APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Kaip rašyti į laikraštį

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno straipsnį apie jo draugystę su „Draugu”, labai pavėluotai gautame spalio 17 d. „Drauge”, nustebau, kad tiek daug panašumo jo draugystėje su manąja. Atrodo, kad jis tartum skaitė mano mintis. Net ir mūsų pirmieji žurnalistikos „kursai”, buvo iš to paties šaltinio, iš kun. Juozo Prunskio knygelės „Kaip ir ką rašyti į laikraštį”. Nors jis už mane keliais metais jaunesnis, bet pradėjo rašinėti kur kas anksčiau už mane ir, anot jo, jo bendradarbiavimas su redaktoriais buvo kuklus, o mano šiek tiek gilesnis ir audringesnis. Jis honorarą (3 dol. čekį) gavęs 1956 m., aš – iš kun. Prano Garšvos 20 dol. čekį gavau, berods, 1970 m., kurį grąžinau. Pradėjęs rašinėti apmąstymus iš Turniškių, panašų honorarą gavau iš Danutės Bindokienės ir padėkojęs atsakiau, kad man nereikia. Įdomu, kad R. Kriaučiūnas drįso parašyti, jog „Drauge” ,,buvo linkstama viską, kas yra nemalonu, šluoti po kilimu, mažinti ar tiesiog paneigti. ‘Draugas’ savo gairėmis pasirinko ‘informuoti ir formuoti’ liniją (...)”. Dar įdomiau, kad šie kritiški žodžiai buvo išspausdinti, nes prie ankstyvesnių redaktorių jie tikrai būtų buvę išbraukti.

Baigęs studijas 1959 m. įsijungiau į Bendruomenę, nes tik jos veikloje mačiau realesnę galimybę išlaikyti lietuviškumą išeivijoje. Pirmąjį straipsnį parašiau „Darbininke”, pasisakydamas prieš mūsų politines partijas, ypač išeivijoje sukurtas, teigdamas, kad išeivijoje jos neturi ateities, o jei Lietuva kada nors atgaus nepriklausomybę, tai tauta kurs savąsias. Mūsų politinių partijų ir sambūrių veikėjai niekada man už tą straipsnį neatleido, tapau jų priešu. Bedirbant Lietuvių Bendruomenės apylinkių, apygardų valdybose, o vėliau – Krašto valdyboje, nori nenori teko rašinėti spaudoje, taigi, rašiau iš reikalo. Reikėjo garsinti šokių, dainų šventes, mokslo kūrybos simpoziumus, jaunimo kongresus, aprašinėti LB valdybų posėdžius, na, ir gintis nuo tų, kuriems bestiprėjanti ir besiplečianti LB veikla buvo rakštis.

Lankydamasis Čikagoje visuomet užsukdavau į „Draugą”. Aplankydavau čia dirbančius buvusius baltimoriečius Kazį ir Kazę Bradūnus ir visus kitus redakcijos narius. Tuometinis „Draugo” redakcijos moderatorius kun. P. Garšva visada maloniai priimdavo, nepagailėdavo man liaupsių, kad labai tvarkingai surašyti mano atsiunčiami rašiniai ir jis jų laukiantis, bet kai ką turįs išbraukti, kad neiššauktų įvairių nesibaigiančių ir LB naudos neduodančių kontroversijų visuomenėje. O mūsų politiniai sambūriai turėjo savo ideologinę spaudą, joje netrūko ir pagrįstos, ir išgalvotos kritikos Bendruomenėje dirbantiesiems, į kuriuos reaguoti neturėjome forumo. Vis dėlto ne kartą kun. P. Garšvai išvykus atostogų, jį pavaduojantys Česlovas Grincevičius, Bronius Kviklys ne vieną mano rašinį yra patalpinę be jokių iškarpymų. Iš tikro, tai „Darbininkas” ir „Draugas” buvo didžiausi LB rėmėjai ir be jų paramos ji nebūtų tapusi tokia, kokia yra.

Berašydamas „iš reikalo” išdrąsėjau ir kartas nuo karto parašydavau ką nors kitomis, sakyčiau, laisvomis temomis. Bet ir tai ne visada be cenzūros praeidavo. Ir taip pamažu išmokau rašyti, kad redaktoriams neužkliūtų. Nebuvo noro dažniau rašinėti, ypač kai jausdavau, kad rašąs ne skaitytojui, bet redaktoriams. Nebuvo „Draugas” nei išsamios informacijos šaltinis. Mūsų organizacijų, veiksnių suvažiavimai visada buvo aprašomi, kaip buvę darbingi, o jų rezoliucijos reikšmingos, svarbios... Tad jei norėdavau sužinoti, kaip iš tikro tie suvažiavimai praėjo, turėdavau laukti „Akiračių” žurnalo. Ir atrodo, ne aš vienas toks buvau. Bet nežiūrint to, o gal tik dėl to, „Draugas” liko su aukščiausiu tiražu, nustelbdamas Amerikos lietuvių ideologinius laikraščius, kurie buvo daugiau taikomi savo bendraminčiams ir jų informacija būdavo daugiau ar mažiau tendencinga.

Deja, nepavyko net „Draugui” išvengti nuostolingų bylų ir kontroversinių veiksmų iš redaktorių ir administratorių pusės. Prieita net prie vienos dienraščio laidos skubaus sudeginimo. Neseniai net per du „Amerikos lietuvio” numerius buvo išspausdintas ilgas Broniaus Nainio straipsnis kaltinąs buvusią „Draugo” redaktorę dėl nuoskaudos, kurią prieš 15 metų patyrė visa Nainių šeima. Patyriau šiokią tokią nuoskaudą ir aš, viename vedamajame išvadintas paukščiu, teršiančiu savo lizdą. O tas „teršimas” buvo mano rašinys populiariame Lietuvos žurnale „Veidas”, kuriame pacitavau keistai prieštaringus komentarus „Draugo” vedamuosiuose apie tuo laiku į prezidentus kandidatuojantį Valdą Adamkų.

Šiandieną „Draugas” žymiai pasikeitęs. Kad „Draugas” yra pasikeitęs, puikiai įrodo prieš keletą mėnesių išspausdintas labai ilgas straipsnis ir ilgesni laiškai, vertinantys V. Adamkaus prezidentavimą. Dienraščio skaitytojui buvo sudaryta galimybė iš abiejų pusių vertinti jo prezidentavimą ir susidaryti savo vienokią ar kitokią nuomonę, be redakcijos įsikišimo. Iš dalies, dabartinei vyr. redaktorei yra lengviau, nes išeivijoje jau lyg ir nebėra mūsų politinių sambūrių, nebėra ideologinių susiskaldymų ir jai nereikia tarp jų laviruoti, norint visus patenkinti. Bet nebėra nei buvusių talentingų, gerai kalbą valdančių bendradarbių. Apie tai ji, klausinėjama internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt (spalio 15 d.), beje, įdėtoje fotografijoje ne taip, kaip išsišiepusi „Draugo” pokylyje, bet labai susirūpinusiu, net, sakyčiau, rūsčiu veidu, atsako:

Esame unikalus leidinys tuo požiūriu, jog didelė dalis mūsų prenumeratorių kartu yra ir finansiniai rėmėjai, ir bendradarbiai. Dauguma, kurie mums rašo, nėra profesionalai. Dėl to ir tekstų kokybė ne visada tokia, kokios norėtųsi. Tačiau svarbiau tai, jog gauname naujienų, atspindinčių lietuvių, gyvenančių JAV, mintis, rūpesčius, siekius. Deja, JAV nėra daug žmonių, kurie galėtų laisvai savo mintis dėstyti lietuviškai. ‘Antrosios bangos’ emigrantai jau garbaus amžiaus, jų vaikams lietuviškai rašyti sunku. Na, o pastaruoju metu į JAV atvykę lietuviai neskuba jungtis į lietuvišką veiklą (...) Jei linktume prie bulvarinės spaudos įpročių, gali būti, kad pritrauktume daugiau vienadienių skaitytojų. Tačiau tai ne ‘Draugo’ kelias (...).

Šie vyr. redaktorės pasisakymai sulaukė sunkiai suvokiamų, pykčiu persunktų slapukų komentarų ir apie patį dienraštį, ir jo skaitytojus, ir net aukotojus dienraščiui. Gal ir gerai, kad internetinis ,,Bernardinų” laikraštis, pakeitęs savo formatą, užtrenkė duris slapukams, priimdamas tik užsiregistravusius komentatorius.

R. Kriaučiūnas, baigdamas savo rašinį, linki „Draugui”, nors ir pavėluotai, verčiant naują lapą žengti į kompiuterių amžių. To paties linkiu ir aš.
Jei linktume prie bulvarinės spaudos įpročių, gali būti, kad pritrauktume daugiau vienadienių skaitytojų. Tačiau tai – ne „Draugo” kelias.