APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Lūžis

Juozas Gaila

„Kažką pasidariau su koja. Baisus skausmas, negaliu atsistoti, atvažiuok paimti mane”, – telefono ragelyje girdžiu žmonos balsą iš vaistinės, kurioje ji dirba. Po kelių sakinių suprantu, kad reikia greitosios į ligoninę, bet ne į namus. Netrukus man paskambina ir praneša, į kurią ligoninę žmona vežama. Pranešu dukrai ir už keliolikos minučių esu ligoninėje. Žmona jau atvežta ir vadinamame „emergency” skyriuje leidžiami jai skausmą malšinantys vaistai. Virš kairės kojos kelio iškilęs didžiulis guzas ir man nėra abejonės, kad koja lūžusi. Ji užmiega ir jos nepabudina nei kartas nuo karto už pertvaros lovoje gulinčios merginos klyksmas. Šaukia, rėkia ji, kad atrištų, kad paleistų. Pasirodo, per daug paėmusi narkotikų ir atvežta „išsipagirioti”. Sėdime su dukra nuo aštuntos valandos vakaro, jau devinta, dešimta. Praeinantis budintis gydytojas atsiprašinėja, kad peršvietimo skyrius labai užimtas, bet už valandėlės žmoną ten veš. Valandėlė tampa dviem ilgomis valandomis ir pagaliau vidurnaktį žmoną išveža. Parveža vėl prie tos klykiančios merginos. Gydytojas klausia, ar norėtumėm pažiūrėti į kojos nuotrauką. Norime. Ekrane matyti, kad kaulas lūžęs tarp kelio ir klubo, bet baisiausia, kad kaulai atsiskyrę beveik 90 laipsnių kampu. Apstojusios slaugės sako, jog tokius lūžius temačiusios tik po autoavarijų. Man darosi negera. Savo gyvenime nesu apalpęs, bet jaučiu, kad galiu išskristi iš klumpių. Išsliūkinu laukan. Šaltas oras ir lengvai purškiančio lietaus lašai atgaivina mane. Tolumoje girdisi artėjančios greitosios pagalbos mašinos sirena, be abejo, su skausmo apimtu žmogumi. Vėlinių sekmadienį buvau skaitovu šv. Mišiose. Skaičiau tai dienai skirtą psalmę: „Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio, taip mano širdis tavęs ilgisi Dieve. Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo: vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu?” Vis dėlto turbūt retas mūsų trokšta kuo greičiau nukeliauti pas Jį, ypač kai dažnai ta kelionė tokia skausminga ir keliaujančiam, ir pasilikusiems artimiesiems.

Apie trečią valandą nakties atsiranda kambarys žmonai. Ji vėl prijungiama prie įvairiomis švieselėmis mirksinčių aparatų ir lašelinės. Žvelgiu į jos miegančios ir sunkiai alsuojančios veidą, jame pasirodžiusias raukšleles ir prisimenu jaunystę. Gyvenome Baltimore mieste, toje pačioje lietuviais apgyvendintoje gatvėje. Ji buvo senųjų emigrantų dukra, gerokai jaunesnė už mane, juokino mane jos senovinė su iškreiptais anglų kilmės žodžiais lietuvių kalba, kurią buvo išmokusi iš tėvų, bet seselių kazimieriečių vedamoje mokykloje buvo geriausiai kalbanti lietuviškai, kol neatvyko dypukų vaikai. Tą mokyklą anksčiau buvo baigęs ir senųjų emigrantų atžala a. a. K. Pugevičius, taisyklingai ir raštu bei žodžiu išmokęs lietuviškai, pradėjęs bendrauti su mumis – naujai atvykusiais. Bet šiaip, nebuvo bendravimo tarp senųjų emigrantų jaunimo ir naujai atvykusiųjų. Pamenu, kad piknikuose ir kituose renginiuose kažkaip nesiklijuodavo ir tiek. Gal, kad jie blogai kalbėjo lietuviškai, o mes – dar blogiau angliškai. Pamenu, kai pradėjau su būsima žmona rimčiau draugauti, o draugavau septynetą metų, įspėjau ją, kad mokytųsi gerai kalbėti lietuviškai, nes dėl jos darkytos lietuvių kalbos man bus gėda tarp draugų ir giminių. Mokėsi. Ji dažnai man tą primindavo, kai kiekvieną kartą mūsų šeimai baigus vesti Baltimore lietuvišką radijo valandėlę susilaukdavo pagyrimų dėl savo tarimo.

Ir kaip istorija kartojasi. Mano sesuo, ištekėjusi už amerikiečio, neleido savo keturių vaikų nei į pradžios, nei į vidurinę mokyklą, bet mokė juos namuose ir lietuviškai, ir angliškai. Vyras, nors dėstęs fiziką kolegijoje, buvo labai muzikalus ir visi vaikai tą talentą paveldėjo. Taigi, sesuo išmokė vaikus lietuviškų dainų, šokių, o jos vyras – groti instrumentais. Ne kartą jie keturi yra atlikę lietuviškas programėles lietuviams ir amerikiečiams. Visi jie gavo stipendijas universitetuose. Vyriausia duktė Lina ruošia daktaratą. Ji pernai, grįždama iš studijų Škotijoje, vasarą praleido Lietuvoje, puikiai pritapo prie jaunimo: grojo, dainavo, šoko per Jonines. Bet štai kaip ji viešame interneto dienoraštyje, vadinamame „blog”, angliškai aprašo Pittsburgh miesto ir apylinkių lietuvių Jonines, kur ji dalyvavo su seserimis Ana ir Aldona: „Mes nuvykome į Pittsburgh, į Jonines. Ana grojo smuiku, Aldona cimbolais visiems žinomas melodijas, bet niekas nešoko ir tik keletas pritariančiai dainavo. Didžiulis atstumas tarp susirinkusiųjų. Prieškariniai emigrantai ir DP kartu, o naujai atvykusieji – prieš mus. Nepasakyčiau, kad ‘prieš mus’, bet pasirinkę mus ignoruoti. Vaikinai – geriantieji, o mes – ne. Gal dėl to, o gal dėl mūsų akcento, o gal dėl žodyno. Nežinau. Juk jie jau šeštą valandą prieš vakarienę prisilupę. Vienas iš jų atsinešęs akordeoną ir visai gerai groja, bet groja tik tai, ką jo draugai prašo, į mūsų prašymus nekreipia dėmesio. Jie visi laikosi atokiai nuo mūsų, dainuoja ir gana skambiai, bet dainų žodžius skaito iš lapelių. Dainų žodžius, kuriuos aš atmintinai žinau. Buvo ten daug vaikų, bet visi laikėsi atokiai nuo suaugusiųjų, o galėjo ir šokti ir dainuoti, grojant Anai ir Aldonai. Nebuvo vaikų nei prie laužo, nei pabaigoje šokant ratu ‘Jurgelį meistrelį’. Iš tiesų, ratelyje, išskyrus mus tris, nebuvo nė vieno jaunesnio nei 30 metų. Už kelių metų nė vienas į tas Jonines neateis. Kaip liūdna, jau šiandieną be lapelių jie nemoka dainų žodžių, o jų vaikai – nei dainų melodijų, nei žodžių. Abejoju, ar jie mokės ir iš lapelių skaityti lietuviškų dainų žodžius.” Gal ir per daug pesimistiškai mano sesers dukra rašo, bet neseniai internete su liūdesiu skaičiau vienos motinos, prieš metus apsigyvenusios JAV, laišką: „Supratau, kad norint kalbėti gerai svetima kalba, tenka kažką aukoti. Tai dažniausiai savo gimtosios kalbos aukojimas ir niekas manęs kitaip neįtikins.” Tikrai neįtikins, kai jau ieškoma priežasčių, kodėl su vaikais reikia nekalbėti lietuviškai.

Ir taip man bemąstant, išaušta rytas, pabunda žmona, atsiranda slaugės su vaistais. Ją operuos vakare, ji ragina mus dabar važiuoti namo. Su dukra apleidžiu ligoninę. Parvažiavęs garažo lentynose matau porą kopūsto galvų, įvairių bulvių ir kitų daržovių, jos prieš keletą dienų nupirktų ūkininkų turguje ateinančios Padėkos dienos ruošiamiems valgiams. Tikrai ji neberuoš tų valgių. Nustembu, kad šalia namo augantis ir žmonos laistytas pomidoras tiesiog aplipęs vaisiais, net išskleidęs žiedus. Jau kelios naktys, kai pas mus šalnos, jo visi lapai nuvytę, susisukę, net pajuodę, bet jis nepasiduoda. Ak, kokia ta gyvybė svarbi, kiek pastangų dedame ją išlaikyti ir pratęsti, ne tik mes, bet ir augalai.

Nors visą naktį nemiegojęs, nenoriu miegoti. Žinau, kad lūžusi koja ne „svieto” pabaiga, bet mane užgožia niūrios mintys. Jau metai, kaip ji skundėsi kojų skausmais ir toje pačioje vietoje, kur įvyko lūžis. O lūžo ne ką nors keliant ar krentant, bet stovint ir siekiant lentynoje vaistų klientui. Kaulų vėžys? Kaulų retėjimas? Esu skaitęs apie kai kurioms moterims nesibaigiančius kaulų lūžius. Negi jie jai trūkinės ir ji likusį gyvenimą praleis vežimėlyje? Įsijungiu kompiuterį ir naršau internete, ieškodamas informacijos apie kaulų lūžimus. Surandu, kad norint vyresnėms moterims sustabdyti kaulų retėjimą siūloma vartoti vaistą ,,Fosamax”. Nors šis vaistas ir stiprina kelių ir klubų kaulus, kai kurioms sukelia netikėtus kaulų lūžius kitur, visiškai tokius pat, kaip mano žmonos. Ypač toms, kurios tą vaistą yra vartojusios keletą metų. O manoji jį vartojo daugiau nei dešimt metų. Ilgiau vartojančioms ,,Fosamax” patariama daryti pertrauką ir leisti organizmui pailsėti nuo to vaisto. US Food and Drug administracija jau sausio mėnesį yra gydytojus įspėjusi apie ryšį tarp to vaisto ir keistų kaulų lūžių, bet nėra jo uždraudusi. ,,Merck” bendrovė, gaminanti ,,Fosamax”, tebeteigia, kad jokio ryšio nėra, nes didesnis procentas moterų, nevartojusių to vaisto, taip pat patiria panašius kaulų lūžius. Duodu sau žodį, kad manoji jo daugiau nebevartos.