindinis šauklys užsienyje. Amerikos vyskupijos jį kviesdavo sakyti pamokslus bažnyčiose, suteikė jam progą supažindinti parapijiečius su persekiojamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtimi, leido daryti rinkliavas LKRŠ. Kadangi ,,Kronikos” žinios buvo skelbiamos ne tik katalikų savaitraščiuose, bet ir kitoje spaudoje, ,,Kronika” tapo žinomas, autoritetingas informacijos šaltinis. Ne tik mes ieškojome skaitytojų, bet ir patys ,,Kronikos” ir Lietuvos įvykių sekėjai – žmogaus teisių organizacijos, politikai, diplomatai, akademikai, Bažnyčios hierarchai, žurnalistai – pradėjo ieškoti mūsų Centro ir prašyti daugiau informacijos.

– 1991 metais, Lietuvai sulaukus pasaulio pripažinimo ir tapus Jungtinių Tautų nare, Informacijos centrą nuspręsta uždaryti. Daug kas pripažįsta, kad po to kuriam laikui liko rimta informacijos spraga, kurios niekas nepajėgė užpildyti. Kokia Jūsų nuomonė?

– Galbūt naiviai manėme, kad Lietuvos institucijos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo bus pasirengusios pilnavertiškai perimti visuomenės informavimo vaidmenį. Kuriam laikui iš tikrųjų liko informacijos spraga, bet manau, kad sprendimas uždaryti LIC buvo racionalus ir teisingas. LIC misija buvo kalbėti už tuos, kurie ilgą laiką negalėjo laisvai kalbėti už save. Padėtis pasikeitė, kai Lietuva ir jos piliečiai atgavo teisę ir laisvę už save kalbėti. Todėl laikėme misiją atlikta.

– Informacijos centras pastatė ne vieną, o du informacijos tiltus: pirmasis jungė Centrą su Lietuva, antrasis – išeiviją su Lietuva. Abu tiltai tapo gana svarbiu mūsų šalies vidaus ir užsienio politikos veiksniu. Ar yra deramai įvertinta ši Centro veikla?

– Toli gražu neįvertinta, dar daug kas neįamžinta istorijoje, neištirta, drįsčiau teigti – net nežinoma Lietuvos visuomenėje.

– Baigusi darbą Informacijos centre Jūs pasukote į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Ar šiam pasirinkimui turėjo įtakos Jūsų ilgametis darbas Centre?

– Kaip minėjau, LIC vienu metu atliko de facto Lietuvos ambasados darbą užsienyje, ypač Sąjūdžio laikotarpiu. Neabejotinai tai turėjo įtakos mano sprendimui priimti kvietimą stoti į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Džiaugiuosi galėdama toliau tarnauti Lietuvai atsakingose ambasadorės pareigose.

lic
Disidentas prof. Vytautas Skuodis (k.), lydimas LIC direktorės G.  Damušytės ir JAV Kon-greso nario John Miller, per Kapitolijuje Washington, DC vykusią JAV Kongreso Hel-sinkio komisijos apklausą apie žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje. Apklausoje liudijo V. Skuodis, vertėjaujant G. Damušytei.  Kongreso narys J. Miller tuo metu vado-vavo dvipartinei JAV Kongreso grupei, kuri gynė persekiojamų Lietuvos katalikų teises.

lic
G. Damušytė priima LR garbės konsulus ir Kanados Lietuvių Bendruomenės atstovus Lietuvos ambasados patalpose Ottawa.