Pradėję su Washington, kitąmet turėsime Obama
Aleksas Vitkus
Jau praėjo keliolika dienų, kai amerikiečiai ir visas pasaulis
sužinojo, kas bus 44-uoju Amerikos prezidentu. Abu pagrindiniai
kandidatai į prezidentus – Barack Obama ir John McCain –
atrodo, lyg ir susitaikė, pirmiausia žadėdami bendradarbiauti,
siekiant atstatyti susvyravusią Amerikos ekonomiką.
Rinkiminės kampanijos sukeltas karštis jau atslūgo, ir Obama jau
nustojo plūsti prez. George W. Bush už jo aštuonerius metus
trukusią politiką.
Gal ne visai toks, bet panašus įkarštis viešpatavo
ir 1789 metais, kai naujosios Amerikos valstybės vadovai ruošėsi
rinkti pirmąjį Amerikos prezidentą. Vienintelis rimtas kandidatas
tuomet buvo Nepriklausomybės karų prieš Angliją herojus,
generolas George Washington.
Gimęs Virginia kolonijoje, jaunas Washington netrukus pradėjo kopti
karinės karjeros laiptais. Stiprus, gražiai nuaugęs vyras, jis, kaip
karys, dalyvavo anglų karuose prieš prancūzus, po kurių anglų
gubernatoriaus buvo pakeltas į pulkininkus ir paskirtas visos Virginia
kolonijos kariuomenės vadu. Čia jis įgijo daug karinės patirties. Ir
kai kolonijose prasidėjo bruzdėjimas prieš anglus, Washington
buvo išrinktas į kontinentinį Kongresą, kuris 1776 m. liepos 4
d. paskelbė JAV nepriklausomybę. Dar prieš tai tas pats
Kongresas jį paskyrė kolonijų karo vadu.
Prasidėjus atvirai kovai prieš anglus, Washington
išgarsėjo savo sėkmingu vadovavimu kariuomenei, ypač savo
pirmuoju puolimu prieš anglus 1776 metų Kalėdų naktį, kai jis
staiga persikėlė per Delaware upę ir užėmė Trenton miestą New Jersey
kolonijoje, paimdamas į nelaisvę ten buvusią visą gyvą likusią anglų
įgulą. Tačiau karas truko dar ilgus penkerius metus, kol Anglija turėjo
pripažinti JAV nepriklausomybę.
Taip Washington tapo žinomas visose kolonijose, ir buvo taip
garbinamas, kaip naujos valstybės išgelbėtojas, kad viena grupė
piliečių, nusivylusi neveiksminga kontinentinio Kongreso veikla, net
galvojo įvykdyti perversmą ir paskelbti naujai išrinktą
prezidentą Washington karaliumi! Skaitant šių dienų spaudą,
randi straipsnių, kur ir neseniai rinkimus laimėjęs Obama yra laikomas
vos ne viso pasaulio išgelbėtoju ar bent jau pranašu ar
naujuoju Moze. Washington karaliumi tapti atsisakė.
Elisha Bostwick, vienas Trento mūšio dalyvių, taip rašo
apie tą persikėlimą per Delaware upę: „Naktį labai šąlo,
ir mūsų laiveliai turėjo grumtis prieš plaukiantį ižą. Paryčiui
pasirodė pats gen. Washington, drąsindamas karius ir ragindamas juos
laikytis prie savų karininkų.”
Priėmus Konstituciją ir pradėjus varžytis dėl pirmojo JAV prezidento
išrinkimo, apie tą patį Delaware upės persikėlimą 1789 m. sausio
3 d. „Philadelphia Weekly Gazette” buvo rašoma:
„Mes, to persikėlimo veteranai, norime, kad tauta žinotų teisybę
apie George Washington. Jie yra sukūręs mitą apie savo tariamą vaidmenį
persikėlimo metu. Tą 1776 metų gruodžio 25 dienos naktį mes visi
persikėlėme per upę, bet nė vienas nematėme generolo Washington.
Aukščiausio laipsnio karininkas, kurį tada matėme pirmame laive,
buvo tik kapitonas. Gal ir teisybė, kad Washington vėliau persikėlė į
kitą upės krantą, bet tai buvo jau išaušus, ir generolo
laivas buvo apšildomas keltas.”
Toliau dar gražiau: „Mes turime įrodymų, kad gen. Washington tą
Kalėdų naktį praleido vietinėje užeigoje kartu su savo
ištikimąja žmona Martha. Kai mes visą naktį kentėjome
šaltį, jis šiltame kambaryje vakarieniavo ir po to naktį
praleido po pūkine antklode. Dėl to elgesio jis ir netinka vadovauti
mūsų naujajai laisvų žmonių valstybei.”
„Ieškodami tik teisybės, mes nenorime teršti
Washington gero vardo. Juk jis tikrai vadovavo Jungtinių kolonijų
armijai ir jo dėka mes nugalėjome anglus. Bet ar mes tai negalėjome
pasiekti greičiau ir su mažesniais nuostoliais? Washington nuolatiniai
pasitraukimai ir savo jėgų skaldymas prailgino karą. Ir jei ne
lemtingos anglų gen. Howe klaidos prie New York, mes būtume ten
katastrofiškai pralaimėję.”
„Sakoma, kad Washington per laisvas gyvenimo būdas dažnai
paveikdavo jo daromus sprendimus, bet mes to netvirtiname, nes jis
užkandžiaudavo visuomet pats vienas ir tuščius butelius
išmesdavo mums nematant. Kai kas mus kaltins, kad mes tuo
laišku stengiamės padėti John Adams arba Thomas Jefferson. Ne,
tai neteisybė. Mes tik norime vien gero mūsų Jungtinėms Valstijoms.
Mes, nepriklausomybės karų veteranai, mielai matytume mūsų kovų
vadą Amerikos prezidentu, bet kai jis savo naudai bando
iškreipti teisybę, negalime tylėti. Mes net abejojame ir ta sena
nuvalkiota pasaka, kaip būdamas vaikas, jaunasis Washington kirvuku
nukirto jauną vyšnios medelį ir, klausinėjamas savo tėvo,
atsisakė meluoti ir taip išvengti bausmės.”
Taigi, jei ne vienas šių dienų skaitytojas pagalvoja, kad tik ką
pradėję rinkimai JAV atvedė abu kandidatus prie kartais sunkiai įrodomų
kaltinimų dėl klaidingos politikos, patriotizmo stokos,
neaiškios praeities, nepatyrimo ar paprasto nesugebėjimo,
teprisimena, jog jau renkant pirmąjį Amerikos prezidentą panašių
kaltinimų netrūko. Tokia jau visų politinių rinkimų lemtis: pliek savo
priešininką kiek gali, ir kelk savo tinkamumą užimti norimą
vietą į padanges.