Viduryje iš kairės: Latvijos Respublikos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga ir mokyklos direktorė Aldona Gedvilaitė Treija tarp Rygos lietuvių vidurinės mokyklos mokinių.

Lietuviškais Latvijos keliais – 2

Ryga
                                          
Latvijos lietuviai yra išsibarstę maždaug dešimtyje Latvijos miestų. Rygos mieste  susibūręs didžiausias ir veikliausias Latvijos lietuvių telkinys. Iš 25,000 Latvijoje gyvenančių lietuvių apie 8,000 gyvena Rygoje. Rygos lietuviškos veiklos pagrindinis variklis yra Rygos lietuvių vidurinė mokykla (latv. Rīgas Lietuviešu vidusskola) ir jos direktorė, mokslus išėjusi Vilniuje, daugiau nei 20 metų Rygoje besidarbuojanti žemaitė Aldona Gedvilaitė Treija.

Bet lietuvių Rygoje yra buvę ir anksčiau. Nuo XIII a. pabaigos iki XIV a. pradžios Rygoje stovėjo lietuvių karių įgula. XIX a. antroje pusėje, kaip ir į anksčiau minėtus Liepojos ir Jelgavos miestus, į Rygą lietuviai irgi važiavo darbo ieškoti. Jau tada Rygoje kapitalas buvo kalamas, lietuviai darbo rasdavo Rygos geležinkelio vagonų statyboje, popieriaus ir gumos fabrikuose, degtinės varyklose ir alaus bravoruose, linų verpyklose, lentpjūvėse, baldų dirbtuvėse, prie tramvajų ir geležinkelių, uostuose ir kitur. Nuo pat įkūrimo Ryga buvo prekybos ir pramonės miestas.  

Rygoje latviai sudaro 42 proc. visų gyventojų, rusai – 41 proc. Tačiau jeigu prie rusų priskaičiuosime ir baltarusius, ukrainiečius ir lenkus, tai Rygoje 51 proc. visų gyventojų yra slavai. Šiame latvių ir dar kol kas slavų mieste Rygos lietuvių vidurinė mokykla užima garbingą ir mums lietuviams itin svarbią vietą. Į mokyklą pirmiausia priimami lietuvių šeimų vaikai, kurie sudaro apie pusę 400 mokyklos mokinių. Priėmus lietuvius vaikus, likusias vietas užpildo latvių, rusų ir kitų tautybių vaikai. 

Šioje mokykloje kiekvienas mokinys – ne tik lietuvis, bet ir latvis, rusas, ukrainietis ar kitos tautybės – privalo išmokti lietuviškai. Bet dėl to, kad mokykloje mokslas pripažintas aukšto lygio, lietuvių kalbos reikalavimas neatbaido kitataučių, iš kurių mokykla susilaukia 50 proc. daugiau prašymų negu mokykloje yra vietų. Mokiniai išeina visus Rygos mokslo ministerijos nustatytus bendro kurso reikalavimus, papildomai jiems dėstoma lietuvių kalba, istorija ir kultūra. Lietuvos valdžia mokyklą paremia finansiškai, bet ją, kaip ir kitas Latvijos mokyklas, išlaiko Latvijos Respublikos valdžia.

Man teko dalyvauti mokslo metų pradžios šventėje, kurioje tarp svečių buvo LR ambasadorius Latvijai, Lietuvos Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, įvairūs Rygos valdžios atstovai. Atidarymo metu pasirodė mokiniai su tautiniais šokiais, eilėraščiais – viskas buvo atlikta lietuvių ir latvių kalbomis. Direktorės Gedvilaitės Treijos pastangomis įkurta ir išvystyta mokykla ir mokyklos patalpos yra ir Rygos lietuviškos veiklos centras, neoficialūs ,,lietuvių namai”. Čia susirenka, repetuoja, pasirodo Lietuvių draugijos ir ansambliai, čia švenčiama Vasario 16-oji ir kitos Lietuvos šventės. 


Okupacijos ir karo muziejai
           
Tokio senamiesčio, kaip Vilniuje, Ryga turi tik kelias trumpas gatveles miesto centre. Rygos centras susideda beveik vien iš šešių aukštų art nouveau stiliaus namų, Latvijos vokiečių statytų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kurie labai primena Paryžiaus ir kai kurių Vokietijos didmiesčių kvartalus. Turistinių įdomybių Rygoje netrūksta – ten tikrai galima pramogauti, linksmintis ar kultūros pasisemti. Nes didelę ir svarbią Latvijos istorijos, kaip ir Lietuvos dalį, sudaro pakartotini svetimšalių – vokiečių, švedų, rusų – užkariavimai ir okupacijos. Du muziejai pačiame miesto centre verti aplankyti. Vienas yra Okupacijos muziejus, kitas – Karo muziejus. 

Keturkampį, tarsi didelį juodos spalvos karstą, sovietų griozdiško modernizmo stiliaus pastatą, kuriame dabar įsikūręs Okupacijos muziejus, pirmą kartą aplankiau dar sovietmečiu. Tada jame veikė Latvių šaulių (Latviešu strēlnieki) muziejus. Sovietai garbino Latvių šaulius, nes latvių dalyvavimas Rusijos pilietiniame kare bolševikų pergalei buvęs lemtingas. 

1915 m. vokiečiams veržiantis į Latviją, latviai gavo Rusijos caro leidimą Rusijos kariuomenėje sudaryti atskirus Latvių šaulių būrius. Vėliau, 1917 metais, didžiuma Latvių šaulių perėjo pas bolševikus ir buvo patikimiausi ir narsiausi bolševikų kariai. Ne tik Lenin pasirinko juos savo asmeniniais sargybiniais, ir pilietiniame kare jie pasižymėjo svarbiausiose kovose prieš visus bolševikų priešus. Latvių šaulių pulkininkas Jukums Vacietis tapo pirmuoju Raudonosios armijos kariuomenės vadu.

Po Sovietų Sąjungos sugriuvimo buvusiame šaulių muziejaus pastate buvo įsteigtas Okupacijos muziejus, kuris fotografijomis, dokumentais ir tų laikų išlikusiais eksponatais labai aiškiai, vaizdingai ir išsamiai parodo 1941–1991 m.  trijų okupacijų – sovietų, vokiečių ir sovietų – kovas, trėmimus ir kančias. Jeigu į vieną vietą sudėtume Vilniaus Genocido muziejų ir Grūto parko eksponatus, būtų kiek panašu į tai, ką randame Rygos Okupacijos muziejuje.

Ne per toliausiai esančiame Karo muziejuje irgi įspūdingai pavaizduotos latvių karių kovos Pirmajame pasauliniame, Rusijos pilietiniame, Latvijos nepriklausomybės ir Antrajame pasauliniame karuose. Pažymėtina, kad Rusijos pilietiniame kare bolševikų pusėje kovojo apie 20,000 latvių ir maždaug pusė tiek latvių kovojo prieš juos baltųjų pusėje. Panašiai latvis prieš latvį buvo priversti stoti ir Antrajame pasauliniame kare. Bet kai 1944 m. gruodžio mėnesį Rytų fronte Latvijos ,,Waffen SS” 19-ta divizija sutiko dvi sovietų mobilizuotų latvių divizijas, nė viena pusė neparodė noro kautis ir kartais atsitraukdavo be šūvio. Po kelių dienų sovietai savo latvių divizijas perkėlė kitur.


Akmuo Durbės pergalei atminti, su žemaitišku užrašu: ,,Diekavuojem Žemaitems katrei 1260 m. Leipas 13 d. Dorbes mūšie nugalieje Kryžiuotus”.

 Salaspilis arba Kircholmas
 
Salaspilis, miestelis netoli Rygos, daugelį metų buvo žinomas vokišku vardu Kircholmas. Ši vietovė į lietuvių istoriją įeina ir Kircholmo, ir Salaspilio vardais. 1605 m. rugsėjo 17 d. čia vyko didelis Kircholmo mūšis, kuriame lietuviai, vadovaujami Lietuvos garsiausio karo vado, Didžiojo Lietuvos etmono Jono Karolio Katkevičiaus-Katkaus (1560–1621), sumušė keturis kartus didesnę švedų karuomenę. Švedai prarado 9,000 nukautų, o lietuvių žuvo tik 100 ir keli šimtai buvo sužeista. Kovos lauke nukentėjo visi švedų karo vadai: žuvo du švedų generolai, vienas sužeistas, pats Švedijos karalius Karolis IX, sunkiai sužeistas, tik su keliais šimtais išsigelbėjusių švedų raitelių laivu pabėgo į Švediją. 

Kircholmo mūšio vietoje šiandien stovi paminklinis akmuo, kuriame įrėžtas užrašas gerbia tos kovos pergalę. Užrašas – tik latvių ir lenkų kalbomis, nors lenkai mūšyje nedalyvavo. Pergalė buvo ne latvių ar lenkų, bet lietuvių, ir Katkevičius, Kretingos miesto įkūrėjas, laikė save lietuviu. Po Kircholmo pergalės prieš švedus Katkevičių pasveikino Anglijos ir kiti Europos karaliai bei Turkijos sultonas. Atsiminkime ankstesnes kovas – Saulės, Skuodo, Durbės, kurios prasidėjo su popiežiaus skelbtais kryžiaus karais prieš lietuvius ir žemaičius. Skirtingai nuo jų, po Kircholmo pergalės, neatsilikdamas nuo kitų Europos valdovų, popiežius irgi pasveikino Katkevičių.    

Gaila, kad tuometinė netvarkingai valdoma bendra Lietuvos-Lenkijos valstybė nemokėjo Katkevičiaus ir kitų pergalių išnaudoti politiškai. Paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų Katkevičius praleido beveik be pertraukos kovodamas prieš švedus, rusus, turkus, moldavus, kazokus ir net prieš maištaujančius lenkų bajorus.

Nacių vokiečiai, tie kalavijuočių ir kryžuočių palikuonys, Antrajame pasauliniame kare Salaspilyje įsteigė koncentracijos lagerį – ,,Stalag 350”. Šiame lageryje buvo įkalinta nemažai lietuvių, tarp jų generolas Plechavičius ir jo štabas.  Lagerio vietoje dabar stovi įspūdingas, sovietmečiu pastatytas memorialas ten kalintiems, kankintiems ir nužudytiems. Daug sovietų meno pelnytai laikoma menkos vertės kiču. Bet šis didingas ansamblis, sukurtas latvių architektų ir skulptorių, su didžiulėmis akmeninėmis žmonių statulomis yra įsidėmėtinai iškilus nacių režimo aukų atminimas.

Tęsinys.