APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Kaip rašyti į laikraštį
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno straipsnį apie jo draugystę su
„Draugu”, labai pavėluotai gautame spalio 17 d.
„Drauge”, nustebau, kad tiek daug panašumo jo
draugystėje su manąja. Atrodo, kad jis tartum skaitė mano mintis. Net
ir mūsų pirmieji žurnalistikos „kursai”, buvo iš to
paties šaltinio, iš kun. Juozo Prunskio knygelės
„Kaip ir ką rašyti į laikraštį”. Nors jis už
mane keliais metais jaunesnis, bet pradėjo rašinėti kur kas
anksčiau už mane ir, anot jo, jo bendradarbiavimas su redaktoriais buvo
kuklus, o mano šiek tiek gilesnis ir audringesnis. Jis honorarą
(3 dol. čekį) gavęs 1956 m., aš – iš kun. Prano
Garšvos 20 dol. čekį gavau, berods, 1970 m., kurį grąžinau.
Pradėjęs rašinėti apmąstymus iš Turniškių,
panašų honorarą gavau iš Danutės Bindokienės ir padėkojęs
atsakiau, kad man nereikia. Įdomu, kad R. Kriaučiūnas drįso
parašyti, jog „Drauge” ,,buvo linkstama viską, kas
yra nemalonu, šluoti po kilimu, mažinti ar tiesiog paneigti.
‘Draugas’ savo gairėmis pasirinko ‘informuoti ir
formuoti’ liniją (...)”. Dar įdomiau, kad šie
kritiški žodžiai buvo išspausdinti, nes prie ankstyvesnių
redaktorių jie tikrai būtų buvę išbraukti.
Baigęs studijas 1959 m. įsijungiau į Bendruomenę, nes tik jos veikloje
mačiau realesnę galimybę išlaikyti lietuviškumą
išeivijoje. Pirmąjį straipsnį parašiau
„Darbininke”, pasisakydamas prieš mūsų politines
partijas, ypač išeivijoje sukurtas, teigdamas, kad
išeivijoje jos neturi ateities, o jei Lietuva kada nors atgaus
nepriklausomybę, tai tauta kurs savąsias. Mūsų politinių partijų ir
sambūrių veikėjai niekada man už tą straipsnį neatleido, tapau jų
priešu. Bedirbant Lietuvių Bendruomenės apylinkių, apygardų
valdybose, o vėliau – Krašto valdyboje, nori nenori teko
rašinėti spaudoje, taigi, rašiau iš reikalo.
Reikėjo garsinti šokių, dainų šventes, mokslo kūrybos
simpoziumus, jaunimo kongresus, aprašinėti LB valdybų posėdžius,
na, ir gintis nuo tų, kuriems bestiprėjanti ir besiplečianti LB veikla
buvo rakštis.
Lankydamasis Čikagoje visuomet užsukdavau į „Draugą”.
Aplankydavau čia dirbančius buvusius baltimoriečius Kazį ir Kazę
Bradūnus ir visus kitus redakcijos narius. Tuometinis
„Draugo” redakcijos moderatorius kun. P. Garšva
visada maloniai priimdavo, nepagailėdavo man liaupsių, kad labai
tvarkingai surašyti mano atsiunčiami rašiniai ir jis jų
laukiantis, bet kai ką turįs išbraukti, kad
neiššauktų įvairių nesibaigiančių ir LB naudos
neduodančių kontroversijų visuomenėje. O mūsų politiniai sambūriai
turėjo savo ideologinę spaudą, joje netrūko ir pagrįstos, ir
išgalvotos kritikos Bendruomenėje dirbantiesiems, į kuriuos
reaguoti neturėjome forumo. Vis dėlto ne kartą kun. P. Garšvai
išvykus atostogų, jį pavaduojantys Česlovas Grincevičius,
Bronius Kviklys ne vieną mano rašinį yra patalpinę be jokių
iškarpymų. Iš tikro, tai „Darbininkas” ir
„Draugas” buvo didžiausi LB rėmėjai ir be jų paramos ji
nebūtų tapusi tokia, kokia yra.
Berašydamas „iš reikalo” išdrąsėjau ir
kartas nuo karto parašydavau ką nors kitomis, sakyčiau,
laisvomis temomis. Bet ir tai ne visada be cenzūros praeidavo. Ir taip
pamažu išmokau rašyti, kad redaktoriams neužkliūtų.
Nebuvo noro dažniau rašinėti, ypač kai jausdavau, kad
rašąs ne skaitytojui, bet redaktoriams. Nebuvo
„Draugas” nei išsamios informacijos šaltinis.
Mūsų organizacijų, veiksnių suvažiavimai visada buvo aprašomi,
kaip buvę darbingi, o jų rezoliucijos reikšmingos, svarbios...
Tad jei norėdavau sužinoti, kaip iš tikro tie suvažiavimai
praėjo, turėdavau laukti „Akiračių” žurnalo. Ir atrodo, ne
aš vienas toks buvau. Bet nežiūrint to, o gal tik dėl to,
„Draugas” liko su aukščiausiu tiražu, nustelbdamas
Amerikos lietuvių ideologinius laikraščius, kurie buvo daugiau
taikomi savo bendraminčiams ir jų informacija būdavo daugiau ar mažiau
tendencinga.
Deja, nepavyko net „Draugui” išvengti nuostolingų
bylų ir kontroversinių veiksmų iš redaktorių ir administratorių
pusės. Prieita net prie vienos dienraščio laidos skubaus
sudeginimo. Neseniai net per du „Amerikos lietuvio”
numerius buvo išspausdintas ilgas Broniaus Nainio straipsnis
kaltinąs buvusią „Draugo” redaktorę dėl nuoskaudos, kurią
prieš 15 metų patyrė visa Nainių šeima. Patyriau
šiokią tokią nuoskaudą ir aš, viename vedamajame
išvadintas paukščiu, teršiančiu savo lizdą. O tas
„teršimas” buvo mano rašinys populiariame
Lietuvos žurnale „Veidas”, kuriame pacitavau keistai
prieštaringus komentarus „Draugo” vedamuosiuose apie
tuo laiku į prezidentus kandidatuojantį Valdą Adamkų.
Šiandieną „Draugas” žymiai pasikeitęs. Kad
„Draugas” yra pasikeitęs, puikiai įrodo prieš keletą
mėnesių išspausdintas labai ilgas straipsnis ir ilgesni
laiškai, vertinantys V. Adamkaus prezidentavimą.
Dienraščio skaitytojui buvo sudaryta galimybė iš abiejų
pusių vertinti jo prezidentavimą ir susidaryti savo vienokią ar kitokią
nuomonę, be redakcijos įsikišimo. Iš dalies, dabartinei
vyr. redaktorei yra lengviau, nes išeivijoje jau lyg ir nebėra
mūsų politinių sambūrių, nebėra ideologinių susiskaldymų ir jai
nereikia tarp jų laviruoti, norint visus patenkinti. Bet nebėra nei
buvusių talentingų, gerai kalbą valdančių bendradarbių. Apie tai ji,
klausinėjama internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt (spalio
15 d.), beje, įdėtoje fotografijoje ne taip, kaip
išsišiepusi „Draugo” pokylyje, bet labai
susirūpinusiu, net, sakyčiau, rūsčiu veidu, atsako:
Esame unikalus leidinys tuo požiūriu, jog didelė dalis mūsų
prenumeratorių kartu yra ir finansiniai rėmėjai, ir bendradarbiai.
Dauguma, kurie mums rašo, nėra profesionalai. Dėl to ir tekstų
kokybė ne visada tokia, kokios norėtųsi. Tačiau svarbiau tai, jog
gauname naujienų, atspindinčių lietuvių, gyvenančių JAV, mintis,
rūpesčius, siekius. Deja, JAV nėra daug žmonių, kurie galėtų laisvai
savo mintis dėstyti lietuviškai. ‘Antrosios bangos’
emigrantai jau garbaus amžiaus, jų vaikams lietuviškai
rašyti sunku. Na, o pastaruoju metu į JAV atvykę lietuviai
neskuba jungtis į lietuvišką veiklą (...) Jei linktume prie
bulvarinės spaudos įpročių, gali būti, kad pritrauktume daugiau
vienadienių skaitytojų. Tačiau tai ne ‘Draugo’ kelias
(...).
Šie vyr. redaktorės pasisakymai sulaukė sunkiai suvokiamų,
pykčiu persunktų slapukų komentarų ir apie patį dienraštį, ir jo
skaitytojus, ir net aukotojus dienraščiui. Gal ir gerai, kad
internetinis ,,Bernardinų” laikraštis, pakeitęs savo
formatą, užtrenkė duris slapukams, priimdamas tik užsiregistravusius
komentatorius.
R. Kriaučiūnas, baigdamas savo rašinį, linki
„Draugui”, nors ir pavėluotai, verčiant naują lapą žengti į
kompiuterių amžių. To paties linkiu ir aš.
Jei linktume prie bulvarinės spaudos įpročių, gali būti, kad
pritrauktume daugiau vienadienių skaitytojų. Tačiau tai – ne
„Draugo” kelias.