Ar Santarą-Šviesą įkūrė voldemarininkai?

ALGIMANTAS GURECKAS

Savo atsakyme Zenonui Rekašiui profesorius Kęstutis Skrupskelis Santarą-Šviesą laiko voldemarininkų ir tautininkų kūriniu (,,Atsakymas į Z. Rekašiaus komentarą”, ,,Draugas”, 2010 m. spalio 27 d.). Jis teisus tik iš dalies. Šviesos sambūrį ir vėliau – Santarą įsteigė lietuviai studentai, kurių pažiūros buvo artimos tautininkams, liaudininkams ir socialdemokratams. Bet voldemarininkų tarp mūsų niekad nebuvo ir negalėjo būti, nes Šviesos ideologinės gairės ir Santaros statute nubrėžti tikslai yra liberalūs, demokratiški ir aiškiai priešingi voldemarininkų nusistatymams ir veiklai.

Patyrę sovietinės ir nacinės vokiečių okupacijų baisybes, mes buvome griežtai priešiški bet kokioms totalitarinėms sistemoms. Bet tarpukario nepriklausomos Lietuvos autoritarinis prezidentas Antanas Smetona nebuvo totalitarinis diktatorius kaip Hitleris, Stalinas ar Mussolinis. Jis buvo gana nuosaikus valstybės vadovas, priešingas totalitarinei santvarkai. Jo režime buvo išlaikyti kai kurie svarbūs teisinės valstybės bruožai. Smetona priklausė tai pačiai Baltijos kraštų ir Vidurio Europos diktatorių kategorijai kaip Latvijos Kärlis Ulmanis IR Estijos Konstantin Päts.

Mes, tautininkams artimi šviesiečiai ir santariečiai, nebuvome linkę smerkti Smetonos režimo ir jo rėmėjų tautininkų, bet tai nesudarė mums kliūties prisijungti prie liberalios Šviesos ir vėliau tokios pat Santaros, ypač jog, pasibaigus karui, Vokietijoje, atsidūrę tautininkai iš viso atmetė diktatūrinę santvarką ir pasisakė už demokratiją.

Tačiau prof. Skrupskelis neskiria Smetonos šalininkų tautininkų nuo Vokietijos nacių idėjų paveiktų voldemarininkų. Jis tautininkus priskiria prie ,,vokiečiams linkusio pataikauti elemento’’. Koks šio kaltinimo pagrindas? Tautininkų vadas ir autoritetas prezidentas Smetona, 1935 m. sausio 5 d. kalbėdamas Tautininkų sąjungos suvažiavimui, aiškiai ir tvirtai pasisakė prieš Vokietijos nacių ideologiją. Ir ne vien tik žodžiais Smetona kovojo su naciais. Lietuvos valdžia kietai gynė Klaipėdos kraštą nuo vokiečių nacių užmačių, 1934– 1935 m. ji pirmoji Europoje sudarė bau­džia­mąją bylą prieš jų nusikalstamą veiklą (Neumanno-Sasso byla). Teismas pripažino nacių vadovus ir veikėjus kaltais ir nubaudė juos kalėjimo bausmėmis. Visame tautininkų valdymo laikotarpyje valdžia pastoviai laikėsi vokiečiams naciams priešingos politikos. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo pagrindo nepasitikėti voldemarininkais, bet ne tautininkais. Panašiau, jog tautininkai buvo diskriminuojami ir išstumti iš Vyriausybės, nes politinių katalikų grupė, kuri vyravo Laikinojoje Vyriausybėje, negalėjo jiems atleisti, kad Smetona katalikų veikėjus išstūmė iš valdžios, vidurinėse mokyklose uždraudė ateitininkus, bandė įvesti civilinę metrikaciją ir varžė politinę katalikų veiklą.

Nuo Šviesos ir Santaros įsisteigimo ateitininkai, krikščionys demokratai, Lietuvių frontas ir konservatyvūs tautininkai pergyveno, kad Santara-Šviesa nesulaikomai slysta į kairę. Dabar prof. Skrupskelis skelbia, kad mes buvome voldemarininkų ir tautininkų projektas. Tai turbūt reiškia, kad buvome, o gal ir esame nukrypę į dešinę. Santariečiai gali tik džiaugtis, jei pasidaro neaišku, kur mus priskirti, nes mes geriausiai jaučiamės būdami nepriklausomi.