mol

Luokesų ežero polines gyvenvietes archeologai tyrė vadovaujami Lietuvos archeologės Elenos Pranckėnaitės bei šveicarų archeologo Francesco Menotti.

Molėtų ,,Atlantida”

KARILĖ VAITKUTĖ

 Atrodytų, ką gali veikti jaunuolis iš be galo tolimų ir egzotiškų Naujosis Zelandijos salų molėtuose Lietuvos Molėtuose? O tokį jaunuolį – archeologą Matthew Carter – kaip tik ir buvo galima sutikti pereitą vasarą, stovyklaujantį prie Molėtų esančio Luokesų ežero pakrantėse. Matthew – povandeninės archeologijos magistrantas, besimokantis Otago University Christchurch mieste, Naujojoje Zelandijoje. Vieną pereitos vasaros savaitę jis kartu su grupe archeologų iš įvairių pasaulio šalių dirbo keldamas iš ežero dugno lietuviškąją ,,Atlantidą” – dvi polines gyvenvietes.
 
* * *


Lygiai prieš dešimt metų – 2000 metų birželio 7 dieną – Luokesų ežero dugne buvo atrasta pirmoji iš dviejų gyvenviečių, kuriose žmonės gyveno prieš apytikriai du su puse tūkstančio metų. Netrukus buvo atrasta ir antroji gyvenvietė. Visus dešimt metų vyko atrastų gyvenviečių tyrinėjimas, kuris buvo baigtas kaip tik šiais metais. Carter, gavęs ,,Our World Underwater Australasian Rolex” stipendiją, turėjo galimybę keliauti po pasaulį kartu su žymiais povandeniniais archeologais. Per metus jis, kartu su dvidešimčia organizacijų, dirbo net aštuoniose šalyse. Viena iš jų buvo Lietuva. Apie unikalų Luokesų ežero projektą Matthew sužinojo iš savo profesoriaus, kuris savo ruožtu paskaitą apie Molėtų ,,Atlantidą” išklausė tarptautinėje mokslinėje archeologų konferencijoje, vykusioje Didžiojoje Britanijoje. Štai toks mažas šiuolaikinis pasaulis – nuo Naujosios Zelandijos iki Lietuvos kartais visai netoli.

Regis, dar ne taip seniai, mažiau nei prieš du šimtus metų, vienintelis Lietuvos muziejus buvo Dionizo Poškos Baublys, kuriame mūsų tautos raštininkas, istorikas bei mėgėjas archeologas buvo sudėjęs lietuvių istoriją ir proistorę menančius savo radinius iš Nevėžio paupių – šarvus, mamuto iltį... Ne kažin ką tuometiniai ,,archeologai” galėjo pasakyti apie lietuvių ar Lietuvos teritorijos gyventojų būdą. Kaip rašė pats Dionizas Poška savojo Baublio vardu: ,,Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos, o dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.” Šiais laikais archeologai apie senovės gyventojų būdą pasakyti gali kur kas daugiau, nei tai, kad pagoniškiems dievams buvo aukojamos ožkos. O ir mokslas – archeologija – jau nebe toks ,,vienišas”. Jaunasis mokslininkas iš Naujosios Zelandijos – povandeninės archeologijos atstovas. O kur dar dendrochronologija, sedimentologija, archeobotanika, mikromorfologija, palinologija ir kitos ,,abrakadabralogijos”. Visi šioms ,,logijoms” atstovaujantys mokslininkai ir krapšė pakaušius ties Luokesų ežero lobiais dešimt metų, spręsdami, kokią košę valgė ir kame tą košę maišė mūsų protėviai.

* * *

molO povandeninės archeologijos specialistai būtent tai ir daro – tyrimus atlieka po vandeniu, o ne sausumoje. Žinoma, įdomiausiai ir gal tam tikra prasme romantiškiausiai skamba lobių ieškojimai nuskendusiuose piratų laivuose, tačiau jaunajam mokslininkui iš Nauosios Zelandijos pakankamai įdomus buvo ir Luokesų ežero lobis. Polinės gyvenvietės buvo surastos ežero seklumose – 1,5–2 metrų gylyje. Abi gyvenvietės bronzos ir geležies amžiuje stovėjo ant medinių stulpų ir buvo iškilusios virš vandens. Viena jų nuo kranto buvo nutolusi apie 50 metrų, o kita – apie 30 metrų. Tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad senovės gyvenvietės nugrimzdusios į dugno dumblą yra visai negiliai – apie 20–50 centimetrų. Pirmąją gyvenvietę sudarė gyvenamasis kompleksas – keturkampio formos apie 900 kvadratinių metrų poloto, kurį dviem puslankiais supo 110 ir 80 metrų ilgio gynybinės tvoros. Antrąją gyvenvietę sudarė stačiakampio formos apie 190 kvadratinių metrų ploto vientisa platforma, sujungta su krantu spėjamu tilteliu. Buvo surasta apie 350 vertikalių polių pirmojoje gyvenvietėje ir apie 300 vertikalių polių antrojoje gyvenvietėje. Carter dalyvavo kasinėjant tik dviejų kvadratinių metrų kvadrato formos plotą, susijungusį su kitais, jau anksčiau ištyrinėtais plotais. Šiame dugno plotelyje rausiantis, buvo bandoma iškasti kuo daugiau nugrimzdusių daiktų, liudijančių apie praeities gyvenimą – žmones ir jų buitį.

Darbo sąlygos povandeninėje archeologijos srityse yra sudėtingos. Kruopščiai buvo nukasinėjamas vienas sluoksnelis po kito. Archeologai naudojosi specialiu tokiems tyrimams pritaikytu vandens siurbliu, povandenine foto, video ir kitokia įranga, kurios pagalba buvo atidengiamas vienas sluoksnelis po kito ir fiksuojamos gyvenvietės liekanos ir radiniai. Nors daiktai, kuriuos archeologas mėgino iškasti, buvo nugrimzdę visai negiliai – tik apie pusę metro į dugno smėlį, darbas turėjo būti labai atsargus ir kruopštus, nes tiriamieji daiktai buvo labai trapūs.

Luokesų ežero polines gyvenvietes archeologai tyrė vadovaujami Lietuvos archeologės Elenos Pranckėnaitės bei šveicarų archeologo Francesco Menotti. Radinių svarba, žinoma, yra didelė. Kiekvienas iš praeities ištrauktas daiktelis juk liudija anuomet gyvenusių žmonių buitį. Į dienos šviesą iškeltoje platformoje buvo rasta keraminių šukių, akmeninių kirvukų, medinių šaukštų, titnaginių daiktų, gyvūnų kaulų bei dideli kiekiai gerai išsilaikiusio maisto – riešutų, grūdų, uogų. Dėl konservuojamųjų dumblo savybių Luokesų ežere išliko pirmieji bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mediniai šaukštai, tošiniai kibirėliai, virvių bei tinklų fragmentai, irklai, plūdės. Atrastosios gėrybės, anot archeologo, buvo itin svarbios, nes įgalino geriau suprasti, kaip buvo gyvenama priešistorinėse gyvenvietėse Rytų Europoje. Šie archeologiniai radiniai padės nustatyti, kokia buvo žemės ūkio miškingose Rytų Europos gyvenvietėse pradžia. Lietuvoje iki šiol buvo žinomos dviejų tipų gyvenvietės: piliakalniai ir atviros gyvenvietės. Luokesų ežero atradimas iš esmės pakeitė šio laikotarpio gyvensenos aiškinimą, papildė dabartinį Lietuvos priešistorės vaizdą.

Įdomu, kokia buvo tipiška Naujosios Zelandijos archeologo diena tyrinėjimų Lietuvoje metu. Matthew džiaugiasi galėjęs pastovyklauti, nes miegoti tekę palapinėje. Kasryt atsikėlęs apie 7 valandą, jaunasis archeologas šokdavo į gaivius Luokesų ežero vandenis. Paplaukiojęs imdavosi tradicinių lietuviškų pusryčių – duonos ir mėsos. Na, o po pusryčių prasidėdavo archeologinė diena. Vienas po kito visi grupėje dirbantys archeologai nerdavo į vandenį su įrankiais.

Luokesų ežere ryklių nesutiksi, tai kokie gi didžiausi pavojai galėjo tykoti jaunų archeologų Lietuvos ežere? Anot Matthew, sunkiausia būdavo panerti nebakstelėjus galva į dugną, nes ežeras negilus, vos trijų metrų. Nusiridenai nuo tiltelio – ir jau dugnas. Vienas iš dalykų, maloniai nustebinusių vaikiną iš Naujosios Zelandijos buvo tai, kad ant laužo gamintas valgis gali būti toks skanus. Juk gyventi teko palapinėse, o tai reiškia, kad nebuvo nei iš krano bėgančio vandens, nei viryklės. Maistą pasigaminti reikėjo kepant ar verdant ant laužo. Visai kaip senovėje, ar ne?

 Matthew džiaugiasi, kad po septynių dienų gyvenimo stovykloje ant ežero kranto bei darbo tyrinėjant dugne gulinčias gyvenviečių liekanas, jis turėjo progos pabuvoti ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos miestuose. Archeologas teigia, kad archeologija Lietuvoje yra puikiai išvystyta. Užsieniečiui pasirodė, kad žmonės Lietuvoje labai domisi savo praeitimi ir didžiuojasi savo paveldu. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Matthew buvo sužavėtas ten surinktų radinių, pasakojančių apie Lietuvos istoriją. Na, o Vilniaus senamiestyje jį, kaip ir tikriausiai daugelį atvykėlių, nustebino ir sužavėjo pastatų architektūra. Spėjo Matthew pabuvoti ir Trakų pilyje, ir Klaipėdoje bei pasimaudyti Baltijos jūroje. Lietuviai, pasak naujazelandiečio, yra itin paslaugūs ir draugiški – visur jam padėję, viską parodę. O svarbiausia – puikus maistas, ypač šaltibarščiai ir cepelinai, kurie jaunojo archeologo nuomone, ilgam liksią jo prisiminimuose. Žinoma, kartu su lietuvišku alumi.

Tad jei ne Luokesų ežero paslaptys, tolimas žemės kampelis – Lietuva – taip ir būtų likęs visai nepažįstamas jaunajam archeologui. O jei ne archeologų iš viso pasaulio pagalba, lietuviams patiems tikriausiai būtų tekę antrą dešimtį metų paplušėti, kol dienos šviesą būtų išvydusi Molėtų ,,Atlantida”.


mol
Jaunajam mokslininkui iš N. Zelandijos buvo įdomu ir Luokesų ežero lobiai.

mol


mol
Matthew apsilankė ir Klaipėdoje.