Pradėję su Washington, kitąmet turėsime Obama

Aleksas Vitkus


Jau praėjo keliolika dienų, kai amerikiečiai ir visas pasaulis sužinojo, kas bus 44-uoju Amerikos prezidentu. Abu pagrindiniai kandidatai į prezidentus – Barack Obama ir John McCain – atrodo, lyg ir susitaikė, pirmiausia žadėdami bendradarbiauti, sie­kiant atstatyti susvyravusią Ame­rikos ekonomiką. Rinkiminės kampanijos sukeltas karštis jau atslūgo, ir Obama jau nustojo plūsti prez. George W. Bush už jo aštuonerius metus trukusią politiką.

Gal ne visai toks, bet panašus įkarštis viešpatavo ir 1789 metais, kai naujosios Amerikos valstybės vadovai ruošėsi rinkti pirmąjį Amerikos prezidentą. Vienintelis rimtas kandidatas tuomet buvo Nepriklausomybės karų prieš Angliją herojus, generolas George Washington.

Gimęs Virginia kolonijoje, jaunas Washington netrukus pradėjo kopti karinės karjeros laiptais. Stiprus, gražiai nuaugęs vyras, jis, kaip karys, dalyvavo anglų karuose prieš prancūzus, po kurių anglų gubernatoriaus buvo pakeltas į pulkininkus ir paskirtas visos Virginia kolonijos kariuomenės vadu. Čia jis įgijo daug karinės patirties. Ir kai kolonijose prasidėjo bruzdėjimas prieš anglus, Washington buvo išrinktas į kontinentinį Kongresą, kuris 1776 m. liepos 4 d. paskelbė JAV nepriklausomybę. Dar prieš tai tas pats Kongresas jį paskyrė kolonijų karo vadu.

Prasidėjus atvirai kovai prieš anglus, Washington išgarsėjo savo sėkmingu vadovavimu kariuomenei, ypač savo pirmuoju puolimu prieš anglus 1776 metų Kalėdų naktį, kai jis staiga persikėlė per Delaware upę ir užėmė Trenton miestą New Jersey kolonijoje, paimdamas į nelaisvę ten buvusią visą gyvą likusią anglų įgulą. Tačiau karas truko dar ilgus penkerius metus, kol Anglija turėjo pripažinti JAV nepriklausomybę.

Taip Washington tapo žinomas visose kolonijose, ir buvo taip garbinamas, kaip naujos valstybės išgelbėtojas, kad viena grupė piliečių, nusivylusi neveiksminga kontinentinio Kongreso veikla, net galvojo įvykdyti perversmą ir paskelbti naujai išrinktą prezidentą Washington karaliumi! Skaitant šių dienų spaudą, randi straipsnių, kur ir neseniai rinkimus laimėjęs Obama yra laikomas vos ne viso pasaulio išgelbėtoju ar bent jau pranašu ar naujuoju Moze. Washington karaliumi tapti atsisakė.

Elisha Bostwick, vienas Trento mūšio dalyvių, taip rašo apie tą persikėlimą per Delaware upę: „Naktį labai šąlo, ir mūsų laiveliai turėjo grumtis prieš plaukiantį ižą. Paryčiui pasirodė pats gen. Washington, drąsindamas karius ir ragindamas juos laikytis prie savų karininkų.”

Priėmus Konstituciją ir pradėjus varžytis dėl pirmojo JAV prezidento išrinkimo, apie tą patį Delaware upės persikėlimą 1789 m. sausio 3 d. „Philadelphia Weekly Gazette” buvo rašoma: „Mes, to persikėlimo veteranai, norime, kad tauta žinotų teisybę apie George Washington. Jie yra sukūręs mitą apie savo tariamą vaidmenį persikėlimo metu. Tą 1776 metų gruodžio 25 dienos naktį mes visi persikėlėme per upę, bet nė vienas nematėme generolo Washington. Aukščiausio laipsnio karininkas, kurį tada matėme pirmame laive, buvo tik kapitonas. Gal ir teisybė, kad Washington vėliau persikėlė į kitą upės krantą, bet tai buvo jau išaušus, ir generolo laivas buvo apšildomas keltas.”

Toliau dar gražiau: „Mes turime įrodymų, kad gen. Washington tą Kalėdų naktį praleido vietinėje užeigoje kartu su savo ištikimąja žmona Martha. Kai mes visą naktį kentėjome šaltį, jis šiltame kambaryje vakarieniavo ir po to naktį praleido po pūkine antklode. Dėl to elgesio jis ir netinka vadovauti mūsų naujajai laisvų žmonių valstybei.”

„Ieškodami tik teisybės, mes nenorime teršti Washington gero vardo. Juk jis tikrai vadovavo Jungtinių kolonijų armijai ir jo dėka mes nugalėjome anglus. Bet ar mes tai negalėjome pasiekti greičiau ir su mažesniais nuostoliais? Washington nuolatiniai pasitraukimai ir savo jėgų skaldymas prailgino karą. Ir jei ne lemtingos anglų gen. Howe klaidos prie New York, mes būtume ten katastrofiškai pralaimėję.”

„Sakoma, kad Washington per laisvas gyvenimo būdas dažnai paveikdavo jo daromus sprendimus, bet mes to netvirtiname, nes jis užkandžiaudavo visuomet pats vienas ir tuščius butelius išmesdavo mums nematant. Kai kas mus kaltins, kad mes tuo laišku stengiamės padėti John Adams arba Thomas Jefferson. Ne, tai neteisybė. Mes tik norime vien gero mūsų Jungtinėms  Valstijoms. Mes, nepriklausomybės karų vetera­nai, mielai matytume mūsų kovų vadą Amerikos prezidentu, bet kai jis savo naudai bando iškreipti teisybę, negalime tylėti. Mes net abejojame ir ta sena nuvalkiota pasaka, kaip būdamas vaikas, jaunasis Washington kirvuku nukirto jauną vyšnios medelį ir, klausinėjamas savo tėvo, atsisakė meluoti ir taip išvengti bausmės.”

Taigi, jei ne vienas šių dienų skaitytojas pagalvoja, kad tik ką pradėję rinkimai JAV atvedė abu kandidatus prie kartais sunkiai įrodomų kaltinimų dėl klaidingos politikos, patriotizmo stokos, neaiškios praeities, nepatyrimo ar paprasto nesugebėjimo, teprisimena, jog jau renkant pirmąjį Amerikos prezidentą panašių kaltinimų netrūko. Tokia jau visų politinių rinkimų lemtis: pliek savo priešininką kiek gali, ir kelk savo tinkamumą užimti norimą vietą į padanges.