Gytis Lukšas:
,,Čikaga tampa ir ‘mano miestu”

Loreta Timukienė

Spalio pradžioje Čikagoje lankėsi režisierius Gytis Lukšas. Menininkas ne pirmą kartą viešėjo Jungtinėse Valstijose. Floridoje gyvena jo dukra Ūla, žentas Viktoras ir trys anūkai. Čikagoje G. Lukšas svečiavosi antrą kartą. Šįkart režisierius Čikagoje pabuvojo JAV LB Kultūros tarybos pirmininkės Dalės Lukienės kvietimu. G. Lukšas buvo XII Lietuvių teatro festivalio vertinimo komisijoje. Režisierius sakė esąs sužavėtas žmonių pasiaukojimu, noru dvasiškai tobulėti, dalintis grožiu su kitais, skleisti šviesą. Jį maloniai nustebino kai kurių vaidintojų profesionalumas. G. Lukšas pabrėžė, jog tokių teatrinių sambūrių dėka saugoma ir puoselėjama gimtoji šneka.

Pirmą kartą apsilankyti Čikagoje jį pakvietė Arvydas Reneckis. Tuomet Pasaulio lietuvių centre ir Jaunimo centre buvo parodyti keli G. Lukšo filmai. Menininkas džiaugėsi, kad Čikagoje jis sutinka vis daugiau malonių ir artimų jam žmonių. Režisierius atviravo, kad Čikaga tampa ir ,,jo miestu” bei dėkojo visiems čia sutiktiems už bendravimo džiaugsmą.

Norėdami būti įdomūs kitiems, turime išlikti pačiais savimi

Gytis Lukšas žinomas lietuviško kino gerbėjams kaip filmų ,,Dieviškoji šviesa”, ,,Mėnulio Lietuva”, ,,Žemės keleiviai”, ,,Žalčio žvilgsnis”, ,,Žolės šaknys”, ,,Vakar ir visados”, ,,Žaltvykslės”, ,,Mano vaikystės ruduo” autorius. Jis yra ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas. Kaip sakė režisierius, šiuo metu svarbiausi jo darbai, susiję su Sąjunga, yra jos kitų metų kūrybinių programų kūrimas, pinigų tų programų įgyvendinimui ir organizacijos gyvavimui paieškos. Prieš mėnesį G. Lukšas baigė kurti pilnametražį vaidybinį filmą ,,Duburys’’ Romualdo Granausko romano motyvais. Jo premjera numatoma kitų metų pavasarį. Režisierius neslėpė jau turįs sumanymų ir naujam filmui.

Menininko darbas yra įvertintas ne vienu apdovanojimu, vieni iš jų – Ne­priklausomybės medalis ir Gedi­mino ordinas-Riterio kryžius. Paklaustas, ar jaučiasi deramai pagerbtas, G. Lukšas atsakė, jog jis daro tai, ką gali ir kaip gali, tikrai ne dėl įvertinimų.

Paprašytas pasidalinti mintimis apie tai, kurlink krypsta lietuviško kino keliai, režisierius sakė, jog norėdami būti įdomūs kitiems, turime išlikti pačiais savimi. G. Lukšas pridūrė, kad lietuviai turi iš­mokti pasakoti istorijas šiuolaikine, visiems suprantama kino kalba. Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas pasakojo, jog lietuviško kino kūrėjai stengiasi plėtoti kūrybinius ir finansinius ry­šius su kitomis Europos šalimis, pasinaudodami programos ,,Media Plus’’ ir filmų gamybą remiančio fon­do ,,Eurimages’’ teikiamomis galimybėmis. G. Lukšas sakė, jog gana sunku atsispirti amerikietiš­koms ,,kino madoms’’, kai tiek iš ki­no teatrų, tiek iš televizijos ekranų plūste plūsta amerikietiški filmai. Jis pabrėžė, kad valstybė skiria mažai pinigų filmų gamybai (mažiau nei visose ki­tose Europos Sąjungos šalyse narė­se), o privačių rėmėjų surasti neįma­noma dėl prastų, neveiksmingų įsta­tymų. G. Lukšas įsitikinęs esant gana pavojinga pamėgdžioti holivudiškų filmų tematiką, kūrybos ir gamybos organizavimo metodus, bet, anot jo, pasimokyti iš amerikiečių yra ko – profesionalumo, tvarkos, naujovių diegimo.

Žinome, kad nemažai lietuviškų filmų yra saugoma Rusijos saugyklose. Režisieriaus pasiteiravus apie jų likimą G. Lukšas atsakė, kad iš tiesų ,,Gosfil­mofond’’ netoli Maskvos yra saugomi mūsų filmų vaizdo originalai. Jie saugomi tinkamai, šiuolaikiškai, nepažeidžiamos jų autorių teisės. Besidomintys lietuviškais filmais gali užsisakyti restauruotas filmų kopijas. Filmų originalų, kaip ir kitų į Rusiją išvežtų Lietuvos vertybių susigrąžinimas – valstybės rū­pestis. Kiek yra žinoma, nei vienai iš bu­vusių sovietinių respublikų to pa­daryti nepavyko. Tačiau režisierius sakė turįs vilties, kad dėl šių filmų atgavimo dar ne viskas prarasta.

Mano filmai – tarsi veidrodis

G. Lukšas yra vienas iš tų menininkų, kuris dar sovietinės stagnacijos metais ryžosi drąsiam poelgiui – savo kūriniuose atkurti tautos dvasinę patirtį, įkūnytą darbuose, papročiuose, apeigose, dainose ir burtuose. Paklaustas, ką jam reiškia lietuviškumas, režisierius atsakė, jog visų pirma tai yra buvimas pačiu savimi. G. Lukšas patikino, kad šiais laikais tai padaryti nė kiek ne lengviau nei sovietmečiu. Jo nuomone, menininkas būna nuoširdžiausias ir kūrybiškai pajėgiausias, kai remiasi į gimtąją kalbą, kultūrą, istoriją.

Kino kritikai yra pastebėję, kad G. Lukšo filmai išsiskiria šilu­ma, lyrizmu ir psichologizmu. Režisieriaus nuomone, jo filmai – tarsi veidrodis, atspindintis jį patį: ir gerąsias, ir blo­gąsias savybes.

Menininkas pelnytai džiaugiasi ne vieno naujo talentingo žmogaus suradimu – G. Lukšo filmuose debiutavo Vla­das Bagdonas, Kostas Smoryginas, Juozas Kisielius, Valentinas Masals­kis, Dainius Kazlauskas, Asta Bau­kutė, Dalia Michelevičiūtė, tik ką baigtame filme – Giedrius Kiela.

Įdomi detalė – prieš keletą metų Sorbonos universiteto dėstytojas kreipėsi į režisierių, pra­šydamas naujos jo filmo ,,Vakar ir visados” (1985 m.) kopijos. Šią kino juostą puošia Veronikos Povilionienės dainuojamos liaudies dainos, Marcelijaus Marti­naičio poetiškas žodis ir nuosta­bi Lietuvos gamta. Tai, kad šis filmas buvo nagri­nėjamas ir rodomas studentams viename Jungtinių Valstijų universitete, liudija apie lietuviško meno populiarinimo galimybes.

Susipažinsime su lietuvišku kinu

XII Lietuvių teatro festivalio metu G. Lukšas su JAV LB Kultūros tarybos pirmininke Dale Lukiene pasirašė Bendradarbiavimo sutartį. Galvojama panaudojant Lietuvos kinematografininkų sąjungos ,,Lietuviško kino kraitėje’’ DVD laikmenose sukauptus vaidybinius ir dokumentinius filmus, švietėjiškais tikslais supažindinti su jais JAV Lietuvių Bendruomenės skyrius. Šįkart G. Lukšas paliko 5 savo režisuotų filmų kopijas.

Pasiteiravus, kokia režisieriaus nuomonė apie bandymus užsienyje kurti lietuvišką televiziją, G. Lukšas atsakė: ,,Labai vertinu ilgametę Arvydo Reneckio veiklą Čikagoje. Gaila, kad ji nutrūko. Atsirado galimybė žiūrėti programas iš Lietuvos internetu, pradėjo transliacijas LTV World. Reikia pastebėti, kad tų laidų vaizdo kokybė nėra visai gera, ne visi gali jas matyti. Tose transliacijose visiškai nebeliko JAV lietuvių gyvenimo atspin­dėjimo. Manau, reikia, sutelkus visas pajėgas, rengti tokias laidas Amerikoje ir bendradarbiauti su LTV vadovais. Panašiai ketina elgtis ir Europos šalyse gyvenantys lietuviai.”